Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalis; Penkta dalis

Atleidimas, kaip gyvenimo patirtis, yra galimybė pradėti iš naujo. Tuo tarpu priklausomi asmenys dažnai išgyvena sielvartą dėl savo kalčių – dėl negalėjimo ištaisyti daugelio dalykų, varginančių pasekmių, dėl kitų asmenų neatleidimo. Ir nors vienas iš Dvylikos žingsnių programos etapų ragina pripažinti ir atitaisyti skriaudas, dažnai susitaikymas ir atleidimas, pirmiausia pačiam sau, yra nelengvas procesas.

Reabilitantai pasakoja, jog ypač blaivumo pradžioje, dar abstinencijos laikotarpiu, pasireiškė kaltė – dėl vis aiškiau suvokiamų asmeninių pasirinkimų ir pasekmių vertinimo. Pavyzdžiui, Alekso reabilitacijos pradžia pasižymėjo tuo, jog sukdavausi (permąstydavo atsiminimus) visą laiką pradžioj dėl to (dėl įvykdytų apgavysčių), o Marius prisimena, visą laiką graužiausi dėl vaikų (kad negali jų auginti pats), ir Ąžuolas prideda, kad išgyvenau, koks aš (blogas) žmogus. Tikrovės suvokimas dažnai įsismelkia pamažu („Aš, kai tą močiutę (apvogiau)... tikrai nesuvokiau, ką darau (troleibuse piniginę išėmė iš rankinės)... pinigų reikėjo... buvau daiktus užstatęs (ir savo, ir svetimus)... turėjau atsiimt“, – Aleksas) ir prislegia iš perspektyvos matomu įvykių mastu (Ugnė: „Aš tik paskui, po kelerių metų, reabilitacijoj, supratau, ką aš dariau (iš dabarties perspektyvos – klaidingus pasirinkimus)... ką aš padariau sau... su savim ką padariau...“). Reabilitacijos procese kaltė laikoma kliūtimi sveikimui – kaip negalėjimas paleisti praeities, priklausymas nuo jos, ir todėl yra siejama su negebėjimu kurti ateities. Ir nors siekiama kaltės, tikrovės, įvykių, patirčių, pasekmių pripažinimo ir susitaikymo su jomis nepaneigiant, nesušvelninant ir neišsisukant nuo tikrovės, kaltė dažnai tampa persekiojančia patirtimi. Vis dėlto Dievo atleidimo patirtis įvardijama kaip viską keičianti – apnuoginanti kaltę, atleidžianti ir užpildanti meile.

Augustinas, ruošdamasis pirmajai išpažinčiai, stebėjosi, kaip vyks jo išpažintis, kaip reikės įvardinti nuodėmes: „Aš ten visus juos (dešimt Dievo įsakymų) nežinau po kiek kartų sulaužęs... tai ką man sakyt?... aš vogt pradėjau nuo 8 metų...“ Praėjus kuriam laikui, po pertraukos tęsiantis tyrimui, jis su nuostaba pasakojo apie pirmąją išpažintį: „Nereikėjo ten šimto sveikų Marijų ar ko kalbėt... pasakė pasimelst nuoširdžiai 20 minučių (kaip atgailą po išpažinties).“ Jis su džiaugsmu pasakojo apie atleidimo patirtį, nes Dievas kaip mylintis tėvas... nėra kuris baudžia... Kotryna apie atleidimo patirtį išpažinties metu sako, jog kalbėjo Jėzus (per išpažinties klausiusį kunigą), žiūrėjo man tiesiai į akis ir tiesiai į širdį... supranti, tai ir buvo tas gyvas susitikimas, – ir po to įvardija, jog atleidimo suvokimas keičia savęs vertinimą, įgalina vis labiau save priimti ir mylėti su savo istorija.

Tuo tarpu Ugnę prislėgęs praeities įvykių suvokimas, naujas moralinis jų vertinimas įgavo naują reikšmę tikėjimo kontekste: „Svarbiausia man (pasakoja apie patirtis skaitant Šv. Raštą), kur Jėzus atleidžia tai nusidėjėlei... nu, taip išgyvenau... viską perkeitė.“ Ir nors atleidimo patirtis nenuneigia įvykių ar jų pasekmių, taip pat nenubraukia priklausomybės, ji kuria sampratos pokytį, jog galima gyventi kokybišką gyvenimą, jog galima pradėti iš naujo.

Atleidimo patirtis keičia požiūrį ne tik į save, bet ir į kitus – atveria naują suvokimą, kad kitas gali būti klystantis, ribotas, silpnas. Jog kitam, šalia esančiam taip pat reikia atleidimo. Panirimas į Dievo atleidimą išlaisvina iš praeities siaubo ir padovanoja ne tik dabartį, bet ir ateitį: „Nu, aišku... Nu, tai aišku (kad Dievas atleidžia), jeigu viskas dabar taip gerai.“ (Morta).