Tiltas per Šventają. Iš Ukmergės kraštotyros muziejaus rinkinio.

1936 m. „Lietuvos aide“ pasirodė straipsnis, kviečiantis Lietuvos keliautojus užsukti į Ukmergę. Kokias gi tuomet siūlyta aplankyti įžymias vietas? Ko gero, nustebtume. Pirmiausia minima vandentiekio stotis, elektros stoties užtvanka, sporto aikštynas su maudyklėmis bei už poros kilometrų nuo miestelio centro esantis Pivonijos kurortas. Taip pat siūlyta pasidairyti po turgavietėje statomą halę, pasidomėti tilto statybomis, miesto skerdykla bei moderniu Lėmano koklių fabriku. Tuo tarpu senamiestį puošiantis piliakalnis Bevardis, kuris nūdienos keliautojo galėtų būti suvokiamas kaip tradicinis traukos objektas, minimas paskutinis.

Šis iš pirmo žvilgsnio ne visai tradicinis lankytinų vietų sąrašas yra savitas istorinis liudijimas leidžiantis susidaryti nuomonę apie tuo metu besiformuojantį miesto įvaizdį. Būtent tarpukario laikotarpiu įvykę pokyčiai: miesto infrastruktūros tvarkymas, nauji, „moderniški“ pastatai, buvo vertinami kaip svarbiausi pasiekiamai, kuriais derėtų didžiuotis. Iki 1940-tųjų iškilo dar ne vienas toks objektas. Impozantiškasis Lietuvos banko skyrius, Ligonių kasos rūmai, „Lietūkio“ bendrovės sandėlis, ar netgi novatoriško dizaino privatūs gyvenamieji namai bylojo, kad Ukmergė formavosi kaip kruopščiai tvarkomas ir sparčiai modernėjantis miestas vaizdingoje gamtinėje aplinkoje. Taigi, kaipgi vyko miestelio virsmas?

Buvusi Ukmergės ligonių kasa, Vytauto g. 30, 1938. Iš KTU ASI rinkinio

Buvęs gydytojo Aleksandro Dumbrio namas, Vytauto pr. 22, arch. V. Landsbergis-Žemkalnis, 1933. Iš KTU ASI rinkinio.

Pradėkime nuo platesnio, urbanistinio žvilgsnio. Kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestų ir miestelių, pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis Ukmergėje prabėgo kaip valstybės stiprėjimo metai. Pasitelkus dar carinės Rusijos metais parengto miesto plano kopiją, miestas pamažu tvarkėsi bei kaupė ekonominį potencialą. Trečiame XX a. dešimtmetyje apskrities, o vėliau ir pirmosios eilės miestas (1932 m. Lietuvoje tokie tebuvo 5: Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Ukmergė ir Marijampolė), senąjį projektą Ukmergė galutinai išaugo. Reikėjo naujo, Lietuvos specialistų parengto vystymosi dokumento. Varžytinės parengti naują miesto planą buvo paskelbtos 1932-aisiais. Tiesa, numatyta suma buvo per menka ir „parceliacijos planas“ buvo parengtas tik 1935 metais. Čia buvo numatytos svarbios miestelio permainos.

Ko gero, ryškiausia urbanistinė naujojo projekto intriga – sumanymas kurti pramonės rajoną ir darbininkų koloniją. Remiantis moderniausiomis to meto pasaulinėmis tendencijomis, Ukmergėje nuspręsta taikyti funkcinį zonavimą, ir pramonės įmones, o įkandin ir darbininkus, suburti tam skirtose zonose. Tam buvo numatyta vieta prie Šventosios upės. Itin novatoriška mintis iš 29 pramonės rajonui paskirtų hektarų, 20 skirti parkui. Ne mažiau įdomus ir darbininkų kvartalo išdėstymas. 1935 m. „Lietuvos aide“ rašoma: „pigių butų kolonijai numatyta pastatyti 6 namus ant 24 sklypų. Kiekvienas namas būtų statomas toje vietoje, kur susiduria keturių sklypų ribos. Tuo būdu namas užimtų po dalį kiekvieno iš tų keturių sklypų. Tokiame name galėtų gyventi 4 šeimos ir kiekviena šeima galėtų valdyti po žemės sklypą 1 500 kvadratinių metrų. Sklypai ir namai būtų duodami biednuomenei ilgalaikiam išsimokėjimui.“ Idėjas statyti namą sklypų susikirtimo vietoje – gana savitas urbanistinės minties pavyzdys. Panašaus pobūdžio svarstymus apie blokuotų namų sistemą galime sutikti 1940-aisais planuojant pigaus būsto plėtrą Kaune.

Tuo tarpu Smėlių priemiestis vystėsi net ir be specialaus plano. Naujų miesto kvartalų kūrimas ar sparti egzistuojančių priemiesčių transformacija buvo vienas iš būdingiausių tarpukario Lietuvos modernizacijos reiškinių. Centrinės miesto dalys paprastai būdavo daugiatautės (antai Ukmergėje 1923 m. gyveno 5243 lietuviai, 3887 žydai, 801 lenkas, 550 rusų ir 21 vokietis), o naujai besikuriantys rajonai, kaip taisyklė, būdavo apgyventi lietuvių naujakurių. Ne išimtis ir Smėliai, kuriuose įvyko savotiškas gentrifikacijos procesas. 1936 m. „Lietuvos aide“ rašoma: „Vienintelis Ukmergės miesto priemiestis – Smėliai anksčiau pasižymėjo kaipo dažnų kruvinų peštynių ir vagių centras. Čia vyravo rusų, lenkų ir žydų kalbos, o lietuviškai retai užgirsdavai kalbant. Bet paskutiniaisiais metais Smėliai gerokai pasikeitė, kultūrėja. Dabar Smėliuose yra apstu lietuvių inteligentų.“ Smėliuose dar ir šiandiena galime aptikti medinių namukų menančių šį plėtros etapą.

Lietuvos banko skyrius Ukmergėje, Kauno g. 30, arch. Mykolas Songaila, 1938. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Buvęs „Lietūkio“ sandėlis, Stoties g. 1, arch. B. Elsbergas, 1937. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip integralią miesto raidos dalį galime priskirti ir tolėliau į pietus įsikūrusį Pivonijos kurortą. Nors Pivonijos miškas, pagrindinė kurorto traukos priemonė, nuo miesto yra nutolęs keletą kilometrų, minint Ukmergės miesto patogumus, kurortas visuomet atsidurdavo dėmesio centre. Teritorija buvo įkurta 1929 m. ir gana sparčiai augo. Iš 28 sklypų, kurie buvo suformuoti Vasarnamio gatvėje, 1932 m. 13 jau buvo užstatyti. 1935 metais čia buvo pastatytas medinis Ukmergės miesto savivaldybės vasarnamis – kurhauzas. Panašiai kaip Panemunė Kaune ar kurortinė Alytaus dalis, Pivonija buvo iš miesto greitai pasiekiama miestiečių poilsio erdvė, kuri, panašu, buvo gana populiari. Spaudoje sutiksime žinučių, kad kurortas perpildytas, o vieta aukštai vertinama. Tiesa, Pivonija buvo nutolusi nuo vandens, tad 1940-aisiais pradėta svarstyti ir apie naują kurortinio pobūdžio teritoriją mieste, prie upės.

Žaliųjų bei poilsio erdvių palaipsniui daugėjo ir pačiame mieste. 1930-aisiais pastačius Nepriklausomybės paminklą, buvo sutvarkytas ir visa Kęstučio a.: nutiesti ir aptverti takeliai, pastatyti suolai, įrengtas fontanas, kuris, anot pačių ukmergiškių, buvo panašus į Kauno karo muziejaus sodelio fontaną. Čia buvo pagrindinė įvairių iškilmių vieta. Kiek vėliau buvusios turgavietės vietoje, Vienuolyno gatvės alėjoje, buvo įrengtas kur kas didesnis parkas, iš kurio atsivėrė perspektyva į Šventosios upę. Kalbant apie žaliąsias bei rekreacines erdves nereikėtų pamiršti ir miesto stadiono, kuris buvo įrengtas pagal žymaus Lietuvos architekto Felikso Bielinskio 1935 metais parengtą projektą. Kartu su senuoju piliakalniu visos šios teritorijos sudarė gana gerai išvystytą viešųjų erdvių tinklą.

Miesto tvarkymui didelę reikšmę turėjo ir gatvių tiesimas, lyginimas, senųjų medinių namų griovimas, vitrinų tvarkymas bei kiti miesto gražinimo darbai. 1932 m. atliktoje pirmosios eilės miestų apžvalgoje Ukmergė minima tarp miestų skiriančių didžiausią savo biudžeto dalį tvarkymo darbams. Šalia bendrų miesto valdymo, švietimo, socialinio aprūpinimo, sveikatos ir kitų išlaidų, gatvių tiesimui ir panašioms reikmėms buvo skiriama net 20–30 procentų savivaldybės biudžeto. Tiesa, ši proporcija gerokai pasikeitė 1937–1939 m., kai milžiniškos išlaidos buvo skirtos švietimo pastatams. Ko gero, vienas iš įspūdingiausių objektų, reprezentuojančių miesto infrastruktūros tobulinimo darbus – rangovo Gurvičiaus 1936 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją. Savotiškas Ukmergės išskirtinumas – ypatingas dėmesys akmenų grindiniui. Netaupant lėšų buvo sutvarkyta Kęstučio aikštė, Kauno gatvė, J. Basanavičiaus gatvė ir kitos vietos.   

Nepriklausomybės paminklas, Kęstučio a., skulpt. L, Truikis, 1930. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vandentiekio bokštas, Kauno g. 44, 1930. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dar vienas išskirtinis miestelio kaitos ženklas – ankstyvas vandentiekio, o vėliau ir kanalizacijos įrengimas. Tai buvo techniškai sudėtingas bei brangiai kainuojantis sumanymas. Į pagalbą pasikvietę žymų Lietuvos inžinierių Steponą Kairį ukmergiškiai vandentiekį įsirengė pirmieji po Kauno. Vandentiekio projektas pradėtas įgyvendinti 1931 m., burmistru tapus Vladui Rėklaičiui. 1932 m. buvo nutiesta 1,5 km ilgio trasa, kurioje „paklota 42 tonos špižinių vamzdžių“. Pirmajame etape vandentiekis aptarnavo svarbiausius visuomeninius objektus: kareivines, pulko ligoninę ir 7 komplektų pradžios mokyklą. Be to pastatyti 6 hidrantai gaisro ir kitiems reikalams. Vėliau trasa sparčiai plėtėsi. 1940 m. vandentiekio ūkį jau sudarė 8 km. vandentiekio ir 9 km. nuotėkų linijos, filtrų ir vandentiekio stotys, bokštas, fontanas ir t. t. Šis turtas buvo vertinamas 488 692 Lt ir duodavo miestui apie 50 tūkst. litų metinių pajamų.

Nepaisant didelių infrastruktūrinių projektų svarbos, miestelio įvaizdį sparčiai keitė ir pavieniai pastatai. Kaip ir visoje Lietuvoje, Ukmergėje solidesnės statybos prasidėjo apie 1930-uosius metus. Pirmasis didelio mastelio naujoviškos architektūros objektas – kareivinės. Tiesa, karinio miestelio užuomazgos Ukmergėje susiformavo dar XIX a. Rusijos kariuomenė mieste stovėjo jau nuo 1795-ųjų, o XIX a. karo reikmėms skirtų objektų palaipsniui augo. Šie pastatai, be abejonės, buvo naudojami ir Lietuvos kariuomenės. Tačiau 1932 m. mieste iškilo visiškai naujas kareivinių pastatas, kuris buvo didžiausias tokios apskrities statinys Lietuvoje. 150 m. ilgo pastato projektą parengė inžinierius-architektas Levas Rabinavičius, o statybą prižiūrėjo inžinierius Jonas Kriščiukaitis. Pastatas stovėjo pirmajame kareivinių rajone, kuris buvo išsidėstęs prie Deltuvos, Kauno g. ir A. Smetonos alėjos ir su 48 pastatais užėmė daugiau nei 23 hektarus teritorijos.

Bemaž tuo pat metu mieste iškilo ir dvi naujos pradžios mokyklos. Viena iš jų mūrinė, dviejų aukštų, septynių klasių (dab. Sodų g. 7). Šios mokyklos pastatymas atsiejo 150 000 litų. Kita kiek pigesnė Smėliuose pastatyta mokykla kainavo 93 000 litų, buvo medinė, dviejų aukštų. Abejose mokyklose buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis bei kanalizacija. Dalis šių pastatų statybos kaštų buvo padengta paėmus paskolą iš Valstybinės taupomosios kasos. Mūrinė mokykla statyta dviem etapais. Iš pradžių buvo pastatytas centrinis ir vienas šoninis korpusai, o kairysis korpusas iškilo vėliau. Projektą pasirašė tuometis miesto technikas Eugenijus Čerepavičius.

Pradžios mokykla, Sodų g. 7, inž. E. Čerepavičius, 1932. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ukmergės pradžios mokykla, inž. Pranas Žurauskas, J. Basanavičiaus g. 10, 1939. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ukmergės amatų mokykla, Kauno g. 114, inž. J. Vodopalas (?), 1937. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Visgi tikrieji pokyčiai švietimo sistemos objektų statyboje įvyko paskutiniaisiais nepriklausomybės metais, kai iškilo trys įspūdingi pastatai: Ukmergės amatų mokykla, A. Smetonos gimnazija bei J. Basanavičiaus pradžios mokykla. Trims švietimo pastatams buvo išleista bemaž du milijonai litų. Turint galvoje, kad miesto biudžetas tuo metu buvo kiek daugiau nei 600 tūkst., tokios investicijos į švietimo sistemą buvo, ko gero, įspūdingiausias atvejis Lietuvoje.  

Valstybinės amatų mokyklos buvo svarbi Lietuvos tarpukario švietimo sistemos dalis. 1938 m. tokio pobūdžio įstaigos veikė Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaišiadoryse, Panevėžyje, Telšiuose, Ukmergėje bei Seirijuose. Tiesa, Ukmergėje mokykla ilgą laiką veikė sunkiomis sąlygomis, tam nepritaikytose patalpose. 1938 metais iškilusi Ukmergės amatų mokykla buvo didžiausias šios paskirties pastatas Lietuvoje. Vėliau ją pralenkė Klaipėdos amatų mokykla. Statinys buvo išskirtinis ne tik savo masteliu. Tai buvo vienas moderniausių miesto objektų: čia buvo įdiegti visi naujausiai statybai privalomi elementai: vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Dviejų aukštų pastate turėjo tilpti stalių ir metalo apdirbėjų klasės, dirbtuvės, sporto salė, renginių salė bei įvairios pagalbinės patalpos.

Antano Smetonos gimnazija, J. Basanavičiaus g. 7, arch. F. Bielinskis, 1938. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Antano Smetonos gimnazijos vestibiulio fragmentas. Vaido Petrulio nuotrauka

Kiek vėliau iškilo A. Smetonos gimnazija – įspūdingiausias ir brangiausias pastatas tarpukario Ukmergėje. Statyti naują valstybinę gimnaziją buvo sumanyta 1935 m., tačiau dėl lėšų stokos mintį teko atidėti. Statybos prasidėjo tik 1937 m. liepos 23 d., o rūmai pašventinti 1938 m. spalio 15 d. Šiose iškilmėse dalyvavo ir pats prezidentas Antanas Smetona. Nors vietos parinkimą iš dalies lėmė praktinės priežastys, susijusios su sklypų įsigijimu, tačiau naujai tiesiamoje gatvėje iškilusi gimnazija atitiko modernios mokymo įstaigos reikalavimus: ramioje ir atviroje aplinkoje apstu šviesos bei švaraus oro, pakankamai erdvės užsiėmimams lauke. Didžiuosiuose Europos miestuose neretai tai buvo sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Rūmai statyti netaupant, pabrėžiant gimnazijos statusą, siekiant ilgaamžiškumo. Objektas išmūrytas iš raudonų degtų plytų, stogas dengtas raudonos spalvos Marselio tipo čerpėmis (šiuo metu jos pakeistos skarda). Fasado cokoliai ir kolonos pavidalo tarpai tarp langų – puošti granito tinku. Mokyklą kitų Lietuvos gimnazijų tarpe išskiria skulptoriaus B. Bučo interjero dekoras. Vestibiulius puošia fontanėliai, bareljefai (vienas iš jų vaizdavo prezidentą A. Smetoną mokinių būryje). Šiuo metu klasėse galime matyti atidengus A. Smetonos bei vyčio bareljefus. 

Šalia gimnazijos 1939 m. iškilo 13-kos klasių Ukmergės pradžios mokykla. Nors gimnazijos ir pradžios mokyklos projektas nebuvo ruošti vieno architekto, tačiau kartu šie objektai sudaro vieną iš įspūdingiausių edukacinės paskirties kompleksų tarpukario Lietuvoje. Įdomu, kad mokykla pristatoma ne tik kaip moderni, su „visais šių dienų patogumais ir privalumais“, tačiau taip pat ir su „patalpomis turistams“. Panašią funkciją turėjo Vlado Jurgučio mokykla Palangoje, patalpos turistams buvo numatytos ir A. Smetonos gimnazijoje.

Taigi, ketvirtame XX a. dešimtmetyje Ukmergė tapo vienu iš sparčiausiai besivystančių Lietuvos miestų. Modernėjimo liudijimų rastume ir to meto spaudoje. 1939 m. „Lietuvos aidas“ iškilmingai skelbė: „Visose srityse, Ukmergė padarė didelę pažangą ir dabar į prieškarinę visai nebepanaši. Anoji Ukmergė yra visai kitoks miestas ir nuo dabartinio skiriasi, kaip visai kitas miestas. Tada galima pasakyti, kad Lietuvoje yra dvi Ukmergės – sena sukežusi ir archajiška, kuri jau visai nyksta, ir naujoji – šviesi, moderni ir kultūringa, kuri tikrai gražią ateitį.“

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas