Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
    Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
    Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
    Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
    Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Iš pažiūros galime stebėtis žmonių įžūlumu. Jie neleidžia Jėzui net pailsėti. Jam nelieka jokio asmeninio laiko. Rodos, Jis jo ir negali turėti. Taip, iš tiesų Dievas netausoja asmeninio laiko. Jo laikas esame mes.

Visgi tikrai keistokai atrodo ta moteris, kuri be paliovos sekioja Jėzų. Graikė. Sirofinikietė. Toji, kuri tikrai net negalėjo pretenduoti į  malones. Ji neleidžia Jėzui pailsėti. Nusikaltimas? Visgi taip mąstyti būtų absurdiška. Turime atkreipti dėmeėsį į tos moters intenciją. Duktė sunkiai sega. Ko gi nepadarysi dėl savo vaiko... Ko gero ji buvo jau išnaudojusi viską, ką to meto galimybės laido. Ir Jėzus buvo vienintelė jos viltis.

Matydamas ją ir, be abejo, žinodamas visą jos gyvenimo istoriją, Jėzus kalba gana miglotai. Tačiau būtent čia, šiuose sakiniuose, atsiskleidžia kur kas daugiau nei vien tik tos moters gyvenimo istorija. Atsiskleidžia visos žmonijos, nepaisant rasių ir tradicijų, dievoieška. Taip, viena vertus, iš tiesų nevalia perlų mesti kiaulėms; kita vertus, tikrai yra žmonių, kurie visais laikais ieško to vienintelio trupinio Duonos, atlaužtos ir padalintos. Tokios, kurios visiems užteks. Paties Dievo.

Tad ir šiandieną iš tos moters, apie kurią kalba Evangelija, mokykimės paprasto pasitikėjimo: net ir trupinėlis gali padaryti stebuklus. Jis be galo reikalingas. Nepaliaukime ieškoję to palaimingo trupinėlio. Nepaliaukime tikėję. O kartu ir patys turėkime drąsos galbūt, kaip tas trupinėlis, kristi nuo stalo, tačiau būti tuo, kurio reikia ir trūksta, kad mūsų brolis ar sesuo išgytų nuo susvetimėjimo ir atrastų Dievą, duodantį gyvenimo apsčiai.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai