Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingas pirmąją M. Gorbačiovo vizito Lietuvoje dieną. A. Terleckas – pirmas antroje eilėje iš kairės. Vilnius, Gedimino (dabar – Katedros) aikštė. 1990 sausio 11 d. J. Juknevičiaus nuotrauka/ Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Vienam aktyviausių sovietinės okupacijos rezistencijos dalyvių, kovotojui už žmogaus teises, Laisvės premijos laureatui (2013 m.) 92 metų gimtadienį ką tik atšventusiam Antanui Terleckui vasario 14 d. bus įteiktas simbolinis Vilniaus universiteto (VU) atminties diplomas. 1954 m. A. Terleckas baigė VU Ekonomikos mokslų fakultetą, o po 10 metų buvo vėl įstojęs į VU – Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, bet dėl politiškai neįtikusio diplominio darbo studijų baigti jam buvo neleista.

Atminties diplomai yra VU iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti VU bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš VU ir neteko galimybės baigti studijas ir įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su VU susijusią veiklą.

Šeimoje mokslai buvo svarbūs

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje, neturtingų valstiečių šeimoje. Šeima valdė nedidelį 4 ha ūkį, kuris penkių asmenų šeimai buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Nepaisant neturto, vaikai buvo leidžiami į mokyklą. Antanas, vyriausias vaikas šeimoje, 1940 m. baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Švenčionėlių ir Linkmenų progimnazijose. Jis matė aplink gaudžiančias laisvės kovas. Ir pačiam teko paragauti to laiko rezistentų likimo: 1945 m. vasarą jis buvo suimtas, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai. Netrumpai tardytas, bet, suimtajam tvirtai laikantis ir neradus jokių įrodymų, buvo paleistas.

1946 m., baigęs Linkmenų progimnaziją, Antanas persikėlė į Vilnių ir įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Baigęs jį 1949 m. įstojo į VU Ekonomikos mokslų fakultetą, finansų specialybę. Nors dauguma jaunimo į miestus kėlėsi ne tik ieškodami mokslo galimybių, bet ir stengdamiesi apsisaugoti nuo gimtosiose apylinkėse juos jau pažįstančių saugumiečių, šie ir čia nepaliko ramybėje: porą kartų A. Terlecką kvietėsi, kvotė apie kurso draugus, siūlė juos šnipinėti.

Studijos sekėsi gerai. 1954 m. A. Terleckas parašė ir apsigynė diplominį darbą apie Dvarčionių plytinę ir jos darbo rezultatus.

Studijų metais A. Terleckas rado ir šeimyninę laimę – vedė Eleną Keraitytę, buvusią partizanų rėmėją. Ji laisvės kovotojams padėjo apsirūpinti medikamentais, rinko ir jiems perduodavo žmonių pinigines aukas. Visam gyvenimui juos susiejo ne tik šeima, bet ir rezistencija.

Kalba Antanas Terleckas. Vilnius, Gedimino (dabar – Katedros) aikštė. 1989 m. P. Lileikio nuotrauka / Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Persekiotas dėl patriotizmo

Baigęs mokslus, A. Terleckas gavo paskyrimą į SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinį filialą dirbti kredito inspektoriumi. Jis matė ekonomisto profesijos ir ekonomikos mokslo perspektyvą, todėl 1957 m. įstojo į Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūrą (dabar doktorantūra). Jaunąjį mokslininką domino ekonomikos raida, darbą jis norėjo rašyti apie Lietuvos ekonominės minties istoriją. 

Tačiau norams pildytis nebuvo lemta. A. Terleckas tapo persekiojamu politiniu kaliniu. Nors priimta manyti, kad po SSRS diktatoriaus Josifo Stalino mirties politinis režimas liberalėjo, buvo paleidžiami politiniai kaliniai, vis dėlto tai sukėlė ir naują pasipriešinimo bei kovų bangą. Vien ko verta vengrų kova bandant išsivaduoti iš sovietų priespaudos 1956 m. spalio–lapkričio mėnesiais. Su Vengrijos revoliucija buvo susijęs ir Lietuvos žmonių budimas iš miego, bandymas kilti į protestą. Ypač aktyvus buvo jaunimas. 1956 m. lapkričio 2 d. Vilniuje ir Kaune nugriaudėjo nemaži protestai, tiesiogiai susiję su tuomet vykusiais įvykiais Vengrijoje. Juose aktyviai dalyvavę VU studentai už tai buvo pašalinti iš aukštosios mokyklos.

Bendra šeimyninė nuotrauka: tėvas Antanas, mama Elena, sesuo Vilija, brolis Gintautas ir Ramūnas. 1972 m. Ramūno Terlecko asmeninio archyvo nuotrauka.

„Valio! Mūsų tauta parodė okupantams, kad ji nesusitaikė su savo vergiška padėtimi! Valio! Taip džiugu, taip gera. Pirmiau atrodydavo, kad tik aš ir saujelė mano draugų gali ką nors padaryti, parodyti kokį nors pasipriešinimą. Pasirodo, kad ir be mūsų yra kam veikti. Yra drąsesnių už mus. Bijodavau arešto. Galvojau, kad mane suėmus kokiai 10 metų nutils bet koks pasipriešinimas. Dabar nebijau. Sėdėsiu lageryje ramus, žinodamas, kad laisvėje yra drąsių vyrų, pasiruošusių kovoti su maskoliais“, – 1966 m. kovą dienoraštyje rašė A. Terleckas.

Sovietų valdžia irgi matė, kad politinis aktyvumas auga. Tai siejo ne tik su Vengrija, bet ir su grįžtančiais politiniais kaliniais bei tremtiniais. Kovoti su tuo turėjo padėti studentų suėmimai, teismai – baimė buvo žiaurus ir, manyta, efektyvus įrankis.

Ketveri metai lagerio

A. Terleckas domėjosi savo šalies istorija, jam buvo svarbus šalies, jos kultūros, kalbos likimas. Dirbdamas banke, tarp kurio darbuotojų buvo daug rusakalbių, jis diskutavo su jais, bandė paaiškinti Lietuvos istoriją, jos kultūrą, kalbą. Vėliau rašė: „Aš negalėjau jų įtikinti, kad lietuvių kalba nėra vokiečių kalbos tarmė […], kad lietuvių tautinė sąmonė yra aukštesnė už tarybinių Šiaurės klajoklių tautinį susipratimą.“ Už tokias ir panašias kalbas buvo apšaukiamas nacionalistu. Su kalbininkais ir studentais lituanistais Antanas važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyventas Baltarusijos dalis, vežė ten lietuviškus leidinius ir vadovėlius. Tokia A. Terlecko veikla, patriotizmas, nesitaikymas su okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį. 1957 m. pabaigoje, prieš pat Kūčias, jo bute buvo padaryta krata, o jis pats suimtas.

A. Terlecko byla buvo susieta su kelių kitų žmonių bylomis, jie buvo kaltinami pogrindinės organizacijos sukūrimu. Tačiau nors noras sukurti tokią organizaciją buvo, susitikę keli jaunuoliai nieko nenusprendė ir jokios veiklos nevykdė. Tai sovietų valdžiai nesutrukdė susidoroti. Byla buvo sukurpta, o LSSR aukščiausiasis teismas A. Terlecką nuteisė 4 metams lagerio. Teko kalėti Taišetlage, Irkutsko srityje.

A. Terleckas nematė, kaip pirmuosius žingsnius žengė ką tik gimęs antrasis Terleckų vaikas Gintautas, kaip augo tuomet ketverių duktė Vilija.

Antanas Terleckas su šeima ir šeimos draugais. Nemenčinės plentas 68. Vilnius. 1964 m. Ramūno Terlecko Asmeninio archyvo nuotrauka

Neleista baigti studijų

A. Terleckas buvo paleistas anksčiau laiko, 1960 m. lapkritį, ir grįžo į Lietuvą. Grįžimas nebuvo lengvas, pagal specialybę dirbti neleido. Įrašuose buvo teistumo žymė. Pavyko įsidarbinti konstruktorių biure „Puntukas“ vyr. inžinieriumi.

Domėjimasis istorija, noras plėsti savo žinias patraukė vėl studijuoti. Būdamas 36 metų amžiaus, 1964 m. A. Terleckas įstojo į VU Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigdamas studijas, buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė. Bet baigti mokslo neleista – parašytas diplominis darbas neįtiko politiškai. Oficialiai VU rektoriaus įsakyme nurodyta: „Išbraukti […] kaip neatvykusio į diplominio darbo gynimą arba valstyb. egzam. laikymą.“

Tuomet Terleckų šeima pasipildė ir trečiąja atžala, 1969 m. gimė sūnus Ramūnas. Vėliau KGB ir vaikų nepalikdavo ramybėje – norėjo įsitikinti, ar tėvų pažiūros netrukdo vaikams tapti „dorais tarybiniais piliečiais“.

A. Terleckas (g. 1928 m.), disidentas, vienas iš pogrindinio leidinio „Laisvės šauklys“ leidėjų, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas (1978 m.). Už antisovietinę veiklą suimtas 1957, 1973 m., kalintas. Kartu su kitais bendraminčiais 1979 m. rugpjūčio 3 d. išplatino „Moralinį ultimatumą TSRS vyriausybei.“ 1979 m. spalio 30 d. suimtas ir 1980 m. rugsėjo 19 d. nuteistas 3 metams kalėjimo ir 5 metams tremties. Grįžęs iš tremties, tęsė antisovietinę veiklą.

Persekiojamas buvo ir darbovietėse

Dirbdamas „Puntuke“ A. Terleckas susilaukė nemalonumų. Įdomiai jie aprašyti dienoraštyje. Už susirašinėjimą su lageryje likusiais draugais, kalbas apie tautiškumą jį į pokalbius kvietė KGB. Spaudoje apie jį buvo išspausdintas straipsnis, elgesys svarstytas gamyklos profsąjungos susirinkime. Tai buvo viena iš kolektyvinės savidrausmės formų, būdas įtraukti ir mobilizuoti žmones, priversti juos paklusti. Visa tai buvo sunkus ir skaudus patyrimas.

Už įvairią veiklą, kalbas, parašytą straipsnį apie Simą Kudirką, jūreivį, pabėgusį į JAV ir pasiprašiusį politinio prieglobsčio, tačiau atiduotą sovietams, A. Terleckas buvo ir toliau persekiojamas kitose darbovietėse. 1973 m. sovietų valdžia nepasibodėjo panaudoti ir kriminalinių kaltinimų – A. Terleckas buvo suimtas, apkaltintas didelės pinigų sumos pasisavinimu ir nuteistas pagal LSSR BK 94 straipsnį už valstybinio-visuomeninio turto grobstymą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Grįžęs po kalinimo, rado darbą Operos ir baleto teatre, priešgaisrinėje apsaugoje. Tačiau „organai“ ramybės nedavė: pasišnekėti kvietė milicijos kapitonas, stebėjo saugumiečiai. A. Terleckui buvo trukdoma normaliai dirbti, jis būdavo atleidžiamas iš darbo, kad sovietai galėtų teisti už veltėdžiavimą – mat „darbininkų rojuje“ visi turėjo dirbi, o nedirbančius teisė kaip veltėdžius. O kaipgi nebūsi „veltėdis“, jei į darbą priimti visi bijo.

A. Terleckas tremtyje, darbo alavo kasykloje metu. Magadano sritis, Omsukčiano rajonas. 1984 m. vasario 23 d. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.

Įsteigta Lietuvos laisvės lyga

Represyvi režimo politika stūmė daug žmonių kovoti už savo ir kitų teises. Po Čekoslovakijos įvykių 1968 m. ir ypač po 1975 m. sovietų pasirašyto susitarimo, vadinamosios Helsinkio sutarties, kurioje numatyti ir punktai apie žmogaus teises, itin suaktyvėjo žmogaus teisių gynėjų – disidentų – sąjūdis. A. Terleckas ir jo bičiuliai aktyviai prie to prisidėjo, rašė atvirus laiškus KGB pirmininkui Jurijui Andropovui (1975 m.), SSRS AT Prezidiumo pirmininkui Nikolajui Podgornui (1976 m.), skelbė kitus atvirus laiškus, leido pogrindinę spaudą („Laisvės šauklys“, „Vytis“). Labai svarbus buvo vadinamasis 45 baltijiečių memorandumas, kuriuo pareikalauta panaikinti Molotovo–Ribbentropo pakto, lėmusio Lietuvos okupaciją, padarinius. Jį su 44 likimo draugais pasirašė ir A. Terleckas.

Bene svarbiausias A. Terlecko kūrinys buvo Lietuvos laisvės lyga, įsteigta 1978 m., minint 38-ąsias okupacijos metines. Lygos tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.

Tačiau nespėjus stipriau išplėtoti veiklos 1979 m. gegužę A. Terleckas vėl buvo suimtas, nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo ir gyveno tremtinio gyvenimą toli nuo gimtosios žemės. Toks buvo valdžios kerštas už memorandumo pasirašymą ir Lietuvos laisvės lygos veiklą. Kaip bendrabylį teisė ir A. Terlecko bičiulį, disidentą Julių Sasnauską. 1987 m. pradžioje A. Terleckas grįžo į Lietuvą ir greitai vėl įsitraukė į veiklą. Laikai buvo pasikeitę, Maskvoje sklandė gorbačiovinės persitvarkymo ir viešumo idėjos, bet į sustabarėjusią Lietuvą jos skverbėsi sunkiai. Lyga, vadovaujama A. Terlecko, ėmėsi drumsti užakėjusio ežero vandenį, rengė protestus ir mitingus, iš kurių garsiausias – 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tai buvo pirma tokia organizuota, didelė protesto akcija po garsiųjų kalantinių.

Antanas Terleckas atsiima Laisvės premiją LR Seime 2012 m.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Už veiklą ne kartą apdovanotas

Prasidėjus pokyčiams ir sovietų Lietuvoje, A. Terleckas ir jo vadovaujama lyga oponavo LKP, o neretai ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio politikai. Dėl radikalesnių nei Sąjūdžio reikalavimų kartais nesutardavo su jo lyderiais. Bet, siekdami tų pačių tikslų, rasdavo būdų veikti kartu: 1989 m. lyga inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Su Sąjūdžio pagalba buvo surinkta daugiau kaip milijonas parašų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Terleckas dalyvavo politiniame gyvenime, komentavo politiką, rašė knygas, dalyvavo Seimo rinkimuose, o 2000 m. buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą.

Už savo veiklą ne kartą buvo apdovanotas: 1998 m. – 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2009 m. – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, 2012 m. – Laisvės premija, 2013 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus 3 klasės ordinu.

VU naujienos