Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bazilika.

Valdo Kilpio nuotrauka

Vasario 14-oji daugeliui siejasi su meilės tema, tačiau kauniečiai turi, ko gero, dar svarbesnę progą šiandien švęsti. Lygiai prieš 30 metų, 1990 m. vasario 14-ąją, paskutines dienas skaičiuojančios sovietinės Lietuvos Aukščiausioji Taryba tikintiesiems grąžino Nepriklausomybės simbolį – paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Kaune (2015 m. ji gavo bazilikos titulą).

Prireikė keturiolikos metų, kol šventovė buvo atstatyta taip, kaip ją planavo tarpukario architektai. O kokia buvo pati bažnyčios atgavimo pradžia? Kaip sovietmečio pabaigoje sekėsi buvusią radijo imtuvų ir televizorių gamyklą atversti į maldos namus?

Apie tai prisiminimais pasidalijo du žmonės, kurie anuo metu ir pradėjo įgyvendinti šią idėją – Čekiškės Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Gintautas KABAŠINSKAS ir architektas-inžinierius, VGTU docentas, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas Henrikas ŽUKAUSKAS.

Sugrąžintas teisingumas

Šimtai uždegtų žvakių, kurių šviesa virpa tamsų sausio vakarą. Minia žmonių, susirinkusių į mitingą prie Prisikėlimo bažnyčios ir toliau einančių Karo muziejaus sodelio link. Pakiliai nusiteikę tikintieji susibūrė Vasario 16-osios išvakarėms, tačiau atsirado dar viena proga: Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba vienbalsiai pritarė, kad šventovė būtų grąžinta tikintiesiems. Jiems tai viltingas ženklas – su Prisikėlimo bažnyčios atgavimu turės prisikelti ir Lietuva. „Toks vaikščiojimas ant peilio ašmenų – kad ir kur pasisuksi. Tą vakarą akademikas, kardiologas Alfredas Smailys sakė: ‚Pirmam vagone visi važiuosim į Sibirą‘, – juokiasi kun. G. Kabašinskas. – Bet, kai esi jaunas, nebijai nieko.“

Kun. Gintautas Kabašinskas.

Čekiškės Švč. Trejybės parapijos feisbuko nuotrauka

Atgauti šventovę kunigui buvo ypač svarbu. Jis nuo pat mažens gyveno ir mokėsi prie pat paminklinės bažnyčios, puikiai žinojo jos reikšmę ir istoriją tarpukariu – kad tai yra padėkos Dievui už atgautą Lietuvos laisvę simbolis, kurį, nebaigtą statyti, pasisavino okupacinė sovietų valdžia. Už visas istorijos pamokas kunigas dėkingas savo tėvams Juozui ir Onai – jie buvo partizanai, vakarais slapta klausydavosi „Amerikos balso“, laukdavo iš Vakarų ateisiančio išvadavimo ir apie Lietuvą pasakodavo savo sūnui.

Patriotinės nuotaikos išliko, kai 1987 m. G. Kabašinskas buvo paskirtas Prisikėlimo parapijos vikaru. Tais laikais pamaldos vykdavo šalia Prisikėlimo bažnyčios esančioje medinėje Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje. „Pietauti eidavome pas tuometinį kleboną Nikodemą Čėsną – ir visada prie stalo kalbėdavome apie Prisikėlimo bažnyčią. Tai mums buvo įaugę į kraują – ta išlikusi nuoskauda dėl atimtos šventovės“, – prisimena kun. G. Kabašinskas.

Vieta, kurioje gimė „Šilelis“

Prieš 30 metų, kai vyko aprašomi įvykiai, Prisikėlimo šventovė-gamykla „Banga“ atrodė gerokai kitaip. Išorinė jos spalva buvo rudai raudona – kadangi tarpukariu nesuspėta bažnyčios nutinkuoti baltai, tad per visą sovietmetį kauniečiai matė tamsių plytų pastatą. O jo viduje buvo įrengti 5 aukštai su staklėmis ir kitais aparatais. Po rekonstrukcijos čia 1956 m. buvo įkurta gamykla, iš pradžių gaminusi radijo imtuvus, radiolas ir magnetolas. Vėliau pradėti gaminti televizoriai – nespalvotas „Šilelis“ ir spalvota „Banga“.

Žmonės čia dirbdavo trimis pamainomis. Vieta visiškai nepriminė maldos namų.

Prisikėlimo bažnyčia – tuometinė radijo gamykla „Banga“, 1966 m.

S. Lukošiaus / picbear.com fotografija.

1985–1987 m. „Bangos“ vyriausiuoju architektu dirbo Henrikas Žukauskas Jis pasakoja, kad vieną dieną, peržiūrėdamas gamyklos dokumentus, atrado Prisikėlimo bažnyčios matavimo brėžinius, darytus 1957 m. Juos architektas visada turėjo po ranka, o 1988 m., išėjęs iš radijo gamyklos, tuos brėžinius pasiliko sau. O toliau įvykius kreipė bundantis Atgimimas.

„Kartą „Kauno tiesoje“ perskaičiau, kad Prisikėlimo parapijos vikaras G. Kabašinskas su šviesaus atminimo akademiku A. Smailiu bando kažką daryti dėl bažnyčios. Tą patį vakarą su dukra nuėjom į parapijos patalpas, ir pasakiau: ‚Aš šiek tiek žinau apie tą bažnyčią, jos būklę, statybos galimybes ir t. t.‘“,  – prisimena architektas.

„Iš pradžių jis nuėjo pas kleboną, bet šis bijojo – nes tuomet vis dar gyvenome persekiojimo laikais. Kunigai sėdėdavo kalėjimuose. O aš buvau jaunas, baimės nejaučiau. Sakau: darom“, – priduria kun. K. Kabašinskas.

Vėliau architektas nuėjo į miesto archyvus, kuriuose rado 1934–1935 m. tuometinio parapijos klebono kan. Felikso Kapočiaus suburto komiteto dokumentus. Komitetas rinko lėšas ir administravo paminklinės bažnyčios statybas. H. Žukauskui tapo aišku, ką toliau daryti: „Pasiūliau: eikim tuo keliu, kaip ir priklauso – atkurkim komitetą ir pasikvieskim reikalingų žmonių.“

Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atgavimo komiteto įkūrėjai turėjo skirtingas užduotis. Kun. G. Kabašinskas rūpinosi finansų paieška, H. Žukauskas sprendė architektūros klausimus, nubraižė bažnyčios atstatymo projektą. Tuo metu šviesaus atminimo A. Smailys, būdamas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, siekė „prastumti“ idėją. Taip pat tą pačią dieną – 1988 spalio 3-iąją – išrinkta ir Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo taryba, kurioje buvo tokie žmonės kaip kompozitorius Giedrius Kuprevičius, aktorius Kęstutis Genys ir architektas Audrys Karalius.

Visi šie žmonės organizavo didelius mitingus, aktyviai bendravo su sovietinės valdžios atstovais Lietuvoje ir Rusijoje. „Rengėme labai daug žygių, dėl bažnyčios atgavimo vykome į Maskvą pas religinių reikalų įgaliotinį. O jis tiesiai šviesiai pasakė: tai yra vietinės valdžios reikalas, ji turi duoti leidimą. Tada „atakavome“ raštais Lietuvos valdžią“, – pasakoja kun. G. Kabašinskas. 

„Atakos“ pasiteisino – 1990 m. vasario 14-ąją Prisikėlimo bažnyčia oficialiai grįžo į tikinčiųjų rankas. Tikra šventė. „Buvo degamos žvakutės, sakomos kalbos, žmonės labai džiūgavo, – prisimena H. Žukauskas. – Įsivaizduokit, per dvejus metus nuo idėjos pakilta iki Aukščiausiosios Tarybos akto!“

VGTU docentas Henrikas Žukauskas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Į pagalbą – tankai

Prisikėlimo bažnyčios atgavimo idėja taip ir nesulaukė didesnio pasipriešinimo – kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista. Juk ši šventovė – ne tik maldos namai, bet ir tautos simbolis. Abu pašnekovai pasakoja, kad čia susidėjo daug priežasčių: Atgimimo judėjimas Lietuvoje skleidėsi vis drąsesnis ir gausesnis, iki Sąjūdžio pergalės rinkimuose ir Kovo 11-osios buvo likę visai nedaug; H. Žukauskas, dirbdamas architektu, turėjo nemažai reikiamų pažinčių, A. Smailys visuomenėje buvo autoritetas; be to, sovietinės Lietuvos centrinis vykdomasis komitetas nenorėjo pyktis su kunigais.

Iniciatyvai neprieštaravo ir pačios radijo gamyklos „Banga“ atstovai – jiems tik buvo svarbu, kad nesustotų gamyba ir kad jiems būtų surastos kitos patalpos vietoje bažnyčios. Mano pašnekovų suburtas komitetas ir sprendė šiuos klausimus.

„Mes veikėme konstruktyviai. Nebuvome tie, kurie iškėlę vėliavą šaukia: atiduok bažnyčią, ji – mūsų. Mes visada siekėme dialogo. 1988 m. spalio 30 d. mus jau įleido į bažnyčios pastatą. Surengėme mitingėlį, sukvietėme pirmą simbolinę talką – pradėjome kirstukais daužyti sienas. Žmonės pirmą kartą po karo galėjo užlipti ant stogo į viršutinę terasą. Jie pasigėrėdami iš ten žiūrėjo į Kauną – kaip viskas gražiai atrodo... Nuo to laiko pradėjome rengti talkas“, – sako H. Žukauskas.

Tiesa, savo autoritetą ir galią komitetas spėjo parodyti 1988 m. Komunistinė valdžia Kauno Šv. Gertrūdos bažnytėlės šventoriuje ėmė statyti naujas patalpas. Visuomenė sukilo prieš tokį įžūlų sumanymą. „Mes suorganizavome kareivius, jie atvažiavo su tankais ir technika, viską išgriovė, išvalė, – juokiasi architektas. – Taip Kaune prasidėjo Sąjūdis. O mes visada laikėmės principo – reikia ne tik mitinguoti, kalbėtis, bet ir veikti.“

Gamykla šventovei nepakenkė

Pagal rašytinius susitarimus, iš bažnyčios patalpų palaipsniui turėjo būti iškelta radijo gamyklos įranga, tai siekta padaryti iki 1993 m. Prisikėlimo bažnyčios atgavimo komitetui pavyko suderinti, kad pati radijo gamykla finansuotų įrangos perkėlimą ir sovietmečiu atsiradusių konstrukcijų išardymą.

Pasak architekto H. Žukausko, lietuvius ir čia lydėjo sėkmė – ardymo darbai klojosi lengviau, nei tikėtasi. Ir už tai jie dėkingi turi būti tautiečiams, kurie sovietmečiu projektavo gamyklą – ir pasirūpino, kad nieko nesugadintų.

Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios – gamyklos „Banga“ vidus apie 1988–1990 m.

prisikelimas.lt nuotrauka

„Didžiausia pagarba projektuotojams, – sako pašnekovas. – Jie sumontuotos pramoninės konstrukcijos nejungė su bažnyčios sienomis. Jie išliejo storą pamatą, ant jo sumontavo plokštes, kolonas, rėmo sijas. Dėl to mums buvo lengva visą tą brudą išskaptuoti ir išmesti lauk. Gal tie lietuviai projektuotojai žinojo, kad ateityje anksčiau ar vėliau visa tai teks išmontuoti?..“

Pasak architekto, dėl šio sprendimo gamyklos darbai per tiek metų nepakenkė bažnyčios konstrukcijoms. Būta kalbų, kad šventovės atstatyti nepavyks – nes bažnyčia esą sukrypusi ir trapi. Tačiau, atlikus technines ekspertizes, paaiškėjo, kad tokių problemų nebuvo.

Kun. G. Kabašinskas prisimena, kaip prie bažnyčios atstatymo prisidėjo įvairūs žmonės. Kauno fizikinių problemų instituto mokslininkai sukonstravo specialias stakles suvirinti nerūdijančiojo plieno kryžiams. Paskui juos reikėjo kažkaip užkelti ant bažnyčios viršaus. Tą padaryti pasisiūlė kariai – tačiau už šią paslaugą norėjo 60 tūkst. rublių, kas bažnyčios atgavimo komitetui buvo per brangu. Situaciją išgelbėjo minėto instituto komanda – sukonstravo statybinę gervę, kuri užkėlė ir įtvirtino kryžius.

Nelemti laidai ir vyrai iš KGB

Nepriklausomybės entuziastai taip pat ėmėsi koplyčios ant stogo – ji sovietmečiu buvo paversta sandėliu, kuriame laikyta saugumiečių slapto klausymosi aparatūra. KGB į Prisikėlimo bažnyčios atgavimo reikalus nesikišo, tačiau vienas epizodas sunervino ir juos.

Kun. G. Kabašinskas prisimena, kad vienu metu jis turėjo išskristi į Kanadą – ieškojo piniginės paramos bažnyčios vargonams. Tuo metu Kauno statybos tresto darbų vykdytojas buvusioje koplyčioje rado elektros laidus ir nežinojo, ką su jais daryti. Skambino „Bangos“ direktoriui Leonui Jankauskui – o šis sako, kad jie jau iš ten viską atsiėmė...

Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios – gamyklos „Banga“ vidus apie 1990 m.

prisikelimas.lt nuotrauka

„Tai įvyko tuo metu, kai skridau lėktuvu. Tik paskui sužinojau: darbininkai nukirto tuos kabelius, o, pasirodo, jie priklausė KGB... Kitą rytą prisistatė šeši kostiumuoti vyrai – manęs ieško. O aš Kanadoj“, – juokiasi kunigas.  

Kanadoje mano pašnekovui pavyko susitarti dėl skaitmeninių vargonų – pirmųjų tokių Lietuvoje. O kai grįžo į gimtinę, kunigui paskambino Kauno milicijos skyriaus viršininkas, liepdamas atvažiuoti pas juos. „Klausiu: kas nutiko – problemos, kriminalas? O jis: karinės žinybos tavim nepatenkintos... Tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir saugumas. Man telefonu pasakė, kad pas juos durų nėra – ir mane įves. Galvoju – pats nevyksiu ten. Atvažiuos patys, uždės antrankius ir išsiveš. Bet paskui įvyko Kovo 11-oji, Maskvos pučas, ir manęs KGB taip ir neaplankė“, – šypsosi kunigas.  

G. Kabašinskas sako, kad, nors ir buvo neramu, iki tol su saugumu jis jokių problemų neturėjo: „Kauno KGB viršininkas Gediminas Bagdonas sėdėdavo miesto savivaldybės salėje, kai mes Kauno tarybai dėstydavome argumentus, kodėl reikia atstatyti Prisikėlimo bažnyčią. Aiškinome, kad tai – paminklas Lietuvos nepriklausomybei, o jis klausėsi ramiai. Beje, mes, kunigai, pirmieji pradėjome šalies mokyklose dėstyti tikybą, tą dariau „Saulės“ gimnazijoje. 11 klasėje mokiau Bagdono sūnų. Ir ką – normaliai viskas.“

Užsitęsusi istorija su laiminga pabaiga

Kaip jau minėta, Prisikėlimo bažnyčia turėjo būti atstatyta iki 1993 m. Tačiau darbai paradoksaliai sustojo dėl... Kovo 11-osios. Rusija nutraukė gamyklos perkėlimo ir bažnyčios atstatymo finansavimą, maža to, prasidėjo ekonominė blokada. „Dar spėjome traukinio vagonu vamzdžių iš Rusijos atsivežti“, – juokasi kun. G. Kabašinskas. Jo manymu, gal ir gerai, kad atstatymo darbai užsitęsė – nes tuo metu lietuviai nebūtų gavę pačių geriausių statybinių medžiagų ir galbūt šiandien būtų reikėję bažnyčią remontuoti iš naujo. „Ieškojome visoje Sovietų Sąjungoje putų polistirolo stogui hermetinti ir apšiltinti. Mogiliove, Baltarusijoje, buvo viena gamykla. Tačiau jie mums atsakė šitaip: negalime parduoti, nes tai yra „strateginė medžiaga“. Ji buvo naudojama laivams ir kitoms karinėms reikmėms. O paskui atsirado jau daug kokybiškų medžiagų“, – sako dvasininkas.

Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bazilika.

Youtube.com stopkadras

1992 m. baigėsi jo darbai atkuriant bažnyčią – G. Kabašinskas buvo perkeltas į kaimo parapiją. O galutinio Prisikėlimo šventovės atstatymo dėl įvairių priežasčių teko laukti iki 2004 m. Tų metų gruodžio 26 d. bažnyčia iškilmingai dedikuota Dievui.

Architektas H. Žukauskas džiaugiasi, kad darbai, nors ir užsitęsę, galų gale pasibaigė: „Po Kovo 11-osios viskas nugulė ant mūsų komiteto pečių, mums patiems reikėjo pradėti ieškoti pinigų – bet, be abejo, džiaugiamės, kad atėjo Nepriklausomybė. Ir štai dabar turime tokią gražią bažnyčią. Kad ir iš kurios vietos pažiūrėsi – iš visur ji matosi. Kaip balta gulbė. Taip ją ir vadinu.“