Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.
    Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.
    Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,– sugrįš pas jus.
    Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.
    Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė!'“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Labai dažnai maldos metu sau užduodu klausimą: kas yra, koks turi būti apaštalas, kas svarbiausia jo misijoje?

Manau, kad pirmiausia apaštalai turi būti ryžtingi, nesidairantys atgal, tačiau keliaujantys tik į priekį. Viešpats siunčia juos po du. Tam, kad apaštališkoji kelionė netaptų vienatvės kelione, kad keliaujantieji galėtų ieškoti tiesos, tam, kad nepamirštų, jog ten, kur yra du ar trys, pats Jėzus yra kartu su jais. Dar vienas, bent jau man iškalbingas, dalykas yra tas, kad Jėzus tuos ieškančius tiesos žmones siunčia pirma Savęs. Siunčia ne tam, kad jie taptų tiesa, skelbdami tik save, bet kad parengtų kelią tikrajai Tiesai. Šito nereikia pamiršti. Juk mūsų misijos pagrindas yra tik Jėzus.

Todėl dažnai, ypatingai baigiantis dienai, norisi klausti, kiek mano darbuose, idėjose, planuose buvo Kristaus? Galime susidaryti tobuliausią veiksmų planą, vykdyti nuostabiausias programas, tačiau ar yra ir kur yra ten Kristus? Be Jo programos liks tik programomis, o žingsniai – tik beprasmiu jėgų eikvojimu. Juk didžiausia nelaimė ir nesėkmė yra tada, kai apaštalas pamiršta Kristų... Tikiuosi, kad taip nebūna ir nebus.

Nešti Kristų, Jį liudyti reikia visur. Negalima pasitenkinti tik tokiais namais, kuriuose esame laukiami. Reikia siekti ir tų durų, už kurių Kristaus dar niekas nepažįsta. Ir pasilikti ne penkiom minutėm, bet tol, kol žmogus pažins Kristų. Tad kas belieka? Tik keliauti. Nuoširdžiai, lyg avinėliams. Ir kartu didingai – juk rengiame kelią tikrajai Tiesai – Kristui. Stovintis ir nieko neveikiantis apaštalas – ne apaštalas. Tik Viešpats visus mūsų darbus ir pastangas apvainikuoja sėkme.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai