Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro režisierius Gintaras Varnas. Jono Petrono nuotrauka

Režisieriaus Gintaro Varno komentaras, publikuotas teatro „Utopia“ feisbuko paskyroje.

Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė – taip pavadinčiau Lietuvą šiandien, praėjus trisdešimčiai metų nuo atkurtos Nepriklausomybės.

Šiaip jau nerašau į socialinius tinklus, bet šiandiena perpildė labai jau talpią mano kantrybės taurę. Juolab neseniai perskaičiau vieno garbaus ir gerbiamo Lietuvos žmogaus priekaištą inteligentijai, jog ji kalta, kad per mažai viešai kalba. Gal ir tiesa. Per mažai.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonija Prezidentūroje, vykstanti kasmet prieš Vasario 16-ąją, kur nacionalines premijas praėjusių metų geriausiems menininkams teikia valstybės Prezidentas. Iškilminga, pakilu, svarbu. Lietuvos menininkui tai aukščiausias šalies apdovanojimas, ko gero, tolygus japonų titului, kurį gauna kai kurie geriausi menininkai ir kuris vadinasi „Nacionalinė vertybė“.

Bet grįžkime į Prezidentūros Baltąją salę šiandien, 2020 02 13 15 val. Atėjau pasveikinti savo mylimos aktorės Viktorijos Kuodytės. Prasidėjus ceremonijai (beje, gana nuobodžiai ir aiškiai stokojančiai bent jau kokios režisūros) gaunu Viktorijos žinutę – „Manęs neįleidžia, nesu sąrašuose, net ID kortelė nepadėjo. Kažkaip negera dūšioj, išeinu.“ Pirma mintis – negali to būti. Pasirodo – gali.

Ceremonija toliau tęsiasi, laimingi laureatai laimingai fotografuojasi su laimingu Prezidentu, sako kalbas, dėkoja tam ir anam, kitas, dar kitas, dar kitas, laukiu, kol bus paskelbta Viktorijos pavardė – ir ką jūs manot – jos nėra. Ne tik sąrašuose, kurie atiduoti nuuuuuuuostabiai, daug nuostabesnei Prezidentūros apsaugai nei bet kokiame oro uoste – bet net ir renginio scenarijuje Viktorijos NĖRA! Galvoju – kaip, kodėl? Negi ji negavo nac. premijos?

O scenoje prie mikrofono jau kalbą sako kultūros ministras, džiaugiasi menininkų pasiekimais, po jo prie to paties mikrofono dvaaaasingiausią kalbą (beje, primenančią dvaaasingo parapijos kunigėlio pamokslą) pasako Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos iiiiiilgametė pirmininkė prof. Viktorija Daujotytė. Jos prakalbos visa baigiamoji dalis apie Viktorijos vaidinamą „Bado meistrą“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Bet – niekas iš tų kalbėtojų kažkodėl nepastebi vienos smulkmenos – o juk vienos laureatės, kuriai reikėjo įteikti premiją – nėra. Maža to, ji net nebuvo paminėta. Na, galvoju, gal čia bus koks siurprizas? Bet renginys baigiasi keliomis choro atliekamomis dainomis, ir visų ilgai laukta minutė – fotosesija su Prezidentu, be jo, vėl su juo ir vėl be jo. Įvairios konfigūracijos. Visi laimingi fotkinasi. Istorijai.

Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinote, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus. Galvoju. Kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėme. Žmogaus nebepastebime.

Galvoju. O juk visų tų prakalbų (Prezidento, kultūros ministro ir nac. premijų komisijos pirmininkės) bendras vardiklis buvo vienas – AŠ – koks AŠ svarbus – kokią gražią/dvasingą kalbą pasakiau, kokių palyginimų/metaforų įpyniau, kaip jautriai užriečiau ir t. t., tik... vieną žmogų pamiršau. Na, kur čia atsiminsi – juk TIESIOGINIS ETERIS! Viskas turi būti sklandu ir GRAŽU. Be to, suskaičiuoti iki šešių ar septynių – nelengva. Labai jau jų daug, tų menininkų. O ir nėra kada galvoti apie juos. Reikia galvoti, kokį įspūdį padarysiu. Prieš kameras. Visai Lietuvai. Turi būti GRAŽU. Na, dėl to grožio – buvo, tiesą sakant, šiaip sau. Dar blogiau, viskame jautėsi nejaukuma – netikruma.

Galvoju vėl – o kas būtų, jei tie NUOSTABIEJI apsauginiai per klaidą ar iš paprasto žmogiškumo būtų Viktoriją praleidę į tą svajonių šalį – Prezidentūrą? Ji būtų buvusi salėje, bet jos pavardė nebūtų nuskambėjusi, kas tada? O būtent taip ir būtų nutikę. Nes scenarijuje jos NEBUVO. Sąrašuose nebuvo. Gal ir geriau, kad neįleido.

Prieinu prie Kultūros ministerijos klerkės, kuri sudarinėjo sąrašus – kodėl, kur? Iš jos atsako supratau, kad ne ji viena tuos sąrašus tvirtino, o ir DAR KAŽKAS. (Beje, nepasakė, kas. Aišku, tipiška klerko baimė prieš aukštesnį klerką.) Suprantu iškart – Prezidentūros klerkai irgi pasistengė. Nesu jau toks naivus, ir susiprotėti, kuris klerkas – nesunku. Kultūros klerkas (atsiprašau – klerkė).

Visi pasipiktinę. Visi prie vynelio ir keliolikos mažyčių (bet skanių) sumuštinukų giliai pasipiktinę. Tik apie tai ir kalba. Bet Viktorijos nėra. Sakę prakalbas prelegentai pasimetę, bet manau, ne dėl to, kad jie nepastebėjo, jog trūksta vienos laureatės, bet dėl to, kad sugadintas turėjęs būti TOOOKS gražus renginys, kur jie paruošė TOOOOKIAS gražias kalbas.

Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad Prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą nac. premiją (lyg vaikui, kuris svajoja apie Paryžiaus disneilendą, galų gale pažadama). Ir viskas per patarėjus. Tik kultūros ministras pats nuvažiavo į Jaunimo teatrą, kur tuo metu Viktorija vaidino, ir atsiprašė. Pagarba jam.

Bet, tačiau. Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinote, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus. Galvoju. Kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėme. Žmogaus nebepastebime. Jei jo nėra sąraše, tai jo ir nereikia. Svarbu pasidžiaugti savimi savo poste ir GRAŽIAI pašnekėti prieš kameras, kad liaudis per teliką pamatytų, pasidžiaugtų, pasigėrėtų valdžios vyrų bei moterų grožiu ir protu (tiesa, dar dvaaaasingumu, tai būtina). Liūdna. Ne, jau ne tik liūdna, bet ir bjauriai pikta. Ir ne tik dėl šio klerkų spjūvio į Viktoriją.

Tokių spjūvių pilna. Ministras pirmininkas ciniškai šypsosi ir mužikiškai juokauja visais gyvenimo klausimais. O ko jam nejuokauti – keliukas išasfaltuotas, žmonelė įtaisyta, Narkevičius (šedevras, vertas psichodramos) išsaugotas, – ką noriu, tą darau, aš čia Viršinykas. Na, buvo vasarą susinervinęs, kai Prezidentūros negavo – isterikavo kaip paauglė. Nestabili hormonų audrų draskoma paauglė. Grasino, grasino, lyg tai jo kas labai bijotų. Gal pats suprato, kad perlenkė, gal „piarščikai“ ką patarė, bet dabar įjungė kita motoriuką – nepaknisit. Labai kažką man primena. Ogi taip – sovietinius partinius bosus – „vsio dozvoleno“ („viskas leistina“).

Beje, didžiai gerbiamas Prezidente, juk žadėjote, kad paliksite Lietuvą žalesnę, nei ji yra, juk žadėjote, kad „Prižadu, Punios šilo mes jiems neatiduosime“, o kur veiksmai? Ką, užteks tik pažadų? Nebenorite pastebėti kaip Viktorijos? Negi jūsų žodžiai tokie pat tušti kaip Karbauskio? Nenuvilkite...

Ką tik įvykusiame teismo posėdyje dėl Punios šilo rezervato plėtimo sustabdymo sužinojome dar vieną įdomų faktelį – liudytojas buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas paliudijo, kad 2018 rudenį dėl rezervato plėtros mūsų nuostabusis Ministras Pirminykas, labai norėjęs tapti Prezidentu, bet, tačiau, deja, gaila, užuojauta, juo netapęs, jam, tuometiniam aplinkos ministrui, pasakė – „Nebus to rezervato, nebus.“ O kadangi K. Navickas ir buvo to rezervato plėtimo iniciatorius, tai jį neilgai trukus, po kokio mėnesiuko, ir atleido. Ir ministru padarė kitą Kęstutį – Mažeiką. Kuris paklusnus partinis klerkas. Ką jam liepia, tą jis ir daro. Ir padarė. Tik, kadangi to protelio nėra daug, tai visai ne laiku.

Ogi liepos 12-ąją, naujojo Prezidento inauguracijos dieną, ėmė vaikinas ir išleido pavedimą ar potvarkį stabdyti jau beveik baigtą Punios šilo rezervato plėtimo procedūrą. O ką – aš ministras, aš viską galiu. Dargi iš to paties teismo posėdžio paaiškėjo, jog aktyvusis naujasis ministras, paskirtas balandį, birželį buvo nuvykęs į Alytaus rajoną ir ten vietiniams gyventojams pasigyrė: „Nebus plečiamas joks rezervatas. Aš prižadu. Klausimas uždarytas.“ O ką? Viskas leista. Aš valdžia, ką noriu, tą darau. Ir įvykdė pažadą, liepą tą plėtrą sustabdė. Ko iš jo norėti – ar žinote jo disertacijos temą? Negaliu nepasakyti – „Brokuotų kuilių sėklidžių morfometrija“ (kas nesuprato – paaiškinsiu – morfometrija – tai matavimai. Reiškia, kad vargšas tupėjo po brokuotais kuiliais ir liniuote ar slankmačiu matavo tų vargšų išbrokuotų kuilių kiaušiukus. Tik klausimas – kam?).

O aš vis galvoju. Kaip gali taip būti? Po 30 metų savoje, nepriklausomoje šaly kažkoks veterinaras-medžiotojas sustabdo vieną pačių logiškiausių ir teisingiausių iniciatyvų gamtosaugos srityje, Punios šilo rezervato plėtros idėją. Nepaisant visų daugybės mokslininkų tyrimų ir išvadų. Nepaisant to, kad visi gamtininkai vienbalsiai sako, jog Punios šilas – unikalus, ir tik rezervato statusas gali išgelbėti tos girios visą bioįvairovę ir užtikrinti sengirės formavimąsi. Galų gale – tą galbūt vienintelį Lietuvoje didžiulį, seną, unikalų mišką argi ne išdidu būtų turėti nekertamą, saugomą, tikrą, gūdų? Man – būtų. Bet ką čia – aš tik idiotas menininkas, anot K. Mažeikos (na, to ministro-medžiotojo, baigusio veterinariją, kuilių kiaušiukų matuotojo) – suklaidintas asmuo.

Nesijaučiu niekieno suklaidintas ir, po velnių, turiu savo nuomonę. Jau pusė metų vyksta kova dėl to Punios šilo. Ir ką – galvojate, yra rezultatų? Na, kažkokių smulkių pasiekimų neneigsiu, bet iš esmės – mes nieko kol kas nepasiekėme. Pusė metų didelių pastangų ir darbo. Kodėl? Jei vis dar būtume Sovietų Sąjungoje, būtų aišku, bet dabar – man nesuprantama. Tikrai gera idėja ir jos įgyvendinimas sustabdomas ir, nepaisant daugiau kaip šimto žymiausių Lietuvos žmonių protesto, nepaisant 15 000 mūsų piliečių, pasirašiusių peticiją, parašų, jokio rezultato nedavė. Man kyla klausimas – kokioje šalyje mes gyvename? Kokią šalį mes susikūrėme, pabėgę iš imperijos? Kad pasaulis nėra teisingas, aš jau supratau seniai, bet kad iki tokio laipsnio – nesitikėjau. Žmogaus nacionalinių premijų teikimo ceremonijoje nepasigendame, net nepastebime, kad jo nėra, vertingiausios Lietuvos girios negalime apsaugoti. Kodėl? Nes valstybę valdo klerkai ir vidutinybės. O tai pati baisiausia kasta.

Beje, didžiai gerbiamas Prezidente, juk žadėjote, kad paliksite Lietuvą žalesnę, nei ji yra, juk žadėjote, kad „Prižadu, Punios šilo mes jiems neatiduosime“, o kur veiksmai? Ką, užteks tik pažadų? Nebenorite pastebėti kaip Viktorijos? Negi jūsų žodžiai tokie pat tušti kaip Karbauskio? Nenuvilkite...

Manau, viena Jūsų funkcijų šiame laikiname poste yra rodyti ne visai išprususiai tautai tam tikrą kelią – kovos už teisybę kelią, būti tam tikru vedliu, bet ne paskui kažką slenkančiu ir stenančiu dalyku. Na, nesupykit, jei menininkas drįsta Jums patarinėti ar juolab mokyti. O šiaip – kodėl ne – pykit, jei pykstasi, man tas pats. Mes galime pyktis, man svarbu suvokti, ar Jūsų žodžiu galiu pasitikėti. Kol kas turiu abejonių.

Vienoje dramoje yra tokia frazė, kurią ką tik prisiminiau: „Šita šalis žlunga.“ Ko gero, nors visai nesinorėtų tuo tikėti. Bet, ko gero, taip ir yra. Melas, veidmainystė, manipuliacijos sąvokomis, – juk visu tuo mes gyvename nuo valstiečių–„žaliųjų“ atėjimo į valdžią. Na, pirmiausia jau pačiame pavadinime yra apverstos sąvokos. Su žaliųjų judėjimu ta chebrytė turi tiek bendro, kiek Putinas su demokratija arba Trumpas su protu.

Žalieji, kurių pagrindinė persona – supirkęs ar užgrobęs milžiniškus žemių plotus agrooligarchas, teršiantis Lietuvos gamtą, jos žemę rusiškomis trąšomis! Veidmainis, tas Moljero Tartiufas, manipuliuojantis žodeliais ir intrigėlėmis, suokiantis pasaldintu balseliu apie tėvynės būsimą gerovę, kultūrą (tuoj apsivemsiu), švietimą (jau vimtelėjau po stalu) ir t. t. O pats valdo iš visų pakampių surinktų vidutinybių gaują, kuri kilnoja rankeles tame seime kaip idiotai. Gal ne „kaip“.

Jei būčiau optimistas, sakyčiau – viskas bus gerai. Bet kadangi esu linkęs į sveiką pesimizmą ir nebelabai tikiu bendrapiliečių sąmoningumu, protu, tai jaunimui patarčiau – važiuokit, ieškokit, kur galite gyventi geriau. Nes šioje šalyje kol kas nėra išmokta gerbti, mylėti žmogų. Čia žmogaus nepastebi, jei jo nėra sąraše, čia svarbus ne žmogus, o klerko, valdininko pozicija, tariama galia.

Ne, suprantu, kad demokratija nėra tobula valstybės valdymo forma, deja, geresnės neišrado net genialieji senovės graikų mąstytojai. Esmė, matyt, čia ne sistemos tobulumas ar trūkumai, bet mūsų pačių protai. Juk mes ir išsirinkome tokius valstiečius, tokius karbauskius (vėl blogumas pakilo, gal nusivemt?), tokius skvernelius ir kitus tokius. Tai ar mes turime proto? Panašu, kad nedaug. Todėl ir manau, kad ta šalis po truputį žlunga, nes nebėra vilties, kad bent koks teisingumas čia egzistuoja. Vėl galvoju. Nors pavargau ir nebesinori galvoti. Bet juk vis tiek žinau, kad užmigti nebepavyks. Tai lieka – kas? – galvoti.

Lietuviai mėgsta burbėti. Visi mes mėgstame. Buvo toks lietuviškas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“. Filmo nepamenu, bet pavadinimas įstrigo. Man atrodo, tai apibūdina lietuvišką baudžiauninkišką mentalitetą. Senovinį, aišku, bet ar mažai jo dabartyje, mūsų naujovėje? Mačiau vienintelę išimtį – Sąjūdžio, Atgimimo laiką, kai tas nuolankumas buvo kažkur dingęs. Tai buvo tikrai ne klerkų ir vidutinybių laikas, oi ne – tai buvo herojų epocha, kurią vairavo drąsios asmenybės. Ir tas laikas įkvėpė lietuvius, suteikė jiems pasididžiavimo jausmą, galbūt kiek prislopino ar gal visai išnaikino tą baudžiavinį nuolankumą. Bet argi taip neilgam?

Respublikos piliečiai, kas atsitiko, kad mes po kiek laiko vėl tapome ta nuolankia, dabar jau lietuviškos melo ministerijos vergiška mase? Nesuvokiu to. Kaip mes leidžiamės valdomi ir manipuliuojami tokių kiaušiukų specialistų ar „žaliųjų“ gamtos kilerių? Sąjūdžio laikais mes rėkdavome – „sovietams gėda“. O ar nereikėtų tą patį šiandien rėkti sau? Savo ministrams, ministrui pirmininkui, savo klerkams, gal ir Prezidentui? O iš tikro – sau patiems, nes kas gi juos išrinko, jei ne mes?

Ar nereikėtų pabusti dar kartą – po trisdešimties metų imti ir pasakyti sau – užteks, norim teisingesnės šalies, nenorime gyventi melo ir kreivų veidrodžių karalystėje. Nenorime būti valdomi Valstiečio-Voldemorto. Norime kovoti su visu tuo šūdu kaip Haris Poteris. Žinau, vėl koks nors sveiko proto žmogus pasakys – nusišneka tas Varnas, suklaidintas ar ne, nesvarbu, bet – nesveiko proto, o mūsų valdžia – sveiko, ir ačiū Dievui. Na, dėl to neturiu ką atsakyti, gal jūs ir teisūs, ir jei jums gera gyventi toje melo ir klerkų bei vidutinybių karalystėje, tai pirmyn. (Beje, ponas Karbauskis yra tipiška ir giliai kompleksuota vidutinybė, nes protelio ir išsilavinimo ne per daugiausia, o nori žūtbūt įskrieti į istoriją. Man jo gaila. Na, būtų gaila, jei jis nebūtų tiek blogio pridaręs. O dabar turbūt iš tikro negaila. Ir norisi jo daugiau nebematyti ir negirdėti niekada. Prašau, atsipeikėkite, nebebalsuokite už tą kompleksuotą melagį ir apsimetėlį.)

Jei būčiau optimistas, sakyčiau – viskas bus gerai. Bet kadangi esu linkęs į sveiką pesimizmą ir nebelabai tikiu bendrapiliečių sąmoningumu, protu, tai jaunimui patarčiau – važiuokit, ieškokit, kur galite gyventi geriau. Nes šioje šalyje kol kas nėra išmokta gerbti, mylėti žmogų. Čia žmogaus nepastebi, jei jo nėra sąraše, čia svarbus ne žmogus, o klerko, valdininko pozicija, tariama galia. Nors ji būtų ir kuilių kiaušiukų matavimų lygyje. Nei žmogus, nei tikros idėjos šioje šalyje nevertinami. Europoje – taip. Jums bus geriau ten. O mums be jūsų bus daug blogiau čia. Bet spręsti jums. Nenorėčiau gyventi klerkų ir vidutinybių valdomoje šalyje.

Gintaras Varnas,
teatro režisierius ir šioks toks ornitologas