Pastorius, rašytojas Krisas Vallottonas.

Twitter.com nuotrauka

KRISAS VALLOTTONAS – vienas iš Betelio bažnyčios vyresniųjų, Betelio tarnystės mokyklos bendrasteigėjas. Su didele aistra Dievui Krisas padeda žmonėms atrasti savo tikrąją tapatybę Kristuje, kalba tokiomis temomis kaip Dievo Tėvo meilė ir įsūnystė, pašaukimas, tyras gyvenimo būdas, sveikas seksualumas, santykiai ir šeima. Šiuo metu su žmona Kete gyvena Redinge, Kalifornijoje (JAV).

Kviečiame skaityti ištrauką iš Kriso Vallottono knygos „Pašaukti laimėti“ (2020 m., leidykla „Upė“). Ją įsigyti galima upe-leidykla.lt, elkygynas.lt, „Katalikų pasaulio“ knygynuose Vilniuje, Kaune, „Miesto bažnyčioje“ Klaipėdoje, didžiuosiuose „Pegaso“ knygynuose.

Esu įsitikinęs, kad karai liautųsi, nusikaltimų ir skyrybų skaičius iškart sumažėtų, amoralumas dingtų, jei tik žmonija realiai patirtų šiuos tris žodžius: tu esi mylimas!

Įsidarbinus Betelio bažnyčioje, pagrindinis mano darbas buvo konsultavimas. Konsultuodavau po šešis žmones per dieną, keturias dienas per savaitę ir taip maždaug trejus metus. Dauguma žmonių, su kuriais dirbau, vadino save krikščionimis. Beveik visi galėdavo atmintinai pacituoti (ir tai gan dažnai darydavo) Jono 3, 16, kur parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų...“ Bet retai sutikdavau tokių, kurie realiai būtų išgyvenę Dievo meilę. Daugelis tik kaupdavo tas tiesas savo galvose, bet jos sunkiai nusigaudavo tuos keliasdešimt centimetrų iki širdies. O aš esu tvirtai įsitikinęs, kad širdis gali nuvesti ten, kur galva neįstengtų nueiti!

Patarlėse mokytojas sako: Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga (Patarlių 3, 5). Ar atkreipiate dėmesį į tai, kad išmintingiausias žmogus žemėje ragina mus pasikliauti Dievu visa širdimi, o ne galva? Be to, jis dar prideda, kad mums nederėtų sureikšminti to, ką jau esame supratę.

K. Vallottono knygos viršelis.

Leidyklos „Upė“ nuotrauka

Vakarietiškos kultūros žmonėms šią mintį sunku priimti. Tiesą sakant, plačiai paplitę du melai, kurie labai susiję su ta dichotomija tarp širdies ir galvos, kliudantys vakariečiams realiai patirti Dievo meilę. Pirmas melas skamba taip: „Jei galime paaiškinti Dievo meilę, vadinasi, galime ir ją suprasti. Jei suprantame ją, vadinasi, esame ją patyrę.“ Antras melas dar blogesnis: „Mes negalime suprasti to, ko nesame išgyvenę.“ [...]

Apaštalas Paulius meldėsi už Bažnyčią tokiais žodžiais: „[...] kad [Dievas Tėvas] iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Efeziečiams 3, 16–19).

Tai bent! Nepakartojama! Ar pagavote mintį? Šioje ištraukoje man krenta į akis trys dalykai. Pirma, mes turime būti įsitvirtinę, įsišakniję Dievo meilėje. Kitais žodžiais tariant, viso ko pamatas mūsų gyvenime turi būti meilė: visa, kuo tikime, ką darome, ką sakome, kaip gyvename ir jaučiame, turi išplaukti iš meilės, turi būti įkvėpta meilės ir įtvirtinta meilėje. Ir įsišakniję bei įsitvirtinę turime būti ne šiaip kokioje meilėje, o Dievo agapėje, kurią suvoksi tik ją išgyvenęs (agape graikų kalboje reiškia „Dievo meilė“).

Bet palaukit, toliau – dar geriau! Jūs esate pašaukti suprasti meilę, kuri pranoksta supratimą. Paskaitykite dar kartą: „[...] ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.“ Čia tas taškas, kur beribiškumas pranoksta ribotumą, antgamtiškumas prasiskverbia į gamtinį pasaulį, o širdis apšviečiama ir jai leidžiama pažinti paslaptingas Dievo meilės gelmes. Tu išgirdai teisingai, Dievas pašėlusiai tave myli!

Tu svarbus Dievui! Tai nereiškia, kad tik tave Jisai turi, bet tu esi Jam mylimiausias. Jis dalijasi su tavimi paslaptimis, kurias geidžia žinoti angelai (1 Petro 1, 12). Tu esi Dievo paveldo turtas (Efeziečiams 1, 18). Tu esi Jo sūnus arba dukra – Jo vaikas, Jo visuotinės šeimos narys (Romiečiams 8, 12–25). Tu esi vienintelis iš visų kūrinių, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą (Pradžios 1, 26), vienintelis atpirktas paties Dievo mirtimi (Jono 3, 16) ir gavęs Jo šlovę (Jono 17, 22). Tu esi Jo akies vyzdys (Zacharijo 2, 8), Jo šlovės viltis (Kolosiečiams 1, 27), Jaunikio nuotaka (Apreiškimo 21, 2). Dievas džiūgauja dėl tavęs giedodamas (Sofonijo 3, 17). Niekas negali atskirti tavęs nuo Dievo meilės (Romiečiams 8, 38–39), ir kiekvienas, kas kenks tau, atsakys prieš Jį (Romiečiams 8, 31).

Esu begalę kartų matęs žmones tiesiog tirpstančius nuo Dievo meilės apreiškimo. Labai dažnai konsultuodamas žmones sakau, kad jiems būtina patirti dangiškojo Tėvo meilę. Tada lyg pagal kokią nerašytą taisyklę jie dažniausiai puola man cituoti visas žinomas Biblijos eilutes. Tikintieji dėl kažkokios priežasties pajunta pareigą pasakyti viską, ką tik moka atmintinai iš Biblijos meilės tema. Tai bangai nuslūgus, paprastai tylėdamas uždedu ranką jiems ant pečių ir paprašau Tėvo parodyti jiems savo meilę. Reakcija dažnai būna dramatiška ir net šokiruojanti. Esu savo akimis regėjęs, kaip kai kurie tiesiog krenta ant žemės, Dievo meilės bangoms skalaujant juos. Kiti pradeda nevaldomai juoktis ir tai tęsiasi net kelias valandas, Dievui atskleidžiant vieną meilės sluoksnį po kito.

Pastorius, rašytojas Krisas Vallottonas.

Mixcloud.com nuotrauka

Nuostabu stebėti ir gydančią Dievo meilės galią. Papasakosiu jums vieną kvapą gniaužiančią istoriją apie merginą, kurią pavadinsiu Džeine. Džeinė – pastoriaus dukra, augusi šeimoje, kur buvo puoselėjami sveiki santykiai. Nepaisant to, mergina susirgo anoreksija. Nuo trylikos metų ji daugiau kaip pusę laiko praleido ligoninėje, dažnai prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Keturis kartus ji vos nemirė. Kai per vieną konferenciją susipažinau su ja bažnyčioje, ji buvo ką tik išėjusi iš ligoninės. Tuomet Džeinei buvo apie dvidešimt metų. Mergina buvo labai graži, tik labai sulysusi – vien kaulai ir oda. Tėvai maldavo ją ateiti pasiklausyti, ką kalbėsiu. Baimė ir gėda kaustė Džeinės sielą ir įkalino tarp keturių sienų. Tačiau tądien ji kažkaip atrado jėgų išeiti iš saugios namų aplinkos ir ateiti iki bažnyčios.  

Mergina atsisėdo priešais mane. Nė neįtariau, kas ji tokia. Per šlovinimą staiga pajutau paraginimą pasilenkti prie tos trapios jaunos būtybės ir pasakyti, kaip Dievas stipriai ją myli. Iš pradžių ji priešinosi ir net ignoravo mano žodžius, bet aš neatlyžau. Paskui paklausiau, ar galėčiau už ją pasimelsti. Tyliu, virpančiu balsu ji išspaudė sutikimą. Uždėjau ranką jai ant peties ir kelis kartus pasimeldžiau paprasta malda: „Jėzau, parodyk šiai gražuolei, kaip stipriai ją myli.“ Iš pradžių išoriškai niekas lyg ir nepasikeitė, bet jutau, kad jos širdis suminkštėjo. Tęsiau maldą: „Jėzau, parodyk šiai gražuolei, kaip stipriai Tu ją myli!“  

Staiga pasipylė ašaros, kurios švelniai riedėjo jos skruostais. Dar po kelių akimirkų ji parpuolė ant grindų, o jos graudus verksmas virto rauda su pasikūkčiojimais. Nusprendžiau jos netrukdyti ir leisti Jėzui apgaubti ją savo meile. Taip ant grindų ji išgulėjo dar porą valandų. Per tą laiką per ją ritosi Jėzaus meilės bangos, skalavo jos sielą ir švariai ją nuplovė. Gėdos ir kaltės jausmai išgaravo Dievo meilės karštyje. Tai, kas dėjosi Džeinės viduje, atsispindėjo jos veide, kai ji pakilo iš ašarų klano.

Prabėgo jau ketveri metai, kai Dievo meilė šitaip prisilietė prie Džeinės. Per tą laiką mergina spėjo baigti trejų metų studijas Betelio tarnystės mokykloje. Šiandien ji visiškai laisva nuo anoreksijos ir gyvena normalų, sveiką gyvenimą. O užvis nuostabiausia tai, kad Džeinės atvejis nėra koks nors išskirtinis, unikalus! Savo akimis esu matęs, kaip nepaprasta, didžiulė Dievo meilė paliečia tūkstančius žmonių, išvaduodama juos iš nuodėmės vergijos, išlaisvindama iš priklausomybių kalėjimų, išgydydama visas žaizdas jų sielų gelmėse. Štai kas nutinka, kai Jėzaus meilės apreiškimas nukeliauja tuos keliasdešimt centimetrų nuo žmogaus galvos iki širdies. Tokia meilė patiriama, bet nepaaiškinama. Štai taip!

Meilės veidai

Dar kartą perskaitykime eilutę, kurioje Paulius dalijasi gautu apreiškimu apie Dievo meilę. Jis sako: „[...] ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Efeziečiams 3, 17–19, išryškinta autoriaus).

Rembrandtas. „Apaštalas Paulius kalėjime“, 1627 (fragmentas).

Wikimedia Commons nuotrauka

Jėzaus meilė yra daugiamatė: ji turi plotį – ji yra kaip beribis, didžiulis, visa aprėpiantis vandenynas, skalaujantis tave iš visų pusių gailestingumu ir viliojantis savo grožiu. Ji užlieja tave juodais laikotarpiais ir saugo per naktį. Ji apreiškiama, leidžiantis sutemoms, ir suspindi, brėkštant aušrai. Ji yra viltis palūžusiems ir ramybė pražuvėliams.

Jėzaus meilė turi ilgį, ji siekia toli ir nueina reikiamą atstumą. Tu tikrai nenupulsi tiek toli, kad ji nepagautų, ir neįstengsi bėgti taip greit, kad ji neprisivytų. Nuo jos nepasislėpsi taip, kad ji nerastų. Jo meilė geresnė už blogiausią tavo dieną, stipresnė už bet kokį įžūlų užsispyrimą ir atlaidesnė net už žiauriausią tavo nuodėmę. Tau nuleidus rankas, meilė nesibaigia. Tau parkritus, ji pakelia tave. Meilė suteikia drąsos išsigandusiems, vilties bejėgiams, stiprybės išsekusiems ir turtų vargdieniams. Meilė mielai nueina visą reikiamą atstumą!

Kristaus meilė agapė turi aukštį: ji pranoksta visus tavo lūkesčius. Šį Dievo meilės matmenį Paulius pažymi ir kitoje eilutėje: „O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar išmanome...“ (Efeziečiams 3, 20). Jei kažko prašai, meilė duoda daugiau; jei apie ką nors pagalvojai, meilė tas mintis pakylėja aukščiau; jei turi didelių svajonių, tai meilė jų turi dar didesnių; jei sieki aukštumų, meilė siekia dar aukščiau. Tu svajoji apie šeimą, meilė svajoja apie tai, ką po savęs paliksi. Tu prašai darbo, meilė suranda tau tavo likimą. Tu viliesi ramybės, meilė ilgisi tarnystės. Tu meldi dangaus, meilė duoda tau Jo miestą. Pirmyn, mąstyk plačiai! Tačiau tavo mintys niekada nepranoks ir neviršys to, ką tau jau yra numačiusi meilė!

Dievo meilė turi gylį: ji intensyvi, sudėtinga, gili, gebanti prasiskverbti iki pačių sielos gelmių. Meilės apreiškimas be paliovos, nesiliaujamai veriasi tau prieš akis sluoksnis po sluoksnio, tau įsižiūrėjus į jo substanciją ir žavintis tos meilės grožiu bei didybe. Meilė – tarsi poezija, pažadinanti protą ryškioms, gyvoms spalvoms ir dieviškam grožiui. Ji tarsi neaprėpiamas vandenynas ar beribė visata, masinanti mus ją atrasti ir pajausti. Pasiliekant Jo meilėje, prieš akis atsiveria slėpiniai ir stebuklai, o baimės lieka Jo nugalėtos. Tu krenti vis giliau ir giliau paniręs į Dievą, Jo gerumo praturtintas ir Jo meilės pakeistas. Šio slėpinio gylį labai sunku paaiškinti, nes tave supantis vandenynas yra ir tavyje.

Leidykla „Upė“