Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kompozitorė Zita Bružaitė. Evgenios Levin nuotrauka

Labai norėčiau, kad tie, kurie atsidarytų kuklią mano muzikos skrynelę, joje ne tik įžvelgtų natas ir garsus, bet ir rastų šį tą daugiau. Tai, kas svarbu žmogui. Tai, kas svarbu mūsų istorijai. Tai, kas svarbu mūsų valstybei. Nuo mažų iki didžiausių dalykų, – vasario 13-ąją, atsiimdama Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, kalbą ir padėkos žodžius tarė kompozitorė ZITA BRUŽAITĖ. – Na ir, žinoma, labai norėčiau, kad po metų kelerių sumanytas ir įvardytas mano muzikos kodas – jos atvirumas ir universalumas – nepakistų, išliktų kaip atpažįstama mano muzikos žymė. Ir koda. Manyčiau, kad kūrėjams ir man asmeniškai labai brangi, o gal brangiausia, valiuta yra laikas. Labai dažnai save pagaunu sakydama: Viešpatie, suteik man laiko padaryti tai ir padaryti tai gerai.“ 

Valstybinių švenčių dienomis – vasario 16 dieną 11 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, o kovo 11 dieną 10 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje šv. Mišių metu skambės Z. Bružaitės liturginis kūrinys „Vilties mišios“. Su kompozitore kalbamės apie sakralinę muziką, nacionalinę premiją ir tai, kaip menininkas pasikeičia ją pelnęs, apie karališkąją mantiją viskam uždedantį laiką ir kūrėjo ranką vedžiojantį Dievą. 

Nacionalinė kultūros ir meno premija vis dėlto yra tai, kuo jums atsidėkoja esamasis laikas. O jūs kuriate muziką – tai, kas reikšmę įgyja ilgoje laiko perspektyvoje. Kokių jums kyla minčių kalbant apie nacionalinę premiją ir šias dvi skirtingas laiko perspektyvas? 

Nacionalinė kultūros ir meno premija – labai aukštas įvertinimas, ir vis pagaunu save juokaujant, kad štai vienoje pusėje yra ji, o aš – kitoje. Ir šiuodu poliai turi sueiti į vieną žmogų, nes premija skiriama už konkrečius darbus. Kodėl to susijungimo vis dar nejaučiu? Matyt, todėl, kad meną geriausiai ir objektyviausiai įvertina laikas. Jis yra tas ekspertas, uždedantis karališkąją mantiją. Tačiau yra konkretūs darbai, vertinimai, pastebėjimai, ir prie to, kas atsitiko, turėsiu priprasti.

Nacionalinė kultūros ir meno premija – tai ne tik įvertinimas kaip dovana, bet ir kartu labai didelė atsakomybė, naujos krypties nusibrėžimas. Kita vertus, jeigu visus darbus darai iš širdies ir jie įvertinami, nėra mažesnių ar didesnių apdovanojimų. Visi reikšmingi. 

Vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas. Didžiausia intriga arba paslaptis būdavo paskutinis sakinys: „...ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Man visą laiką rūpėdavo: kiek ilgai ir kaip laimingai? Dabar kaip tik ir esu ant slenksčio prieš „ilgai ir laimingai“. Atrodo, įkopei į tuos devynis kalnus, perplaukei devynias jūras, tik kad pasakose tau liepiama visa tai įveikti, o realybėje – arba gyvenimas iššūkių pasiūlo, arba pats juos išsikeli. Todėl žinau, kad vėl lauks kalnai, jūros ir vėl turėsiu juos įveikti. Laikas begalinis, galbūt kai kas gyvenime atsikartos. Noriu žvelgti į priekį ir būti naudinga, reikalinga. Norisi, kad žmonės ilgėtųsi tavęs ir tavo kūrybos.

Bet juk kūrėjas nepasikeičia po to, kai gauna premiją – koks buvo, toks ir lieka? 

Nepasikeičia. Tačiau man atrodo, kad bet koks įvertinimas menininkui suformuoja laikyseną dar aukštesne nata užgiedoti, dar giliau įžvelgti, dar naujesnes platybes atverti. Bent jau man norėtųsi, kad taip būtų.

Kaip kompozitorė kaip subrendote sukurti stambų sakralinį muzikos darbą, turiu omenyje jūsų liturginį kūrinį „Vilties mišios“, skirtą poetės, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarės Vidmantės Jasukaitytės atminimui?

Ne tik prie „Vilties mišių“, bet ir prie kitų savo sakralinių kūrinių ėjau tyrinėdama, atsargiai, baugščiai, kad ko nors nesudraskyčiau, nesuardyčiau. Kartą atlikau savo kūrybos reviziją ir suvokiau, kad intensyvioji jos dalis, susijusi su sakraline muzika, į mano puslapius sugulė gana vėlai. Man net yra sakę: „Juk anksčiau sakralinės muzikos nerašei, kaip nutiko, kad pradėjai?“ Galbūt jaučiau, kad iki jos dar turiu paaugti, ateiti neskubėdama. 

Ankstyviausias, kiek prisimenu, mano kūrinys buvo „Missa brevis“, bet jį galėčiau vadinti įsibėgėjimu – taip ir neištobulinau skambesio ir norėtos perteikti minties iki galo. O paskui manyje kažkas sprogo. Visos baimės, atsargumas pranyko, ir gimė sakraliniai kūriniai „Benedictus es“, „Tu es via“, „Requiem“, įvairios giesmės, kurias girdžiu skambant bažnyčiose prieš Mišias. Iš stambių kūrinių – „Lumen fidei“, „Fides nostra“ ir naujausias – „Vilties mišios“.

Kokia „Vilties mišių“ istorija? Gavau pasiūlymą artėjant Vidmantės Jasukaitytės mirties metinėms sukurti mišias panaudojant ir poetės tekstus. Man teko tik iš toliau pažinti šią audringo, impulsyvaus, ugningo būdo asmenybę. Sutikau su pasiūlymu, bet iš karto pasakiau, kad tai nebus dedikacija poetei. Turiu tvirtą nuostatą – visa mano muzika yra dedikacija Aukščiausiajam, nes kartais negaliu paaiškinti, kaip visa atsiranda. Atrodo, Dievas ranką vedžioja. Iš pradžių mąsčiau, kad „Vilties mišios“ galėtų būti kūrinys, atliekamas po liturgijos. Paskui nuspręsta, kad bus liturgijos dalis. O tai du skirtingi dalykai. Tuomet stengiausi paisyti mišių struktūros, prasmių kanonų, kartu į muziką įkomponuodama Vidmantės Jasukaitytės asmenybę. Taip į vieną muzikinį audinį suvėriau sakralinius ir pasaulietinius karoliukus.

Kai esi rašymo kelyje, kartais daug patiri, mąstai, lyg kokią matematikos užduotį spręstum. Vėliau, jau pabaigęs, ypač išgirdęs gyvą atlikimą, galvoji: Viešpatie, aš tai padariau? Kaip? Ir tam neturiu išmintingo paaiškinimo. Tik žinau, kad tai suguldžiau savo valios, gebėjimų ir Aukščiausiojo rankos dėka. Pamenu, vienos homilijos metu išgirdau kunigą sakant: „Nusiraminkite – ne visi atsakymai į klausimus jums duoti.“

Kompozitorė Zita Bružaitė. Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka

Nenoriu dar vieno gerai padaryto, technologiškai išpuoselėto opuso. Man norisi kurti muziką, kuri būtų emociškai įkrauta, kad jos skambesio tėkmėje klausytojas rastų ir savo gyvenimo atspindžius.

Vasario 16-ąją jūsų nuskambėsiančios „Vilties mišios“ savo dedikacijomis įgauna ir daugiau prasmių. Jos bus atliekamos prisimenant ne tik poetę Vidmantę Jasukaitytę, bet ir jūsų šiemet išėjusius kolegas, kompozitorius Algimantą Bražinską, Vidmantą Bartulį, Joną Domarką. Minint valstybės atkūrimo dieną ir kartu pagerbiant jus kaip nacionalinės premijos laureatę.

Kuriant „Vilties mišias“ ir gilinantis į Vidmantės Jasukaitytės tekstus, prozą, tiesiog į jos gyvenimo istoriją, politinį laikotarpio kontekstą, kartais mane apnikdavo mintys – kad štai šioje žemėje yra žmogus, vilties netekęs. Ir jos jam taip reikia, kaip šviesos degiklio. Daugelis esame daug nuėję, tame kelyje praradę, žinome, ką reiškia artimųjų išėjimai, ligos, netektys, negandos... Mums visiems reikia vilties. Šis mano kūrinys ir yra apie tai – viltis ateina per maldą ir tikėjimą.

Kaip apskritai vertinate Lietuvoje skambančią sakralinę muziką? Ar netrūksta ją kuriančių kompozitorių, dėmesio sakralinės muzikos kokybei?

Manau, stokojama daugelio dalykų, susijusių su bažnytinės liturgijos tradicija ir mūsų šiuolaikiniu gyvenimu. Kartais girdžiu sakant bažnyčių vargonininkus, kad visą laiką trūksta geros, kokybiškos giesmės, kuri gražiai derėtų su liturgija. Nežinau, kaip jausčiausi, jeigu sakralinės muzikos būtų daug ar per daug. Atsirenki, kada ir ko klausytis: vienąkart – giesmės, kitąkart – ko nors kito. Gyvenime mėgstu kaitą, dinamiką, įvairovę.

Tačiau man patinka klausytis grigališkojo choralo, įvairių daugiabalsių giesmių, kaip ta pati psalmė suskamba kitokioje religinėje šviesoje. Daug tų pavyzdžių galėčiau išvardyti: Heinrichas Schützas, Hildegarda Bingenietė, Palestrinos mišios ir giesmės, motetai, ypač viduramžių. Jie man tokie švarūs, harmonizuojantys sielą... Perotinas, Leoninas – klausaisi, ir atrodo, kad ir širdis, ir ausys pailsi.

O akademinė muzika? 

Duona kasdieninė. Kai manęs teiraujasi, kokios muzikos klausausi, padiktuoju vis kitus atsakymus – tai klausausi Maxo Richterio, Igorio Stravinskio, Philipo Glasso, kitąkart vardiju džiazo, world, elektroninės muzikos atlikėjus, vėliau neriu į romantizmą ar baroko meistrų muziką. Nuosekliai klausausi ir seku lietuvių autorių muziką. Prie kai kurių kūrinių grįžtu praėjus metams, keleriems, tikrinu, ką nauja juose išgirstu, kaip tai veikia.

Pasaulyje yra puikių muzikinių kūrinių, tapusių reiškiniais, išgirstu įdomių kūrybinių idėjų, kūrinių istorijų. Kita vertus, saugausi, kad jų nebūtų per daug, nes nenutylantis visokio skambesio kaleidoskopas kartais įsibrauna kaip koks plastikas, šiukšlė, kurios vėliau sunku atsikratyti. Turi save apgaubti ir tylos oaze, kad išsivalytum mintis ir pasiruoštum dirvą savo kitai idėjai. 

Jūsų nacionalinę premiją lydi frazė „už emocinį atvirumą“. Kiek jo matote šiuolaikinėje muzikoje?

Muzika, menai yra mūsų gyvenimo atspindys. Mūsų tempo, gyvenimo būdo, kuris tapęs išmanus, pragmatinis, skubantis, globalus. Daug apibūdinimų būtų galima išvardyti. Didelę įtaką viskam daro technologiniai procesai – viską galima techniškai atlikti, suskaičiuoti, todėl kartais save pagaunu vartojant sąvokas „parašyta muzika“ ir „sukurta muzika“. Nenoriu dar vieno gerai padaryto, technologiškai išpuoselėto opuso. Man norisi kurti muziką, kuri būtų emociškai įkrauta, kad jos skambesio tėkmėje klausytojas rastų ir savo gyvenimo atspindžius.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kompozitorė Zita Bružaitė. Evgenios Levin nuotrauka

Dainora Merčaitytė Muzikos informacijos centro portale rašo, kad Zitos Bružaitės kūryba yra įvairialypė, susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas. Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Bružaitė savo muzika siekia emocinio kontakto su klausytoju, sugeba sudėtingus technologinius procesus pateikti žaismingai, intriguojamai. Kompozitorė tvirtina, kad kiekvienas jos kūrinys yra individualus, autonomiškas, nepriklausomas nuo ankstesniųjų – tarsi posūkis į kaskart naują, gaivališką garsų tėkmę: „Mano muzikoje, kaip ir daugelio mano amžininkų kūryboje, nėra bendros, vieningos sistemos, nepaisoma nuomonių, griežtų taisyklių.“ 

Su 2019 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės kūryba galite susipažinti čia.