Šv. Klaudijus Kolombjeras (1641–1682 m.). catholicreadings.org nuotr.

Kai kalbame apie pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai tradiciją ir šio kulto pradžią, pirmiausia minime dvi pavardes – kuklios vienuolės Margaritos Marijos Alakok ir jos dvasios tėvo Klaudijaus de la Kolombjero. Tad šį kartą plačiau pristatome šį jėzuitą, mistiką, misionierių, daug prisidėjusį, kad Alakok regėjimuose patirtas slėpinys taptų žinomas tikintiesiems ir pasklistų visose krikščioniškose šalyse.

Pamokslininkas ir misionierius

Klaudijus de la Kolombjeras gimė kilmingoje šeimoje, anksti pajuto Dievo kvietimą. Sulaukęs vos 17 metų įstojo į Jėzaus draugiją. 1669 m. buvo įšventintas į kunigus, 1670-aisiais tapo pamokslininku ir mokytoju Lione. Po ketverių metų paskirtas jėzuitų namų Pare le Monjalyje (Paray le Monial) vadovu, nuodėmklausiu ir dvasios tėvu. Čia užsimezgė draugystė su Margarita Marija Alakok, 1673–1675 m. regėjimuose gavusia Jėzaus kvietimą kreiptis į Jo Širdį.

Tėvo Klaudijaus dvasingumas brendo Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ mokykloje. Jis kontempliavo Jėzaus gyvenimą ir taip glaudžiai su Juo susigyveno, jog suprato Jam vienam tepriklausąs. Tokiu būdu pasiekė tobulą laisvę ir buvo pasirengęs priimti bet kokius išbandymus, nes Dievas, anot Klaudijaus, „juos siunčia tik iš draugiškumo mums“.

1676 m. Klaudijus buvo pasiųstas dirbti misijose Anglijoje, čia tapo Jorko hercogo dvaro pamokslininku, bendravo su jo žmona, vėliau tapusia Anglijos karaliene, taip pat uoliai misionieriavo skelbdamas tikėjimą paprastiems žmonėms. Anglijoje Klaudijus praleido dešimt metų.

Anglijoje pradėjo silpti jo sveikata, dėl gerklės ir plaučių ligų iškilo grėsmė Klaudijaus kaip pamokslininko tarnystei. Jau sergantis Klaudijus netikėtai apkaltinamas sąmokslo rengimu ir patenka į kalėjimą, mirties bausmės išvengia tik dėl hercogienės ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV užtarimo, tačiau 1679 metais – jau nepagydomai sirgdamas tuberkulioze – ištremiamas atgal į Prancūziją.

José de Páez (1727-1790). Švč. Jėzaus širdis. Paveikslo fragmentas. Wikipedia iliustracija

Paskutinius dvejus gyvenimo metus Klaudijus praleido būdamas jėzuitų vyresniuoju Lione ir Pare le Monjalyje. Klaudijus de la Kolombjeras mirė sulaukęs vos 41 metų, 1682 m. vasario 15 d. Jo relikvijos saugomos Pare le Monjalio vienuolyne. 1929 m. Klaudijui suteiktas palaimintojo titulas, 1992 m. popiežius Jono Paulius II paskelbė Klaudijų de la Kolombjerą šventuoju. Svarbiausi Klaudijaus raštai – meditacijos ir apmąstymai, parašyti Ignaco Lojolos ir Pranciškaus Saleziečio dvasioje, – publikuoti 1832 ir 1864 m. Prancūzijoje.

„Kiekvieną akimirką stebiu, kokios kvailos aistros jaudina šią vargšę širdį… Prašau Dievą leisti suprasti, ką turiu daryti, kad Jam pasitarnaučiau ir save ištyrinčiau; bet esu pasiryžęs romiai laukti, kol Jam patiks padaryti šį stebuklą, nes esu visiškai tikras, kad tai gali tik Jis vienas“, savo „Rekolekcijose“ rašė Klaudijus de la Kolombjeras.

Mylimi Švenčiausios Širdies mokiniai

Tėvo Klaudijaus de la Kolombjero vardas glaudžiai susijęs su sesers Margaritos Alakok patirtais regėjimais. Gyvenant Pare le Monjalio vienuolyne šiai kukliai vienuolei Jėzus apsireiškė ne vieną kartą.

Per pirmąjį apreiškimą, įvykusį per šv. Jono šventę, Jėzus leido Margaritai priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų. Antrajame apreiškime Jėzus paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį, ir dažnai priimti Komuniją. Trečiasis apreiškimas įvyko per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…“ ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru.

Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui. Klaudijus su jėzuitams būdingu įžvalgumu pažino „mylimos Švenčiausios Širdies mokinės“ mistinių patirčių autentiškumą ir uoliai darbavosi, kad būtų įvykdytas Jėzaus prašymas – paskelbta Švč. Jėzaus Širdies šventė; jis tiesiog degė meile dėl Kristaus, trokšdamas atsiteisti už visus Jam padarytus įžeidimus. Tai jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją. Vėliau Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitėms bei Jėzaus draugijos kunigams.

Šv. Margarita Marija Alakok. Wikipedia iliustracija

Klaudijui mirus jo dvasiniame dienoraštyje buvo rasta jo ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lione 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Pare vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą.

1856 m. Švč. Jėzaus Širdies šventė įvesta visai Katalikų Bažnyčiai.

„Pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai yra stiprybės šaltinis krikščioniškoms bendruomenėms, kurios susiduria su vis labiau augančiu netikėjimu, plintančia beasmenio Dievo samprata, kai individai tolsta nuo asmeninio susitikimo su Dievu ir Jo malonės šaltinių, norėdami būti vieninteliai savo gyvenimo šeimininkai. Tai kvietimas visai Bažnyčiai gyventi pasišventimu Kristaus Širdžiai, kuri yra ir Bažnyčios Širdis, kad visiems mūsų broliams ir sesėms atvertume tiesos ir gyvenimo kelią“, – kitados kalbėjo pal. Jonas Paulius II.

„Magnificat“ redakcija 2014 m. Nr. 2