Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete / Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Vakar per paskaitą su studentais kalbėjome apie 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Viena studentė netikėtai pasakė, kad šiame akte yra užfiksuotas gana naivoko kreipimosi tekstas, žinant tuometines okupuotos Lietuvos realijas. Pagalvojau, kad ji yra tikrai teisi, nes žodžiai „Lietuvos Taryba ... skelbia atstatanti Lietuvos valstybę“ iš tiesų Pirmojo pasaulinio karo (tarp didžiųjų valstybių) sąlygomis atrodo keistai ir naivokai. Ką jie galvojo tie dvidešimt Tarybos narių raštu ištardami šiuos žodžius? Ką reiškia „skelbti“, kai „Lietuvos aido“ numeris, kuriame šis tekstas išspausdinamas, okupacinės valdžios yra konfiskuojamas? Galų gale, kada iš tiesų žodis „tampa kūnu“, o ne paprastu oro virpinimu ar popieriaus gadinimu? Atrodo, kad tada, kai tuo žodžiu tikima ir pasiryžtama už jį aukotis, o jei reikia – ir savo gyvybę atiduoti. Tik taip galima suprasti, kodėl „kūnu“ netapo analogiški tekstai dėl Baltarusijos ar Ukrainos nepriklausomybės. Jei lietuviai nebūtų tuo aktu patikėję ir 1918–1920 metais nebūtų ėję jo ginti ir net gyvybės už jį atiduoti, šis Aktas ir jame įrašyta išmintis, nebūtų tapusi kūnu. Jei paprasti ir demokratinio valdymo patirties neturintys Lietuvos žmonės nebūtų patikėję Akto žodžiais apie galimybę „demokratiniu būdu“ rinkti Steigiamąjį Seimą, t. y. kurti demokratinę valstybę, šis dokumentas būtų likęs tik popieriuje. Visgi vienas iš nuostabiausių šio Akto žodžių man yra tas, kad Lietuvos valstybę čia siekiama „at-statyti“. Iš vienos pusės, tuo norima pasakyti, kad Lietuvos valstybės mūras svetimos jėgos buvo sugriautas, o iš kitos pusės – kad pasiryžtama nelengvai dirbti visose gyvenimo srityse. Kitaip tariant, „atstatyti“ reiškia ne tik apginti, bet ir naujai kurti bei puoselėti, kas ir buvo daroma Pirmosios Lietuvos Respublikos mokslininkų, menininkų ir valstybės tarnautojų.  

Pagaliau, jei pokario partizanai nebūtų tikėję šiame Akte išsakytomis vertybėmis, jie nebūtų pasiryžę už jas kovoti ir mirti. Juk neatsitiktinai 1949 metų Partizanų deklaracija buvo pasirašyta būtent vasario 16-ąją, o ne kurią nors kitą dieną, o šios deklaracijos žodžiai „Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“ iki šiol kelia nuostabą savo nesuvokiamu tikėjimu, drąsa ir toliaregiškumu.

Tačiau čia mielo skaitytojo dėmesį norėčiau atkreipti į vieną 1918 m. Vasario 16-osios akto aspektą, o būtent į tai, kad juo siekiama atstatyti Lietuvos valstybę „su sostine Vilniuje“. Žinome, kad šių žodžių „įkūnyti“ nepavyko net tik tarpukariu, bet netgi daugiau nei septyniasdešimt metų. Visgi didelis tikėjimas šiais žodžiais atvedė mus prie to, kad Kovo 11-osios Lietuva buvo atkurta būtent su senąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos Statutų sostine. Šis įdomus aspektas leidžia mums suvokti ne tik simbolinį, bet ir labai realų čia minėtų dviejų nepriklausomybės aktų tarpusavio ryšį: 1918 m. Vasario 16-osios ir 1990 metų Kovo 11-osios aktų, beje, pastarojo trisdešimtmetį švęsime jau kitą mėnesį. Tarp šių dviejų nepriklausomybės aktų yra esminis substancinis ryšys, nes būtent Kovo 11-osios aktas paskelbė, kad 1918 m. Vasario 16-osios aktas (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija, kurios šimtmečio jubiliejų taip pat greitai minėsime) yra ne tik istorinis politinis dokumentas, bet ir „Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas“. Beje, tokio oficialaus Vasario 16-osios akto pakėlimo į konstitucinių aktų lygmenį nebuvo net tarpukario Lietuvoje.

Taigi, didžiuokimės nepriklausoma Lietuvos valstybe bei savo darbais būkime Nepriklausomybės akto ambasadoriais ir taip tęskime Lietuvos valstybės mūro at-statymo darbus. Su švente, mielieji!