consolata.org nuotr.

Šiandien minimas palaimintasis Juozapas Alamanas (Giuseppe Allamano) išaugo greta dviejų šventųjų: kun. Jonas Boskas buvo jo mokytojas Turine (Italija), o Juozapas Kafasas – dėdė iš motinos pusės.

Tapęs kunigu, jau po keleto metų Juozapas Alamanas paskiriamas seminarijos dvasios tėvu. Būdamas vos 29-erių tampa turiniečių labiausiai mėgstamos šventovės rektoriumi („Consolata“), jam pavedami globoti naujai įšventinti kunigai, įsikūrę specialiuose namuose.

Šventovę būtinai reikėjo restauruoti, o kunigų namuose tvyrojo gili krizė. Nepaisydamas nesibaigiančių sunkumų, kunigas Juozapas atgaivino šventovę ir Kunigų namus.

consolata.org nuotr.

Būsimas palaimintasis buvo puikus charakterio ugdytojas, doktrinos ir gyvenimo mokytojas. Su skausmu matė, kaip seminariją palieka daugybė kunigų, užsidegusių noru tapti misionieriais, tačiau vyskupijos tokių siekių nerėmė. Mielai misijoms skyrė pinigų, bet ne žmonių.

Juozapas Alamanas nusprendė: jis paruoš misionierių. Įkurs tam skirtą institutą – jau nemažai prie to darbavosi.

Sumanymas buvo palankiai sutiktas Romoje, tačiau įvairios kliūtys užmojį sustabdė geriems dešimčiai metų. Jis kantriai laukė ir dirbo. Galiausiai 1901 m. vyskupas palaikė sumanymą įkurti Paguodos misionierių institutą (Istituto dei Missionari della Consolata), o po metų išvyko pirmoji ekspedicija į Keniją.

Po aštuonerių metų įsikūrė moterų misionierių atšaka (Suore Missionarie della Consolata).

Kunigas jautė, kad visa Bažnyčia turėtų atsibusti evangelizacijos darbui. 1912-aisiais, palaikomas kitų misionieriškų institutų vadovų, skundėsi Pijui X dėl tikinčiųjų neišprusimo misijų klausimu, nes hierarchijoje vyravo nejautrumas.

Juozapas Alamanas prašė popiežiaus imtis veiksmų situacijai pakeisti ir siūlė kasmet minėti misijų dieną, „įpareigojant per pamokslus aiškinti misijų pareigą ir būdus“. Pijaus X jėgos seko, Balkanuose prasidėjo karas... Drąsus pasiūlymas atgarsio nesulaukė.

Tačiau ne visam laikui. Pijus XI (Ratti) įgyvendino Juozapo Alamano idėją, 1927-aisiais įsteigdamas Pasaulinę misijų dieną. Kunigas jau buvo miręs, tačiau jo idėja toliau gyveno. Ir kitos idėjos lig šiol gyvos, kaip ir jo vyrai bei moterys misionieriai (XX a. pabaigoje jų buvo daugiau kaip du tūkstančiai 25 pasaulio šalyse keturiuose kontinentuose).

Dar gyvam esant, Juozapui Alamanui vis priekaištaudavo, kad pernelyg daug dėmesio skiria „materialiam“ darbui, kad jam labiau rūpi išmokyti amato, nei siekti triumfalistinės krikštų statistikos.

Išties Evangelija ir žmogaus auginimas buvo dalykai, kurių jis aistringai ir kompetentingai siekė. Jo moto buvo: „Gerai daryti gera“. Juozapas Alamanas norėjo, kad jo žmonės būtų „profaniškų“ mokslų ekspertai.

Taip pat ir ši idėja nukeliavo iki Vatikano II susirinkimo, kuris teologus skatino „bendradarbiauti su kitų mokslų žinovais, išvien veikiant ir tariantis“ (Gaudium et spes, 62).

1990 m. spalio 7 d. paskelbtas palaimintuoju Juozapas Alamanas saviesiems vis kartodavo: „Neišprusęs kunigas yra liūdesio ir kartėlio stabas, Dievo pykčiui ir jo tautos nelaimei.“

Pagal Domenico Agasso publikaciją „Santi, beati e testimoni“