Kun. V. Aliulis MIC (1921-2015) Evgenios Levin nuotrauka

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. DALIA ČIOČYTĖ.

Kaip kilo mintis rengti atsiminimų knygą apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC?

Ši mintis kilo kalbantis su dr. Gediminu Mikelaičiu, Lietuvos dailės muziejaus Leidybos skyriaus vedėju. Praėjus kuriam laikui po V. Aliulio mirties kalbėjomės apie šią netektį, apie tai, kaip V. Aliulio pasigendame, – ir jis pasiūlė išleisti  atsiminimų knygą apie šį iškilų kunigą.

Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?

Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.

Ši koncepcija man buvo paaiškėjusi jau seniai. Dar sovietmečiu žinojau, kad, jeigu rašyčiau apie šį kunigą, savo tekstą pavadinčiau būtent taip.

Su kunigu Vaclovu Aliuliu MIC susipažinome apie 1980 m., kai buvau Vilniaus universiteto studentė. Tuomet V. Aliulis, Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos pirmininkas, rengė Liturginį maldyną (kuris išėjo 1984 m.) ir paprašė mano lituanistinės talkos.

Kiek vėliau keliavau po Lenkiją. Buvau perskaičiusi pogrindyje leistą knygą apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį, žinojau, kad jis palaidotas Krokuvoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, – ir panorau aplankyti šio palaimintojo lietuvio kapą. „Geležinės uždangos“ laikais Krokuva atrodė tolybių tolybės. Nuvykau. Tuo metu Šv. Morkaus bažnyčios rektorius buvo kunigas Wacławas Świerzawskis, Krokuvos popiežiškosios teologinės akademijos profesorius, teologinių veikalų autorius ir svarbi katalikų spaudos figūra. Kunigą W. Świerzawskį tuo giliu sovietmečiu nustebino tai, kad štai lietuvaitė iš Vilniaus viena per visą Lenkiją atvyko aplankyti palaimintojo Mykolo Giedraičio. Susidraugavome. Apie kunigą Vaclovą Aliulį, apie mano pažintį su juo, žinoma, nebuvo jokios kalbos. O kai grįžau namo į Vilnių, kunigas V. Aliulis man perdavė W. Świerzawskio linkėjimų! Supratau, kad jiedu bičiuliai.

Antrąkart su W. Świerzawskiu susitikau lankydamasi Krokuvoje jau daug vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Paskambinau jam, o jis, tuomet jau vyskupas (juo tapo 1992 m.), nudžiugo ir pakvietė apsilankyti. Kai susitikome, vyskupas nemažai klausinėjo apie Vaclovą Aliulį ir apie Lietuvos Sąjūdį. Su vyskupu W. Świerzawskiu susisiekiau ir, rengdama knygą apie V. Aliulį, prašydama parašyti atsiminimų. Deja, tuomet W. Świerzawskis jau sunkiai sirgo.

Ši istorija – tik vienas konkretus pavyzdys. Panašių nutikimų būta nemažai, iš jų supratau, kaip daug bičiulių V. Aliulio turėta įvairiose šalyse (Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV ir kt.), kaip aukštai jis tose šalyse vertinamas, tarsi Lietuvos Katalikų Bažnyčios ambasadorius giliąja, esmine prasme. Ką tai reiškia? Ne tik asmenybės patrauklumą, bendravimo meną, bet ir tai, kad V. Aliulis buvo įveikęs „geležinės uždangos“ barjerą išsilavinimo srityje, gebėjo tinkamu lygmeniu bendrauti su užsienio teologais ir kitais intelektualais.

Turiu gerą draugę vokietę Christine Decker, ji yra tarptautinės konfederacijos „Caritas Internationalis“ viešųjų ryšių koordinatorė. Mus supažindino kunigas Vaclovas 1989 m. lapkritį, tuomet Christine Decker dirbo organizacijoje „Kirche in Not“ ir su kolegomis labdaros tikslais buvo atvykusi į Vilnių. Dabar Ch. Decker savo susitikimą, susipažinimą su V. Aliuliu apibūdina taip: „Atsimenu, kad man didžiulį įspūdį padarė kun. Vaclovo Aliulio asmenybė, buvimas jo akivaizdoje. Jis man atrodė labai kuklus, tačiau iškart suvokiau, kad tai nepaprastai išsilavinęs, labai intelektualus ir neįtikėtinai gerbiamas bei įtakingas kunigas. Man buvo nuostabu, kad kunigas galėjo būti toks gerbiamas ir įtakingas okupuotoje Lietuvoje.“

Taip, svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Grįžkime prie mano susipažinimo su kunigu Vaclovu jam leidžiant Liturginį maldyną. Atsimenu, kokį didelį įspūdį man, – pasaulietei „iki kaulų smegenų“, – padarė tai, kad štai kunigas laisvai šnekučiuojasi ne apie tikėjimo dalykus ar pan., o apie... tuometinę M. Šumausko spaustuvę, detaliai aiškindamas jos darbą, spaudos rūšis. Nuostabiausia, kad toji „paskaita“ apie skirtumus tarp ofsetinės ir fotografuotinės spaudos, apie kiekvienos jų privalumus ir trūkumus, buvo tokia, kad ne migdė (kaip galima buvo tikėtis), o sudomino!

Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.

Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.

Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“ (aliuzija į biblinio pranašo Danieliaus situaciją, kurio alkani liūtai nesudraskė, – Dan 14, 21–40).

Dr. Dalia Čiočytė.

Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Aliulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus arkikatedros atgavimą.

Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone.

Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventas Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“

Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir prof. Vytautas Landsbergis.

Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.

Katedros atšventinimas 1989 m. vasario 5 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka / XXI amžius

Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte? Įvade rašote, kad tai knyga ne tik apie šį asmenį, bet ir apie kiekvieną atsiminimų autorių.

Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.

Kiekvienas autorius pasakoja unikalią istoriją, o kartu šie pasakojimai vienas kitą papildo, tarytum kalbasi tarpusavyje. Pasakodami apie bendravimą su V. Aliuliu jie atskleidžia ir savo gyvenimo siužetų. Tačiau yra ir gilesnis ryšys tarp pasakojimo apie V. Aliulį ir pasakojimo apie save. Šių atsiminimų autoriai V. Aliulį laiko autoritetinga figūra, autoritetu giliąja archetipine prasme. O rašant atsiminimus apie tokį autoritetingą asmenį, pasakojama ne tik tai, koks jis matytas, bet ir (netiesiogiai) tai, koks jis buvo norimas matyti...

Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas 1988 10 22. dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo nuotrauka.

Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?

Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.

Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?

Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.

Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau, jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.

Knyga apie Vaclovą Aliulį atveria daugiabriaunę kunigo intelektualo asmenybę, kurios veiklos plotis ir mastas stebina. Knyga reflektuoja ne tik šią asmenybę, bet ištisą epochą.

Taip, manau, esate visiškai teisi. Man artimas personalistinis žvilgsnis: taip žiūrint asmenybė (kiekviena) yra centras, pastanga suvokti asmenybę nėra būdas išryškinti istorijos procesus. Tačiau ryški asmenybė nušviečia ir istorijos kontekstą.

Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?

Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.

Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?

Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.

Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.

Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?

Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.

Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?

Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.

Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai (kunigo Vaclovo Aliulio MIC giminės, draugai, bendražygiai, bendraminčiai) man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.

Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos „Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ pristatyme. Jame prof. Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, tautinio atgimimo užkulisius. Renginys vyks vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).