Vertėja Laura Laurušaitė. Marijaus Gailiaus nuotrauka

Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija paskirta dr. LAURAI LAURUŠAITEI – vertėjai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojai, latvių literatūros tyrinėtojai.

Premijos laureatė daugiausia verčia iš mums giminingos latvių kalbos, tad ir šis apdovanojimas skirtas už latvių rašytojos Noros Ikstenos knygos „Motinos pienas“ vertimą. Nuo pirmojo studijų kurso įtraukusi latvistika mokslininkės nepaleidžia iki šiol.

„Man atrodo, šiais laikais, kai filologija ir apskritai kultūra patiria infliaciją, ypač svarbu palaikyti kultūrinius ryšius su vienintele gyva baltų kalbos atšaka, pažinti latvius, kurie daugeliu atžvilgių yra į mus panašūs“, – sako dr. L. Laurušaitė.

Metų vertėjo krėslo premija dr. L. Laurušaitei bus įteikta vasario 18 d. 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje.

Kaip sutikote žinią, kad Metų vertėjo krėslo premija paskirta jums?

Iš pradžių negalėjau patikėti, nes ankstesnių metų laureatai yra mano autoritetai, žmonės, kuriais žaviuosi ir iš kurių mokausi. Tikra garbė patekti į tokią draugiją.

Čia norėtųsi pacituoti pačią Norą Iksteną: „Kiekviena sėkmė turi savo kainą.“ Su garbe padidėja ir atsakomybių, kaip įvertinta vertėja jau turiu pateisinti tos premijos prestižą. Tikrai nenorėčiau per daug įsipatoginti tame krėsle, todėl dar daugiau iš savęs reikalausiu. Be to, kaip jau esu sakiusi, ant to krėslo sėdžiu ne viena – su autore Nora Ikstena, su latviais, su mažomis literatūromis, patyrusia ir latvių mokančia redaktore Brone Balčiene ir institucijomis, kurios prisidėjo prie to, kad buvau įvertinta. Noriu ypač padėkoti leidyklai „Tyto alba“, kuri manimi tikėjo labiau už mane ir pateikė kandidatūrą premijai.

Premija jums paskirta už meistriškai įveiktus įvairiapusius originalo teksto iššūkius verčiant Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Tad kokie buvo tie iššūkiai?

Pati Ikstena nekart yra paliudijusi, kad „Motinos pienas“ yra asmeniškiausias jos kūrinys, todėl ir man su tekstu reikėjo elgtis atsargiai, jį čiupinėti taip, kaip knygos protagonistė ginekologė čiupinėja savo pacienčių kūnus.

Knyga parašyta labai skaidriai, aiškiai, bet joje daug simbolinio ir metaforinio kalbėjimo, nuorodų, intertekstų, cituojamų grožinių kūrinių, todėl versti nebuvo lengva. Turbūt už tą nelengvumą turiu Norai Ikstenai padėkoti, nes išbandžiau save kaip vertėją, netgi apsišviečiau, nes verčiant teko perskaityti keletą romane cituojamų knygų – ir George’o Orwello „1984“, ir Hermano Melville’io „Mobį Diką“, ir Friedricho Nietzche’ės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Buvo ir poezijos fragmentų, kuriuos sueiliuoti padėjo bičiuliai, rašantys poeziją.

Atrodo, nėra mums artimesnės kalbos nei latvių, bet tikrai yra žodžių, kurie neišverčiami arba išverčiami tik aprašomuoju būdu. Pavyzdžiui, „klātbūtne“ – tai „buvimas greta“, arba, poeto, vertėjo Vlado Braziūno žodžiais tariant, „šaligreta“, arba pasakymas „savā nodabā“, kuris pažodžiui reiškia „savo prigimtyje“, bet mes taip nesakytume. Nesakytume, kad paukščiai čiulba „savoje prigimtyje“.

Vertimas irgi yra kūryba. Sykį yra buvę, kad pamiršusi išverčiau tą patį romano fragmentą antrą kartą ir sulyginusi pamačiau, kad tekstas skiriasi! Mintis perteikta, bet išraiška šiek tiek kitokia, pavartoti sinonimiški žodžiai. Bet abu vertimai man patiko, galutinį variantą sukombinavau iš abiejų. Akivaizdžiai pamačiau, kad negali būti dviejų vienodų vertimų, net ir to paties žmogaus, o ką jau kalbėti apie kitą vertėją. Labai lemia asmeninė kalbinė aplinka, joje vartojami žodžiai, konstrukcijos. Tą pačią mintį galima pasakyti įvairiausiais būdais. 

Jeigu manęs klaustumėte, kokia tema romane yra pagrindinė, sakyčiau, kad tai universalios laisvės ir nelaisvės, gyvybės ir mirties temos, kurios apskritai aktualios žmogiškai egzistencijai. Galbūt todėl romano tekstas rezonuoja su skaitytojais ir Latvijoje, ir visame pasaulyje, o jo moteriška problematika neatbaido ir vyrų skaitytojų.

Mūsų aptariama knyga Latvijoje sulaukė milžiniško populiarumo, ji išleista rekordiniu 17 tūkst. egzempliorių tiražu. Kas lėmė tokį populiarumą?

Visų pirma tai tiesiog profesionaliai, tikros rašytojos parašyta knyga. Kaip knygoje aprašytos anatominės kūno sąvijos, taip ir paties romano anatomija yra tarsi Gordijaus mazgas, kuriame nelieka jokių palaidų galų – viskas susieina į vientisą pasakojimą, į vientisą organizmą ir funkcionalią sistemą.

Be to, Norai Ikstenai pasisekė kaip loterijoje, kai atspėji teisingą skaičių kombinaciją. Ji tiesiog pataikė ir į pasaulinę konjunktūrą, ir į vietinės publikos lūkesčius.

Vienas iš raktų – jau minėtas romano asmeniškumas. Tai dalis pačios Noros Ikstenos šeimos trauminės istorijos, kuri ilgai ruseno viduje. Nora Ikstena pati užsimena, kad turėjo užaugti iki šitos temos, nes ji jai labai skausminga ir net parašius romaną nenustoja persekioti. Kaip sakoma, mums visada labiau rūpi atskiras žmogus negu masinės tragedijos. 

Be to, didžioji dalis skaitančiosios publikos yra moterys, o romanas – tarsi triašmenis skirtingų kartų moterų pasakojimas. Motinystės, gimdymo, gimimo, moteriškumo temos romane susiveja su užginto arba neišsipildžiusio moteriškumo tema – bevaikių motinų, abortų, motinos apleistos dukters, o kulminaciją pasiekia per translytį Jesės personažą (ar personažę), moterį vyriškame kūne, kuri romano pagrindinei veikėjai atstoja tėvą. Tapatintis galima įvairiomis ašimis.

Trečia, nebanaliai pasirinkta romano jungtis – pienas. Dukrai neduotas pienas kaip sutraukytos etninės tąsos simbolis, kartus pienas kaip nelaisvės metafora sovietmečiu, nuo kurio springta, nes pieno gėrimas buvo privalomasis ritualas mokyklose, taip pat pienas kaip laisvės, lengvumo, išsilaisvinimo iš kalėjimo metafora, kai herojės maudosi šiltoje kaip pienas Juodojoje jūroje arba vaikšto puriu paukščių taku, kuris latviškai vadinasi „Pieno taku“.

Jeigu manęs klaustumėte, kokia tema romane yra pagrindinė, sakyčiau, kad tai universalios laisvės ir nelaisvės, gyvybės ir mirties temos, kurios apskritai aktualios žmogiškai egzistencijai. Galbūt todėl romano tekstas rezonuoja su skaitytojais ir Latvijoje, ir visame pasaulyje, o jo moteriška problematika neatbaido ir vyrų skaitytojų.

Kuo romanas aktualus lietuviams? Kaip jį sutiko mūsų šalies skaitytojai?

Kiek žinau, jau ir Lietuvoje knygos tiražai siekia 10 tūkst. egzempliorių, tad ir pas mus knyga skaitoma. Tokios mažos šalies kaip Latvija literatūrai tai fantastinis skaičius.

Man atrodo, lietuviams romanas aktualus tuo pačiu, kuo ir latviams. Dar pridurčiau, kad vyresniems skaitytojams jis leidžia susitapatinti su traumuojančia ir gniuždančia sovietmečio įtaka, nes gan dramatiškai įtraukia į dviveidį kompromisų pasaulį, kuris sumala į miltus bet kokią saviraiškos laisvę. Be to, užaugo jaunų žmonių karta, nepatyrusi sovietmečio, kuri būna linkusi tą laikotarpį idealizuoti, žvelgti į jį kaip į kažkokią egzotiką. Romanas parodo, kad egzotikos ten buvo mažai, ypač principingiems ir talentingiems. Romano motina yra neeilinė ginekologė, kuriai pavyksta atlikti anais laikais neįsivaizduojamą dirbtinio apvaisinimo procedūrą, bet ji ištremiama į kaimo vietovę, kur turi palaidoti savo mokslines ambicijas.

Koks jūsų santykis su šia knyga? Ar jums pačiai ji artima?

Nora Ikstena yra viena iš mano mėgstamiausių latvių rašytojų, ji ir labai stipri apsakymo meistrė. Knyga Latvijoje pasirodė istorinių romanų serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“. Nuosekliai pirkau ir skaičiau visas serijos knygas, todėl šią knygą pastebėjau dar gerokai iki tol, kol ji tapo žinoma ir populiari pasaulyje.

Kūrinys man priminė Noros Ikstenos pirmąjį romaną „Gyvenimo šventimas“ (1998), kurį ji parašė būdama 28-erių ir kuris buvo savotiška „Motinos pieno“ priešistorė. Jame atsikartoja ta pati schema – komplikuoti motinos ir dukros santykiai. Romanas pasakoja apie motinos laidotuves, per kurias dukra pirmą kartą susipažįsta su savo mirusia motina, klausydama 7 skirtingų velionę pažinojusių žmonių istorijų.

Kai esi vertėjas, žvilgsnio rakursas pasikeičia – imi žiūrėti į tekstą ne kaip į asmeniškai jaudinantį pasakojimą, o kaip į darbo objektą. 

Latvių literatūra turi fundamentalią tradiciją – kai pas mus buvo spaudos draudimas, Latvijoje pasirodė pirmasis romanas, brolių Kaudzyčių „Matininkų laikai“ (1879). Šis skirtingas atskaitos taškas pasako, kodėl latviai turėjo geresnes sąlygas plėtoti savo prozos kanoną ir jį nuosekliai formuoti. Latvių literatūrologai apskaičiavo, kad per 140 metų Latvijoje buvo parašyta apie 2000 romanų.

Esate viena tų, kurie prisideda prie latvių literatūros ir kultūros sklaidos Lietuvoje. Kas nulėmė jūsų posūkį į latvistiką? Kodėl būtent į ją?

Kai kas klausia, kodėl mokiausi būtent latvių, gal turiu latviškų šaknų. Kiek žinau, latviškų neturiu, bet turiu filologinių, todėl kalbos yra mano kraujyje. Latviai man visada buvo arti širdies, o su jais draugauju jau nuo pirmojo kurso, kai pradėjau universitete studijuoti lietuvių filologiją su latvių kalbos profiliu.

Man atrodo, šiais laikais, kai filologija ir apskritai kultūra patiria infliaciją, ypač svarbu palaikyti kultūrinius ryšius su vienintele gyva baltų kalbos atšaka, pažinti latvius, kurie daugeliu atžvilgių yra į mus panašūs. Ar pamenate, kaip visus papiktino ir kokią audrą socialiniuose tinkluose sukėlė mūsų premjero pareiškimas, kad latviai mums ne broliai, veikiau ekonominiai konkurentai? Nors turime pašaipių frazių, sakome „žirgo galvos“ ir pan., istoriškai vis tiek vieni kitus suvokiame kaip artimus, broliukus, o kadangi retu atveju mokame vieni kitų kalbas, reikalingi tarpininkai – vertėjai, kad galėtume susipažinti su kaimynų literatūra.

Kokia latvių literatūros padėtis? 

Latvių literatūra turi fundamentalią tradiciją – kai pas mus buvo spaudos draudimas, Latvijoje pasirodė pirmasis romanas, brolių Kaudzyčių „Matininkų laikai“ (1879). Šis skirtingas atskaitos taškas pasako, kodėl latviai turėjo geresnes sąlygas plėtoti savo prozos kanoną ir jį nuosekliai formuoti. Latvių literatūrologai apskaičiavo, kad per 140 metų Latvijoje buvo parašyta apie 2000 romanų.

Pastebėjau, kad pas kaimynus labai išplėtotas biografijų žanras, jie dažnai pasitelkia „didžiąsias temas“, perinterpretuoja istorinę patirtį, ieško situaciją atitinkančių dabarties modelių. Kita vertus, turi ir fikcinių pasakojimų tradiciją, pavyzdžiui, esama visai neblogų ir jau į literatūros istoriją įėjusių autorių, kurių specializacija – fantastiniai ar siaubo romanai. Iki šiol eina „Lato romano“ serija, kuri nepakeitė pavadinimo pasikeitus Latvijos valiutai, kurioje per metus pasirodo 12 romanų. Tai daugiausia populiarioji literatūra, bet būna ir išimčių – šioje serijoje pasirodė Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“.

Gal galėtumėte pakomentuoti situaciją su vertimais iš latvių kalbos? Ar jų daugėja?

Taip, galiu pasidžiaugti, kad vertimų gausėja, kad mano kolegos Dzintra Elga-Irbytė, Veronika Adamonytė, Erika Drungytė, Jurgis Banevičius priartina mums latvius.

Kokių latvių autorių knygas (ir kokias) rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Turbūt nedaugelis žino, kad 2004 m. į lietuvių kalbą išverstas Noros Ikstenos romanas „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“, kuris praslydo beveik nepastebėtas, nors tai tikrai gili ir pagauli knyga. Joje galima pajusti tikrąją Norą Iksteną, nes rašydama „Motinos pieną“ ji šiek tiek supaprastino raišką.

Iš šiuolaikinės prozos rekomenduočiau Maros Zalytės romaną „Penki pirštai“, dar vieną autobiografinės ir patirtinės prozos pavyzdį, aktualizuojantį Sibiro problematiką. Romanas penkiametės Lauros akimis pasakoja apie latvių tautos masinį genocidą. 

Taip pat atkreipčiau dėmesį į pernai išleistą Arno Jundzės romaną „Raudonasis gyvsidabris“, kuris dėl didelės personažų galerijos neturi vieno protagonisto, galima sakyti, kad pagrindinis jo romano veikėjas yra latvių tauta, o visas romanas – Latvijos istorijos mikromodelis. Jundzė parodo, kaip XX amžius šeimos, giminės institutą tiesiog sunaikina – vieną išveža ten, kitą ten, trečias miške, ketvirtas Sibire. Simbolinis yra kaimo moters Zelmos personažas, kuri, nepaisydama visų istorijos perturbacijų ir kataklizmų, nuolat lygiai taip pat ramiai melžia savo karvutę. 

Šiuo metu bendradarbiauju su leidykla „Aukso žuvys“, jau visai baigiu versti Laimos Kotos (lietuviams žinomos kaip Laima Muktupavela) romaną „Kambarys“. Autorė tikrai fenomenaliai vaizduoja laukinio kapitalizmo laikotarpį, kaip ir Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“: amžinas eiles, prekių trūkumą ir visokio tipo nelegalius versliukus.

Esate ne tik vertėja, bet ir mokslininkė. Kaip pavyksta suderinti abi sritis?

Abi šios sritys yra kūrybinės ir viena kitai neprieštarauja, nes organiškai susijusios su latvių literatūra, kultūra, žodžių ir tekstų terpe, kurioje kasdien gyvenu. Todėl ir derinti kažkaip specialiai nereikia, nes jos pačios persipina, viena kitą papildo.

Ką tik (2019 m. – aut. past.) išėjo mano monografija apie lietuvių ir latvių šiuolaikinės emigracijos patirtis. Vertimas, kuris man yra tik gretutinė veikla, iš tikrųjų išgarsino, nuskambėjo, sudomino. O autoriniai moksliniai darbai, kuriuos rašome po penkerius–šešerius metus, nesusilaukia absoliučiai jokio atgarsio. Tai šiek tiek skaudi disproporcija.

Jūsų vertimų sąrašas išties įspūdingas: 2 pjesės, 26 apsakymai ir romanų fragmentai, 11 esė. Ar galėtumėte išskirti tai, ką versti pačiai buvo įdomiausia, kokie kūriniai arčiausiai širdies?

Pajuokaučiau, kad visi vertimai arti širdies, visi savaip intriguojantys, nes „Latvija – mano širdies žemėlapyje“. O verčiamų kūrinių įvairovė didina vertėjo kompetenciją.

Vertėjui visada artimiausi tie, kurie yra talentingai parašyti, ir verčiant nekyla pagunda tekstą pagerinti, nes auksinė vertėjo taisyklė, kad reikia laikytis kuo arčiau originalo, net jeigu jis netobulas. Be to, geras tekstas įtraukia, smalsu, kas bus toliau. Dėl to stengiuosi neskaityti tekstų prieš juos versdama – kad intriga varytų į priekį.

Kokį kūrinį verčiate šiuo metu? Kada galime tikėtis jo išleidimo?

Šiuo metu bendradarbiauju su leidykla „Aukso žuvys“, jau visai baigiu versti Laimos Kotos (lietuviams žinomos kaip Laima Muktupavela) romaną „Kambarys“. Autorė tikrai fenomenaliai vaizduoja laukinio kapitalizmo laikotarpį, kaip ir Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“: amžinas eiles, prekių trūkumą ir visokio tipo nelegalius versliukus. Romane nėra vieningo pasakotojo, laikotarpio dvasia ir kolektyvinis sovietmečio portretas kuriamas aprašant devynis komunaliniame bute kartu gyvenančius žmones, kuriuos suartina galimybė apeiti įstatymą. Knygą planuojama išleisti birželį.

Būsimas projektas – Inesės Zanderės tikrais įvykiais paremta knyga paaugliams „Berniukas su šunimi“ apie žydus per Holokaustą slėpusią šeimą.

Tai dar dvi aukso žuvys į latvių literatūros akvariumą. Iki šiol latvių literatūra buvo po ledu, tad tikiuosi, kad Nora Ikstena bus kaip ledlaužis, kuris šiek tiek tą ledą pramuš ir priartins lietuvių skaitytojus prie latviškų kūrinių.