Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
    Jie pradėjo kalbėtis, kad neturį duonos.
    Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“
    Jie atsakė: „Dvylika“.
    „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“
    Jie atsakė: „Septynias“.
    Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Jėzaus išsakomi mokiniams priekaištai yra nepaprastai rimti ir diagnozuoja sunkius negalavimus: žemą IQ, aklumą, kurtumą, širdies kietumą, taip pat yra įtariama demencija. Mokinių sveikatos būklė kelia nerimą. Jėzus atkreipia dėmesį, jog yra pažeistos pagrindinės mokinių juslės, dėl to akivaizdu, kad jie nieko nesuprato.

Jėzaus diagnozė koncentruojasi į pagrindinę mokinių ligą – į širdies kietumą. Biblinėje kalboje, kaip žinome, širdis yra ne tiek jausmų vieta, kiek yra supratimo ir minčių šaltinis. Jėzus sulygina mokinių nuostatą su fariziejų ir žydų tautos nusiteikimu. Evangelijos tekstas kalba apie Jėzaus daromų veiksmų reikšmės supratimą. Mokiniai yra akli, kadangi nesupranta Jėzaus misijos ir Jo galios apsireiškimo. Jėzaus ženklų prasmės įžvalga yra tolygi tikėjimui. Todėl tikėjimas nereiškia daugiau išmokti ar daugiau sužinoti, pvz., daugiau katekizmo formulių įsiminti, bet yra atsidavimu ir pasitikėjimu Jėzumi bei visu tuo, ką Jis daro.

Laimei, kaip paaiškėja iš Jėzaus pokalbio su mokiniais, apaštalų atmintis nėra pažeista. Jie viską puikiai prisimena, visus skaičius, kiek buvo pintinių, kiek duonos kepaliukų, kiek žuvų, kiek visko liko. Visi skaičiai sutampa. Bėda ta, kad nepakanka prisiminti faktus, žinoti realijas, reikia dar suprasti jų reikšmę ir mokėti daryti išvadas. Yra krikščionių, kurie puikia prisimena visą išganymo istoriją, su visomis datomis ir įvykiais, svarbiomis ir reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau, kai visa tai reikia perkelti nūdienai, staiga kažkas užlūžta, nustoja veikti... tarsi būtume kurti, akli, užsidarę. Atrodo, tarsi atmintis būtų sukurta tam, kad tik užbalzamuotume įvykius, užuot sergėję jų aktualumą.

Priešinga užkietėjusiai širdžiai yra Marijos nuostata. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19). Marija daugelio dalykų, kurie vyko čia ir dabar jos ir Jėzaus gyvenime negalėjo suprasti, tačiau ji prisiminė visus tuos įvykius ir tikėjimo šviesoje skaitė jų reikšmę. Atmintis yra širdies reikalas. Prisiminti – itališkai ricordare – reiškia grįžti savo širdimi. Jei mūsų širdis nenori suvokti visų mūsų atminčiai patikėtų įvykių, ji yra užkietėjusi. Tuomet mes tampame akli, kadangi nenorime suprasti viso to, kas yra įvykę prieš mūsų akis.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai