Išlydint Bernardą Brazdžionį, jau „Poezijos pavasario“ laureatą. Iš kairės: Jonas Juškaitis, Henrikas Čigriejus, Kęstutis Nastopka, Bern. Brazdžionis, Vidmantė Jasukaitytė, Martynas Vainilaitis, Jonas Strielkūnas. Vilniaus aerouoste 1999 m. Algimanto Žižiūno fotografija

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo Kaunorasytojai.lt

Vasario antrąją Bernardui Brazdžioniui būtų suėję 113 metų. Ne jubiliejus, bet skaičius gražus ir dvelkiantis šviesia mistika. Poetas savo gimtadienį minėdavo tik šią dieną, nepripažino vasario 14-osios – pagal naująjį kalendorių. Eilėraštyje-ekspromte „Ta vasario diena“, atsiųstame Jonui Strielkūnui, rašo:

Ta vasario diena man nušvito

Pačiame vidury vėlumos –

Ant palangės snaigės krito

Speigui spaudžiant pirštais žiemos.

 

Buvo vakaras. Švilpė lyg tyčia

Pasiklydęs šiaurys kamine,

O iš kampo spingsulė grabnyčia

Apibėrė šešėliais mane…

Jonas Strielkūnas 33 metais jaunesnis už Bernardą Brazdžionį – pernai minėjome jo 80-metį. Visai skirtingų kartų žmonės. Tačiau juos abu jungė kūryba, poezija, meilė knygai ir svarbiausia – greta esančios tėviškės, ta pati gimtoji žemė. O tėviškė kiekvienam poetui reiškia labai daug. Laiške prof. Viktorijai Daujotytei, tuo metu rašiusiai monografiją „Gyvenimas prie turgaus“, J. Strielkūnas 2005 m. rugpjūčio 18 d. rašo: „Mano senelis buvo gimęs kitapus Žaliosios girios, dabartiniame Pasvalio rajone. Matyt, kur nors prie Pušaloto, nes „Lietuvių pavardžių žodyne“ tenai randami net keli Strelčiūnai, o ir tėvas dar kartais veždavo grūdus į Pumpėnų malūną. Tik dabar man toptelėjo galvon, kad tame kampe ir B. Brazdžionio tėviškė. Todėl mano senelis galėjo būti pažįstamas su jo tėvais, kurie taip pat, tik kiek vėliau, buvo išvykę į Ameriką, nes, Bernardo žodžiais tariant, neturėjo „namų pas juodą girią“.“

Jono Strielkūno fonde suradau keletą Bern. Brazdžionio laiškų ir ne vieną ekspromtinį eilėraštį, skirtą Jonui Strielkūnui – daugiausia įvairių švenčių progomis.

Poeto Bernardo Brazdžionio portretas, 1997 m. atsiųstas Jonui Strielkūnui iš Los Andželo kartu su eilėraščiu „Kur tiltai trys“. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Jonui Strielkūnui, „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėjui

Malonus kolega,

tik tos pat parapijos žmogus galėjo taip padaryti, ką man padarėte „Literatūros ir meno“ laikraštyje mano 90-to gimtadienio proga.

Labai įdomus tas studentų pokalbis apie labiausiai jų vertinamą eilėraštį; Taip pat esė apie Vytę Nemunėlį, kuris dažnai paliekamas B.B. šešėlyje. O man jis atskira asmens dalis, savarankiška, nepriklausoma, vaikiškai galvojanti, savaip jaučianti ir kitaip rašanti. Turi savo vardą, savo vertę ir su kuo kitu, kad ir labai artimu, nesuplakama. Buvau labai užgautas, kai „Sąvado“ sudarytojas Vytę Nemunėlį paminėjo tik tarp kitko, nesiteikdamas nė vieno knygos vardo paminėti.

Eilėraščių puslapių pradžioje buvo smagu rasti tą apie Pyvesą ir Žadeikius. Ten mano vaikystė, ten aš ir dabar labai dažnai būnu mintyse ir sapnuose.

Dėkingas už viską ir iki pasimatymo.

Bern. Brazdžionis. 1997 m.

***

Malonus kolega,

ačiū už gražiausią ir man mieliausią gimtadienio dovaną – „Literatūroje ir mene“ literatūrinių mažmožių atspausdinimą. Jie sulaukė atgarsio net ir tų kolegų, kurie paprastai į paprastą eilėraštį, radę spaudoje, nekreipia jokio dėmesio.

Tuo pačiu kartu sveikinu su valstybiniu apdovanojimu. Bent tuo gerai, kad valdžios viršūnės pamato poetą – šiaip jau jį užstoja politiniai, partiniai arba biznio šešėliai.

Su geriausiais linkėjimais ir gal iki pasimatymo poezijos dienų gegužyje.

Bern. Brazdžionis 1999.03.09

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka