Popiežius Pranciškus Amazonijai skirto sinodo atidaryme.

EPA nuotrauka

„Mylimoji Amazonija“ vienus pradžiugins, kitus nuvils“, – žurnale „America“ rašė amerikietis jėzuitas Jamesas Martinas. Išties netrūko džiūgaujančiųjų dėl to, kad popiežius savo posinodiniame paraginime Amazonijos regiono klausimu nemini vedusių kunigų ar moterų diakonato. Kiti, priešingai, kaltino popiežių pritrūkus drąsos imtis reikiamų sprendimų sudėtingos situacijos akivaizdoje – juk proga buvo! Treti kartu su Pranciškumi apgailestavo, kad vakarietiškoji, europocentriška katalikų bendruomenė taip ir nesuprato reikalo esmės.

Kita vertus, šis popiežiaus dokumentas yra neabejotinai visiškai naujas ir be galo reikšmingas žingsnis, įgyvendinant Bažnyčios sinodališkumą.

Kartėlis

Komentuodamas pirmuosius atgarsius į naujai pasirodžiusį dokumentą, popiežius neslėpė kartėlio. Nepaisant didžiulio, ne vienus metus trukusio darbo, pastangų, įdėtų ruošiant Sinodą ir jo metu, galutinis rezultatas viešumoje apsiriboja pora, kad ir svarbių, tačiau ne centrinių klausimų: apie vedusius kunigus ar moterų diakonatą.

„Sinodas susirinko kalbėti apie Amazoniją, tačiau kiti norėjo, kad kalbėčiau apie celibatą. Jie padarė iš to svarbią temą, tačiau svarbiausia Sinodo tema buvo kita“, – sakė popiežius, kalbėdamasis su JAV vyskupais. Popiežiui labiausiai rūpėjo socialiniai, sielovados, ekologijos ir kultūriniai iššūkiai, su kuriais susiduria Amazonijos regionas. O kartu ir kritinė planetos ekologinė situacija – juk esame susiję.

Kunigai, anot popiežiaus, turėtų nuolat kalbėti apie pareigą saugoti aplinką, net jeigu žmonėms tai ir nepatinka. „Kaip galime neigti, kad gyvenimas keičiaisi, kaip galime neigti, kad mes kenkiame savo ateičiai. Gėda, jei apie tai nekalbame. Turime skelbti Evangeliją, o tai yra Evangelijos dalis“, – sakė jis.

Kartėlį jaučia ir Amazonijos katalikai. Tiesa, jų balsas nėra toks stiprus žiniasklaidoje. Vienas iš skaitytojams jau pažįstamų autorių yra Ekvadore gyvenantis meksikietis Mauricio López Oropeza. Jis – ne tik vienas pagrindinių Sinodo rengėjų, Amazonijos Bažnytinio tinklo (REPAM) generalinis sekretorius. Oropeza buvo ir vienintelis pasaulietis kartu su kitais 17 narių parengęs darbinį Sinodo dokumentą.

Jis apgailestavo, kad komentatoriams rūpi vien tai, kuo šis paraginimas svarbus visuotinei Bažnyčiai, tačiau beveik visai nesidomi, kokių pasekmių jis turės Amazonijos regionui bei jos gyventojams, „kurie kenčia ir norėtų giliau gyventi tikėjimu, mažiau atsietu nuo jų kultūrinės tapatybės“.

 Periferija įsiveržia į centrą, padėdama jam keistis.

Lankydamasis Romoje Sinodo reikalais Oropeza jautė, kad dauguma žmonių neturi jokio supratimo apie realius to regiono bendruomenių poreikius, o viską vertina iš europocentrizmo perspektyvos, be to, dar ir stokodami tikros pagarbos čiabuvių kultūroms bei gyvenimui. Ar net pasinaudojo Sinodu savo interesams.

Misionierius vyskupas Rafael Cob García - sinodo dalyvis. abc.es nuotr.

Akivaizdu, kad didžioji dauguma žmonių niekada neatvyks savo akimis pamatyti, kaip atrodo gyvenimas Amazonijoje, tačiau „norėčiau, kad jie atvira širdimi perskaitytų paruošiamąjį ir baigiamąjį dokumentus, išgirstų juose šios teritorijos balsus ir galbūt pakeistų savo požiūrį, – rašė jis savo komentare. – Periferija įsiveržia į centrą, padėdama jam keistis, kaip šiame Sinode to norėjo popiežius.“

Apie nutylėtas temas

Įdomu tai, kad, priešingai nei Benedikto XVI ir kard. R. Sarah išstojimas, viešumoje didesnio dėmesio nesulaukė kardinolo Marco Ouellet spaudos konferencija pernai spalį, kurios metu kanadietis vyskupas, vadovaujantis Vyskupų kongregacijai bei Vatikano Lotynų Amerikos komisijai, publikavo knygą, pavadintą „Jaunikio draugai: naujas žvilgsnis į kunigų celibatą“ („Friends of the Bridegroom: For a Renewed Vision of Priestly Celibacy“).

Knygoje atvirai kabama apie iššūkius, su kuriais šiandien susiduria kunigai, sumažėjus pašaukimų skaičiui ir praradus reputaciją dėl lytinio išnaudojimo skandalų.

Kardinolas Marc Ouellet (Vatican Media nuotr.)

Ouellet įsitraukė į diskusiją apie tai, kaip užtikrinti Eucharistijos galimybę Amazonijos katalikams. Knygoje jis skeptiškai vertino galimybę įšventinti vedusius vyrus, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad regione trūksta net ir gerai parengtų katechetų, galinčių deramai perteikti tikėjimą pasauliečiams. Tad dar mažiau resursų turima tinkamai parengti čiabuvius diakonus ar kunigus. „Vertinu skeptiškai, – sakė jis. – Ir manau, kad nesu vienintelis. O virš manęs yra dar vienas, skeptiškai nusiteikęs.“

Tačiau skaitydami „Querida Amazonija“ nerasime ir tradicinių Bažnyčios argumentų prieš vedusiųjų šventinimą ar kategoriško diskusijos šiuo klausimu užbaigimo. Iš esmės įžvalgos procesas tęsiasi.

Popiežius pabrėžia eucharistijos vienijantį, bendrystę kuriantį aspektą. O evangelinė vienybė suponuoja charizmų, tarnysčių, socialinių klasių ar etninių grupių įvairovę (n. 91, 92). Atkreipia dėmesį į būtinybę visapusiškai ugdyti pasauliečius ir įgalinti prisiimti atsakomybę už bendruomenes (n. 94).

Poreikis siekti, kad būtent pasauliečiai atspindėtų tikrąjį Amazonijos veidą, paliečiamas ir kalbant apie moterų vaidmenį.

Poreikis siekti, kad būtent pasauliečiai atspindėtų tikrąjį Amazonijos veidą, paliečiamas ir kalbant apie moterų vaidmenį.

Pašaukimų, anot popiežiaus, rasis gyvybingose bendruomenėse, prie kurių kūrimo, kaip rodo dabartinė patirtis, prisideda visi, ypač moterys. Popiežius dėkingas toms, kurios „Dvasios paragintos“ krikštijo, mokė tikėjimo tiesų, melstis (n.99). Tačiau jis ragina žvelgti plačiau, atsisakant požiūrio, kad vien šventimai suteikia svarbos moters atliekamai funkcijai. Įspėja apie pavojų paprasčiausiai klerikalizuoti moterį, o kartu ir nuskurdinti jos tipišką indėlį (n. 100).

Žvelgiant į visą popiežiaus mokymą, matyti, kad jis pabrėžia būtinybę „atskirti kunigiškąją tarnystę nuo valdžios, nes būtent ši kombinacija yra klerikalizmo šaknis“, aiškina ypatingasis Amazonijos sinodo sekretorius, kard. Czerny.

„Būtent šis tarnystės ir valdžios susiejimas palieka moteris be balso, be teisių ir dažnai negalinčias dalyvauti priimant sprendimus. Tad, užuot suteikus joms prieigą prie šventimų, derėtų siekti valdžios ir šventimų atskirties.“

„Mylimoji Amazonija“ popiežius rašo, jog turėtume semtis įkvėpimo iš moterų pavyzdžio, kuris primena, kad Bažnyčios galia yra tarnavimas, dosnumas, laisvė. Skatinti, kad išryškėtų naujos moterų tarnystės ir charizmos, „nereikalaujančios šventimų“, bet turinčios „vyskupo pripažinimą bei siuntimą“ (n. 103).

Bruklino vyskupas Nicholas Dimarzio reaguodamas į „Mylimoji Amazonija“ pastebėjo svarbų sutapimą. Pranciškaus dokumentas pasirodė vasario 12-ąją – tą dieną, kai 2005 m. buvo nužudyta sesuo Dorothy Stang, misionierė, gynusi aplinkos ir silpniausiųjų interesus.

Tikroji naujovė

Tačiau dėl ko verta tikrai džiūgauti? „Svarbiausia suprasti, kad dokumentas yra popiežiaus refleksija apie Sinode vykusią diskusiją, įžvalgą ir maldą. Nesvarbu, ką galvojate apie globalizaciją, aplinkosaugą, vedusius kunigus ar moterų diakonatą, pats „sinodinio kelio“ procesas ir popiežiaus Pranciškaus parama jam yra žingsnis į priekį Bažnyčiai Amazonijoje ir visame pasaulyje“, – sako kun. Jamesas Martinas.

Naujas sprendimų priėmimo būdas buvo viena svarbiausių pastarojo Sinodo, o dabar ir visų jo dokumentų, naujovių. 

Taip, naujas sprendimų priėmimo būdas buvo viena svarbiausių pastarojo Sinodo, o dabar ir visų jo dokumentų, naujovių. Kaip jau ne kartą minėta, pats Sinodas Amazonijai pirmą kartą Bažnyčios istorijoje įtraukė daugybę žmonių, tiesiogiai susijusių su aptariama tema. Šį bendruomeninės įžvalgos kelią Pranciškus pratęsia ir savo „meilės laišku“ Amazonijai.

„Mylimoji Amazonija“ taip pat nėra finišo taškas.

Paprastai apaštališkasis paraginimas yra laikomas popiežiaus atsakymu į baigiamąjį Sinodo dalyvių parengtą dokumentą, įskaitant vyskupų prašymus dėl konkrečių pokyčių ar naujų iniciatyvų. Tačiau šįkart viskas kitaip. Pačioje dokumento pradžioje Pranciškus paaiškina, kad negrįš prie visų baigiamajame dokumente nagrinėtų klausimų, kurių neketina „nei atstoti, nei atkartoti“ (n.2). Popiežius teigia, jog jo tikslas pasiūlyti rėmus apmąstymams, sintezę, kuri galėtų padėti judėti darnesnio, kūrybingo ir ištikimo viso sinodinio proceso „priėmimo ir įgyvendinimo“ link.

EPA nuotrauka

Be to, popiežius „oficialiai pristato“ Baigiamąjį dokumentą, ragindamas į jį nuodugniai įsigilinti, nes prie jo prisidėjo daugybė žmonių, „geriau už mane ar Romos kuriją išmanančių Amazonijos regiono problemas ir iššūkius“ (n. 3).

Kitaip tariant, popiežiaus tekstas yra tik proceso dalis. Pranciškus šiuo raginimu neištaria galutinio žodžio ir nepriima galutinių sprendimų. Tačiau kartu išreiškia savo paramą Sinodo įžvalgoms, išsakytoms baigiamajame dokumente: „Tegu ganytojai, pašvęstieji vyrai ir moterys bei Amazonijos regiono tikintieji stengiasi jį pritaikyti ir lai jis įkvepia kiekvieną geros valios žmogų“ (n. 4).

Popiežius mėgina Petro tarnystei sugrąžinti bendruomenės vienijimo bruožą, kartu išlaisvindamas ją nuo dusinančio uniformizmo.

Ką geresnio Bažnyčia gali pasiūlyti pasauliui, jei ne gebėjimą sutaikinti? NRC komentatorius Michaelis Seanas Wintersas pabrėžia, kad „būtinas nusiteikimas klausytis vienam kito, jei Bažnyčia nori išlikti nesusiskaldžiusi“. Popiežius mėgina Petro tarnystei sugrąžinti bendruomenės vienijimo bruožą, kartu išlaisvindamas ją nuo dusinančio uniformizmo, vyravusio pastaruosius 200 metų. „Pranciškus imasi kažko, ko beveik neįmanoma suvokti, – rašo Michaelis Seanas Wintersas. – Nebent, išties tikime, kad Dievui viskas yra įmanoma.“