Šv. Margaritos ekstazė. Jacopo Alessandro Calvi, 18 a.

Wikipedia.org nuotrauka

Niekada nepralaimi tas, kuris tikrai myli. Taip būtų galima apibendrinti nuotykių ir nuodėmių nestokojančią šv. Margaritos iš Kortonos istoriją. Meilė padėjo jai radikaliai pakeisti gyvenimą ir pasiekti mistikos viršūnes, gryną ir nušviestą artimo meilę.

Margarita gimė 1247 m. Lavijane, netoli Kortonos esančiame kaimelyje, neturtingų valstiečių šeimoje. Po motinos mirties ją augino pavydi ir pagiežinga pamotė.

Mergaitė buvo labai graži, todėl nuo jaunų dienų nestokojo vyrų dėmesio. Aštuoniolikos pabėgo iš namų su vienu kilmingu jaunuoliu, trokšdama įgyvendinti savąją meilės svajonę. Montepulčiano didikas atvėrė jai savo pilies duris ir padarė meiluže, tačiau jos nevedė net ir tada, kai abu susilaukė sūnaus.

Po devynerių bendro gyvenimo metų jaunuolis buvo nužudytas ir, pasak legendos, tik mažas šunytis parodė Margaritai, kur numestas jos mylimojo lavonas.

Žinoma, jaunuolio šeima iškart po laidotuvių išvijo Margaritą iš namų ir ši staiga atsidūrė visiškame skurde kaip beteisė vieniša motina, neturinti nei duonos, nei stogo virš galvos.

Grįžti į gimtuosius namus mergina taip pat negalėjo: jai niekada neatleido už pabėgimą, o visi namiškiai gėdijosi jos nuodėmingo gyvenimo.

Kai kurios biografijos teigia, kad Margarita užsiėmė net prostitucija, nežinodama, kaip sudurti galą su galu. Tai visiškai nestebina, žinant jos situaciją ir visišką vertybių stoką.

Vėliau ji apsigyveno Kortonoje, kur įsidarbino kaip akušerė ir čia įvyko didysis lūžis. Pranciškoniškojo idealo sužavėta, Margarita pasišventė skurstantiems ligoniams, slaugydama juos jų namuose.

Ji atrado savyje tokią valią ir organizatorės talentą, kurių net neįtarė turinti. Subūrė grupę savanorių moterų, su kuriomis drauge organizavo tankų artimo meilės tinklą stokojantiesiems.

Į savo labdaringą projektą Margarita įtraukė vietos kilmingas šeimas, kurios skyrė pakankamai lėšų, ir 1278 m. ji atidarė pirmąją Kortonos miesto ligoninę vargšams.

Ligonių slauga rūpinosi moterų (Poverelle) ir vyrų (Mantellati) brolijos, kurioms Margarita parašė Įstatus. Aiškiausiai „kalbėjo“ jos pačios visiškas pasiaukojimas vargšams.

Margarita ėjo ir į centrinę miesto aikštę, kai prireikė numaldyti įsiaudrinusius žmones ar apraminti sumaišties pilną to meto politinį gyvenimą. Į ją žmonės kreipdavosi kaip į konfliktuojančių pusių taikintoją.

Tačiau labiausiai Margarita atsidėjo atgailai ir maldai, kurios padėjo jai pasiekti aukščiausias mistikos viršūnes. Paskutinius gyvenimo metus ji praleido viena nedidelėje uoloje iškaltoje celėje. Čia ji ir mirė 1297 m. vasario 22 d., sulaukusi vos 50 metų. Prireikė daugiau nei 4 šimtmečių, kol Bažnyčia ją paskelbė šventąja. 1728-aisiais Benedikto XIII dėka Margarita tapo pranciškonų ordino šlovės išaukštintoja ir Kortonos globėja. Čia jau septynis amžius saugomas jos vis dar nesugedęs kūnas.

Pagal Gianpiero Pettiti publikaciją portale „Santi, beati e testimoni“