Kunigo Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 3)

Mažytė nuotrauka, buvusi šeimos albume. Antrasis pasaulinis karas. Ne Lietuva šį kartą, kažkur dar toliau į rytus. Iš ten vis rodydavo būrius vaikėzų su vienodomis vyriškomis kepurėmis. Kitoje nuotraukos pusėje vokiečių kalba paaiškinta, kas čia vaizduojama. Stiefelputzer auf den Bahnhöfen. Datos nėra. Atrodo, kad fotografas, greičiausiai kitas vermachto kareivis, buvo gerai nusiteikęs. Jiems, matyt, dar sekasi kariauti, vis naujos geležinkelio stotys. Smaginosi medžiodami egzotiškus svetimo krašto kadrus „prisiminimui“. Gal net liepė vaikams pozuoti. Kadras tikrai pagautas. Abipus šauna aklina traukinių siena iki pat horizonto. Šiaudai po kojomis. Dangaus pleištas. Klupsčių, tarsi maldai parpuolusių berniukų figūrėlės.

Aišku, ne Aušvicas tai, ne geto baisybės, kad matant šiauštųsi plaukai. Tuodu nuskurę berniūkščiai uždarbiauja, prasimano duonos kąsnį. Tokia gatvės vaikų dalia. Tasai vaikšis priekyje net su specialiu įtaisu batams blizginti. Profesionalas. Nors pats basas. Tačiau nereikia karo ir bado – mūsų laikais Amerikos oro uostuose esu matęs, kaip darbuojasi batų valytojai. Pasilipę ant pakylų, lyg prie altoriaus. Tradicijų galybė veikia. Ir visai nepigi jų paslauga. Arba štai apspinta vaikigaliai automobilį, siūlosi nuplauti stiklus. Be abejo, anas uniformuotas žaliūkas neturėtų leisti, kad vaikas pultų jam į kojas. Net jei už pinigus ar pusiau su šypsena. Bet vis tiek kariaujant batą atkišti geriau negu šautuvo vamzdį.

Taigi ant kelių parklupę, didžiausio nusižeminimo ir dieviškumo veiksmą primenantys stoties vaikai gal irgi turėtų vesti prie evangelinių dalykų. Bet ar veda? Rodos, atvirkščiai – tas karo vaizdas, vaidmenų pasiskirstymas, fotografo požiūris čia būtų labiau demonų padiktuoti nei Kristaus. Meilės ženklas apvirtęs aukštyn kojomis. Ir taip kartais nutinka.

Nusižiūrėjau tą nuotrauką dar dėl kitos priežasties. Vaikigalių pozos nuostabiai primena kojų mazgojimo sceną iš Evangelijos pagal Joną. Kaip žinoma, ten Paskutinė vakarienė vyksta be duonos ir vyno. Vietoj to pasakojama, kaip Jėzus, kryžiaus išvakarėse nusivilkęs viršutinius drabužius ir persijuosęs rankšluosčiu, ima plauti savo mokiniams kojas. Ne už kalnų dabar Velykos, per Didžiojo ketvirtadienio pamaldas vėl bus iškilmingai atmenamas tas įvykis, kai kur rengiamos jo liturginės inscenizacijos, pažodžiui kartojamas Jėzaus vakarienės poelgis. Mokiniai buvo išsigandę, kad mokytojas klaupiasi prieš juos lyg vergas, mėgino protestuoti. Jis paaiškino: tai pavyzdys, nes ir jūs turite mazgoti vienas kitam kojas. Ir kad palaiminti visi, kurie taip darys.

Šiuo šventu paveikslu mėgstama apibendrinti visą Bažnyčios misiją, ypač prie dabartinio popiežiaus. Knygų knygos prirašytos apie tai, kaip Viešpats žvelgia į žmogų ne iš aukšto, bet priešingai – nusileidęs žemyn, iš apačios, tarno akimis. Arba kaip pasiilgęs pasaulis nuolankiai tarnaujančių, o ne viešpataujančių krikščionių. Pagaminti net ženkliukai su kojas plaunančio Kristaus atvaizdu. Mačiau, mūsų diakonai įsisega. Suprask: ir mes to paties raugo.

Taigi ant kelių parklupę, didžiausio nusižeminimo ir dieviškumo veiksmą primenantys stoties vaikai gal irgi turėtų vesti prie evangelinių dalykų. Bet ar veda? Rodos, atvirkščiai – tas karo vaizdas, vaidmenų pasiskirstymas, fotografo požiūris čia būtų labiau demonų padiktuoti nei Kristaus. Meilės ženklas apvirtęs aukštyn kojomis. Ir taip kartais nutinka.

Gal kalti batai? Biblijos tradicijoje, o paskui krikščioniškoje askezėje jie visada kėlė įtarimų. Atstovavo svetimam, priešiškam galios ir prabangos pasauliui. Kaip ir raiteliai ar arkliais kinkyti vežimai. Viduramžių vienuolijos, siekdamos radikalių dvasinių permainų, pradėdavo nuo batų. Basakojai pranciškonai Žemaitijoje, atgimimo metų šaukliai. Mūsų krašto martirologijoje yra ir pasakojimas, kaip du lenkai kunigai, paimti įkaitais ir sušaudyti, į egzekucijos vietą norėjo eiti basomis.

Galima ir gražiai, švelniai apie batus ir jų nuvalymą. Gauti dovanų batukus kažkada reiškė vaikui galimybę vaikščioti į mokyklą. O kavalieriui – pasirodyti šokiuose prieš paneles. Taigi meilės kalba, panaši į anos tolimos vakarienės pagrindinę temą. Kai buvau mažas, ne vieną rytą rasdavau prie durų savo batus dailiai nupucintus. Mamos ar senelės gerųjų rankų darbas. Ir tą smetonišką žodį senelė būtinai pavartodavo. O mane paskui perauklėjo tarybinis vadovėlis. Išmokau deklamuoti ir iki šiol atsimenu: 

Aš vyrukas jau smarkus,

Mamai pasakysiu,

Kad nuo rytdienos batus

Pats nusivalysiu.

Bet išganymas šioje nuotraukoje pasirodo su kitais prisiminimais iš batų pasaulio. Kadaise Kauno miestui yra vadovavęs liurbis ir chamų chamas. Jam panižo kažkokia proga pasisakyti Holokausto klausimu. Jei ne vokiečiai, teškia meras, šiandien Laisvės alėjoje aš turėčiau valyti žydams batus. Žodžiu, į tą pusę, sovietiškai, iš tikrųjų, nieko originalaus. Tačiau tada atsiliepė Tomas Šernas, reformatų kunigas, Nepriklausomybės mūšių kankinys. Maždaug taip: „Aš sutikčiau visą savo gyvenimą valyti vokiečiams batus mainais už vieną išgelbėtą žydų vaiką.“

Ta frazė buvo plačiai cituojama, kai kunigas Šernas gavo Tolerancijos žmogaus apdovanojimą. Bet čia jau kiti vandenys. O man dabar šios nuotraukos bėgių, vagonų ir dangaus geometrijoje šmėkšteli kryžiaus pavidalas. Mintis apie čia išgelbėtą gyvybę. Netrukus vokiečių ešelonai pasisuks atgal. Dings noras juokauti, vokiška švara ir tvarka. Vis dėlto kažkuris iš vermachto kareivių, dalyvavusių batų valymo scenoje, turėjo likti gyvas, kad išsaugotų šią nuotrauką.

Šiaurės Atėnai