Karolio Kavolėlio nuotrauka. Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Students Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais. 

Neseniai aptarėme pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį knygos skyrius. Taip pat D. Willinghamas kalbėjo ir apie tai, kokias savybes turi geri mokytojai. Autorius penktajame skyriuje svarsto, ar verta mokykloje kai kuriuos mokomuosius dalykus „tiesiog iškalti“ ir kaip tai veikia? 

Kognityvinių mokslų specialistas D. Willinghamas penktąjį knygos „Kodėl mokiniai nemėgsta mokyklos?“ skyrių pradeda aptardamas paplitusią nuomonę, kad kiekviena „iškalimo“ praktika yra mokiniui žalinga, nes žlugdo vaizduotę, paverčia jį mechanizmu ar mašina. Anglų kalboje svarstant apie įsiminimo procedūrą dažniausiai vartojamas terminas yra „drill“ (liet. treniruotė, muštras). Jis tradiciškai atsiranda kariuomenėje, o tai savaime suponuoja griežtą ir kankinamą įsiminimo ir paprastos praktikos procesą. Nebūtina kalbėti apie anglų kalbą: jei galvotume apie tai, kaip lietuviškai vartojami su įsiminimu ir mokymusi susiję terminai, dažniausiai išgirstume teiginį „čia reikia tiesiog iškalti“, o jis nurodo į vaiko motyvaciją mažinantį, baisiai nuobodų ir monotonišką procesą. Mažai mokytojų sakytų, kad mechaniškas faktų įsiminimas patinka mokiniams, skatina labiau gilintis į dalyką ir kelia jų motyvaciją. Tačiau, anot D. Willinghamo, visiškai neįmanoma pakilti į bent kiek aukštesnį dalyko išmanymo lygmenį, jei nėra nuolat ir tikslingai praktikuojamasi. 

Šis principas susijęs su visą Willinghamo teoriją grindžiančiu „darbinės“ (trumpalaikės) ir ilgalaikės atminties principu. Jo teigimu, „darbinėje“ atmintyje yra mažai vietos, todėl bandydami išspręsti problemą joje negalime „laikyti“ daugybės ką tik sužinotų faktų, turime juos per ilgą praktiką „įsikalti“ į ilgalaikę atmintį, kad galėtume jais naudotis. Tai galioja ne tik faktams, bet ir gebėjimams. Pavyzdžiui, kad gerai žaistume futbolą ir žaidimo metu turėtume „vietos galvoje“ mąstyti apie strategiją, jau turime „automatiškai“, negalvodami apie patį procesą, varytis kamuolį. O tam, kad atsirastų „automatiškumas“ ir „negalvojimas“ reikia labai daug praktikos. 

Daugelis „automatinių“ procesų mums padeda, o ne trukdo. Galima įsivaizduoti pradedančiojo ir patyrusio automobilio vairuotojo situaciją: pirmasis nuolat įsitempęs, visas jo dėmesys sutelktas į vairavimo procesą, dažnai besimokantieji kalba apie tai, jog per mokymosi procesą jie daug prakaituoja, būna siaubingai pavargę po pasivažinėjimo. Tai susiję su tuo, kad intensyviai mokomasi: veikia „darbinė“ atmintis. O štai patyręs vairuotojas gali ne tik važiuodamas klausytis radijo laidos, bet ir kalbėtis su automobilyje esančiais keleiviais. To niekada negalėtų padaryti pradedantysis, nes jo „darbinėje“ atmintyje tiesiog nebėra vietos niekam kitam tik vairavimo procesui. Patyręs vairuotojas tiesiog didelę dalį vairavimo proceso „automatizuoja“, todėl lieka daug vietos kitiems dalykams. 

Tas pats principas, anot Willinghamo, galioja ir matematikai bei kitiems mokslams. Kai mokiniai tik susipažįsta su aritmetika, jie dažniausiai sprendžia problemas naudojami „skaičiavimo strategijas“. Bent jau lietuviškose mokyklose tokiu atveju naudojami pagaliukai, degtukai arba pirštai. Norint atsakyti į klausimą, kiek yra 5 + 4 prie penkių degtukų pridedame dar keturis ir gauname devynis. Tačiau tokia strategija nebėra veiksminga tada, kai reikia pradėti spręsti uždavinius su didesniais skaičiais (97 + 89). Tokiam uždaviniui išspręsti reikia daugiau „darbinės“ atminties vietos. Visų pirma reikia sudėti 7 ir 9 (16), įrašyti šešis, bet atsiminti, jog dar vieną turi „mintyje“, o tada sudėti 9 ir 8 (17). Atsakymas yra 186, tačiau pats procesas būtų kur kas lengvesnis (ir greitesnis), jei atmintinai žinotume, kad 7 ir 9 yra 16. Šis faktas „gulėtų“ ilgalaikėje atmintyje. Spręsdami tokią užduotį neapkrautume „darbinės“ atminties, joje lieka daugiau vietos sudėtingesniems veiksmams, taip galime „kilti“ į aukštesnį algebros lygmenį. 

Kaip įtvirtinti dalykus ilgalaikėje atmintyje? Atsakymas labai paprastas: daug praktikuotis ir nuolat kartoti tai, ką nori įsiminti. 

D. Willinghamas knygoje aptaria ir vieną mokslinį tyrimą, kuriame buvo analizuojama atmintis žmonių, kurie mokėsi įvairių lygių matematikos (angl. algebra, calculus, above calculus). Tiriamieji atliko algebros testą ir buvo suskirstyti į keturias grupes: a) tuos, kurie mokėsi tik vieną algebros kursą, bet nesimokė sudėtingesnių problemų sprendimų (pavyzdžiui, integralų); b) tuos, kurie mokėsi daugiau nei vieną algebros kursą, bet taip pat jokių sudėtingesnių problemų; c) tuos, kurie mokėsi sudėtingesnius kursus (integralus ir t. t.) d) tuos, kurie mokėsi dar aukštesniu lygmeniu nei integralai, diferencialai ir t.t.

Green Chameleon / Unsplash.com nuotrauka

Tyrime dalyvavo įvairiausių žmonių: tų, kurie baigė formalų matematikos mokymosi procesą prieš vienus, penkerius, trejus ar net penkiasdešimt penkerius metus. Šiame tyrime atsiskleidė tai, kad tie, kurie mokėsi matematikos ilgiau (daugiau nei vieną algebros kursą) dalykus atsimena geriau. Žinoma, prasčiau atsimena tie, kurie mokėsi algebros seniau. Kitaip tariant, kreivė nuolat slenka žemyn, kai didėja metų skaičius, prieš kuriuos buvo mokomasi: kuo seniau mokeisi, tuo prasčiau prisimeni. Logiška. 

Tačiau taip įvyko tik pirmose dviejose grupėse (tose, kurios nesimokė sudėtingesnių matematinių problemų (angl. calculus)). O štai tos, kurios mokėsi integralus, diferencialus ir dar sudėtingesnes matematines problemas, atminties pablogėjimo išvengia: iš tyrimo galima matyti, kad nesvarbu, ar sudėtingų skaičiavimo problemų mokeisi prieš penkerius, ar prieš penkiasdešimt penkerius metus: atsiminimo lygmuo beveik vienodas. 

Šio tyrimo rezultatai reiškia, kad tie, kurie mokosi matematikos aukštesniu lygmeniu, ilgiau praktikuoja paprastus algebros veiksmus, nes to reikia jų mokymosi procesui, todėl geriau juos įsimena, jie „automatizuojasi“, o po daugelio metų, prašant atsiminti šiuos procesus, tampa lengviau. Reikėtų dar kartą pabrėžti, kad tyrimo dalyviai sudėtingesnių matematikos problemų nesprendė, tik paprastesnes, todėl rezultatai yra susiję algebros įsiminimu. Panašūs tyrimai, anot D. Willinghamo, buvo atlikti su tais, kurie mokėsi ispanų kaip užsienio kalbos. Rezultatai buvo panašūs. 

Taip pat mokslininkas pažymi, kad visiškai nesvarbu, kokiu lygmeniu mokėsi mokinys (baigė dešimtukais ar mažesniais pažymiais), prisimena jis daugiau mažiau panašų kiekį dalykų. Kitaip tariant, jei mokinys gavo 5 iš paprastesnių dalykų, bet toliau mokėsi sudėtingesnių, tikėtina, kad jis paprastesnius dalykus vis tiek atsimins gana neblogai, nes juos nuolat kartos sudėtingesnių dalykų mokymosi kontekste. 

Įdomu, kad mokantis ir įsimenant svarbu ir tai, kaip mokymosi procesas yra „išdėliojamas“. Daugelis yra susidūrę su „mokymusi prieš egzaminą“, kai didelis kiekis informacijos yra „supilamas“ į galvą, atsiskaitoma, o tada gana greitai viskas pamirštama. 

Anot Willinghamo, mokantis reikėtų neperspausti ir veikiau mokytis trumpesnį laiko tarpą per dieną, bet dažniau ilgalaikėje perspektyvoje. Tarkime, jei nusprendžiate užsienio kalbai skirti dvi valandas per savaitę, tai geriau būtų mokytis po pusvalandį kiekvieną dieną keturias dienas, o ne dvi valandas vieną dieną. Tokiu būdu atsiminsite daugiau dalykų ir jų nepamiršite tada, kai kitą savaitę vėl prisėsite mokytis kalbos. Galbūt dėl to (o kad ir pakeltų azartą) internetinė kalbų mokymosi platforma „Duolingo“ žymi, kiek dienų iš eilės mokomasi, ir pagiria, jei mokomasi daugiau nei vieną dieną iš eilės. 

Praktika ir nuolatinis kartojimas taip pat padeda „perkelti“ žinias iš vieno dalyko į kitą. Nuolat sprendžiant vieno tipo problemas, tam tikros struktūros žmogui tampa lengvai atpažįstamos ir kituose kontekstuose, nes jis jau turi gilių, o ne paviršutiniškų žinių. Kitaip tariant, žinių perkėlimas yra įmanomas tik tuo atveju, kai žmogus nuolat praktikuojasi pamatyti sprendimo struktūrą, besislepiančią už paskiro, partikuliaraus dalyko, žmogus taip mokosi mąstyti abstrakčiai, o tai – nuolatinės praktikos reikalaujantis užsiėmimas. 

Kas iš to ir kaip tai pritaikyti klasėje? 

Anot D. Willinghamo, ne visi dalykai turi būti nuolat praktikuojami. Suprasti, ką iš tiesų reikia nuolat prisiminti ir mokytis, galėtų padėti klausimas: „ar šis dalykas turi būti automatizuotas mūsų galvoje?“

Atsakius į šį klausimą ir supratus, kokius dalykus reikėtų būtinai įsiminti ir nuolat praktikuojant „įrėžti“ į ilgalaikę atmintį, derėtų atkreipti dėmesį į dar kelis dalykus.

EPA nuotrauka

Visų pirma praktikos pratimų nereikia atlikti per vieną dieną. Mokymosi praktiką reikia paskirstyti kuo trumpesnėmis laiko atkarpomis. Tai svarbu ne tik atminties mechanizmui, bet ir mąstymo procesui. Jei praktika nėra vienadienė, o nuolat tęsiasi, tai vaikas turi laiko pagalvoti, kaip pritaikyti tai, ko jis išmoko. Jeigu praktika atliekama per trumpą laiko tarpą, tai mokiniai supranta, kad viskas, ko jie mokosi, yra daugiau mažiau to paties gebėjimo variantai. Bet jeigu po kelių savaičių praktikos užduotyse atsiranda seniai matytų pratimų, tai jiems reikia pagalvoti ir prisiminti kaip juos atlikti. 

Kitas svarbus dalykas, kurį siūlo D. Willinghamas, net jeigu norite, kad mokinys ugdytųsi kokį nors paprastesnį gebėjimą, tai nereiškia, kad jiems negali atsirasti sudėtingesnių užduočių. Visuomet galima mokytis paprastesnių dalykų atliekant sudėtingesnius. 

Anot D. Willinghamo, šiuolaikinėje visuomenėje populiaru kiekvienam bet kiek mechaniškesniam veiksmui suteikti blogą konotaciją turintį pavadinimą. Pavyzdžiui, mokymąsi, dalykų kartojimą, įsiminimą vadinti „kalimu“ (angl. drill), tačiau jam atrodo, kad kur kas geriau šį procesą vadinti neutraliais terminais, taip padedant vaikams suprasti, kad be šios patirties – kuri kartais gali būti nuobodoka – neįmanomas joks aukštesnis pažinimas.  

Parengė Kristina Tamelytė