Alfinsas Nyka-Niliūnas savo namuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Džiaugtis kiekvienu savo vasaros momentu, lyg jis būtų paskutinis arba truktų amžinai. Neštis visuomet, visur ir viską su savim, laike ir erdvėje, nieko už savęs nepaliekant.“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas)

Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM) visus besidominčiuosius literatūra ir kultūros istorija kviečia iki mėnesio pabaigos aplankyti parodą: „Grįžimo šventė verta viso gyvenimo“, skirtą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto, vertėjo, literatūros kritiko, memuaristo Alfonso Nykos-Niliūno šimtosioms gimimo metinėms. Parodą liepos mėnesį parengė šių eilučių autorė ir dailininkė Inga Zamulskienė. Šiemet, sausio 20 d., MLLM buvo prisiminta ir A. Nykos-Niliūno penktųjų mirties metinių data.

MLLM saugomas beveik visas rašytojo kultūrinis palikimas. Daugiau nei dvidešimt metų bendrauta su A. Nyka-Niliūnu, dažnai lankytasi jo namuose Baltimorėje. Nuolat buvo gaunamos archyvalijos ir vežamos į MLLM. Medžiaga kryptingai ir tikslingai buvo kaupiama ekspedicijų Lietuvoje bei JAV metu; Nemeikščiuose ir Utenoje vaikščiota paties poeto nusakytais keliais; bendrauta su jo draugais ir bičiuliais Baltimorėje, Vašingtone, Niujorke, Filadelfijoje.

Artimi santykiai susiklostė su rašytojo dukra Berenika ir sūnumi Ariu, daug metų artimai bendraujama su vieninteliu likusiu gyvu broliu Stasiu Čipkumi (daugiau nei 30 metų dirbo Kultūros ministerijoje ir buvo tiesiogiai atsakingas už muziejininkystės sritį), sūnėnu Šarūnu Traneliu ir dukterėčia Vilija Bikeliene.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su monsin. Kazimieru Vasiliausku ir Kaziu Almenu. Vilnius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Nyka-Niliūnas su Juozu ir Onute Girniais. Bostonas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfionsas Nyka-Niliūnas su Henriku Nagiu ir Kaziu bei Kazyte Bradūnais Baltimorėje 1951 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Unikalią archyvinę medžiagą perdavė visi rašytojo giminės. Po A. Nykos-Niliūno mirties vykta į Baltimorę, ir beveik viskas, kas buvo jo namuose, atrinkta ir parvežta į MLLM. Rašytojo kultūros paveldas tyrinėjamas, tvarkomas, eksponuojamas ir skelbiamas. 2017 metais parengta ir išleista poeto rankraštinė knyga „Praradimo simfonijos“. Praėjusių metų gruodžio mėnesį „Morkūnas ir Ko“ spaustuvėje išleista monografinio pobūdžio knyga „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Laisvė: būti savimi. Archyvai“. Pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje išleista knyga, per archyvalijas apžvelgianti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią. Vasario 28 d. MLLM vyks rašytojui skirtos parodos uždarymas ir knygos sutiktuvės; kovo 30 d. knygos sutiktuvės vyks ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje.

Parodoje „Grįžimo šventė verta viso gyvenimo“ per unikalias archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, epistoliką, rankraščius, kūrybinius sąsiuvinius, knygų maketus, knygas, memorialinius daiktus, meno kūrinius rekonstruotas A. Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris tekėjo iš Lietuvos (1919–1944) per Vokietiją (1944–1949) ir Ameriką (1949–2015). Daugiau nei 70 metų gyventa svetimoje žemėje, tačiau gimtieji namai – Nemeikščiai jam buvo ne tik gyvenimo pagrindas, bet ir neišsenkantis kūrybos šaltinis.

Parodoje siekta supažindinti lankytojus su rašytojo gausiu kūrybiniu palikimu: pristatyti debiutinę poezijos knygą „Praradimo simfonijos“, išleistą Vokietijoje 1946 m.; Amerikoje išleistas knygas: „Orfėjaus medis“, „Balandžio vigilija“, „Vyno stebuklas“, „Žiemos teologija“; jo unikalius vertimus: Williamo Shakespeare'o „Hamletą“; Charles'io Baudelaire‘o „Paryžiaus spliną“; Vergilijaus „Georgikas“; jo vertimų knygą „Poezija iš svetur“.

MLLM saugomas pluoštas Hölderlino, Goethe‘es, Perse, japonų haiku ir kt. kūrybos vertimų rankraščių ir mašinraščių su pataisymais. Per eksponuojamus unikalius leidinius veriasi A. Nykos-Niliūno darbai spaudoje. Atliko svarbų vaidmenį būdamas redakcinės kolegijos narys arba bendradarbis tokių leidinių kaip metraštis „Tremties metai“, antologija „Žemė“, žurnalai „Aidai“, „Literatūros lankai“; buvo „Lietuvių enciklopedijos“, išleistos Bostone, bendraautoris. Parengė, redagavo ir rūpinosi A. Škėmos „Raštų“ I–II t. išleidimu (kartu su A. Landsbergiu ir K. Ostrausku, 1967, 1970); J. Aisčio „Raštų“ I–II t. išleidimu (kartu su A. Vaičiulaičiu, 1988, 1993); kartu su K. Ostrausku parengė ir suredagavo J. Kaupo „Raštus“ (1999). Ypatingu literatūriniu įvykiu, iki šių dienų neturinčiu analogo, tapo A. Nykos-Niliūno knyga „Dienoraščių fragmentai“ (1938–2012). 1996 metais Lietuvoje išleista jo poezijos rinktinė „Eilėraščiai“ ir literatūros kritikos straipsnių knyga „Temos ir variacijos“. 1997 metais poetui paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus kultūros ir literatūros srityje apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfinsas Nyka-Niliūnas savo namuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Nyka-Niliūnas prie Edgaro Allano Poe kapo. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Praradimo simfonijos“

Parodoje poeto debiutinė knyga „Praradimo simfonijos“ ir stambaus formato mašinraščio knygos „Dienoraščių fragmentai“ eksponuojami salės centre. Lankytojai pamatys ir jo pirmųjų eilėraščių rankraščius. Šie sakralūs ženklai tampa parodos ašimi, aplink kurią sukasi visas kūrėjo gyvenimas. Parodos naratyvas – pats kūrėjas – gausiai cituojami biografinio lygmens tekstai: ištraukos iš dienoraščių, laiškų, atsiminimų. Pirmą kartą parodoje eksponuojami poeto debiutinės knygos „Praradimo simfonijos“ trys variantai. Ši knyga tapo jo kūrybos kertiniu akmeniu. Pirmasis – rankraštinis sąsiuvinis „Praradimo simfonijos“, parengtas 1945 metais Aalene; antras ženklas – 1946 metais Tiubingene išleista debiutinė knyga, pelniusi autoriui BALF premiją. Trečias, iki šiol nežinotas, itin svarbus ženklas – paties A. Nykos-Niliūno ir dailininko Kazio Janulio parengtas šios knygos antros laidos maketas. Jame yra beveik dvidešimt originalių abstrakčių iliustracijų. Deja, antra šios knygos laida taip ir nebuvo išleista.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kūrybos ženklai – rankraštinės knygos, juodraštiniai sąsiuviniai susipina, sujungia parodos tekstūrą: nuotraukas, rankraščius, laiškus, knygas, memorialinius daiktus į vieną nedalijamą visumą. Čia nieko atsitiktinio nėra, kiekvienas artefaktas tampa svariu ženklu. Parodoje eksponuojamos išdidintos minėtos iliustracijos ir poeto eilėraščių rankraščiai, tarsi ritmiškai perskirdami parodos erdvę, sustabdydami laiko tėkmę ir suteikdami lengvai pulsuojančiam pasakojimui pauzių – priverčia mus stabtelėti ir permąstyti, geriau suvokti, įsigilinti į vieną ar kitą svarbų A. Nykos-Niliūno gyvenimo faktą, pajusti epochos kontekstą. Prieš mūsų akis pulsuoja pažadintas poeto būties laikas: iš Nemeikščių per Kauną–Vilnių–Berlyną–Tiubingeną–Freiburgą–Baltimorę, ir vėl ramia tėkme sugrįžtantis į Uteną.

Pirmame stende eksponuojamos tėvo Adomo ir motinos Veronikos nuotraukos, įrėmintos poeto žodžiais: „Staiga sąmonėje nušvinta realybė, jog mano tėvas valdė mažą pasaulio dalį, mažą viso pasaulio dalį, kuri turėjo visas karalystės žymes: sienas, teritoriją (kurią jis valdė absoliutaus monarcho teisėmis), akiračius, kalnus, miškus; per jo žemes tekėjo dvi upės; vedė nuolatinius, nors ir nekruvinus, karus dėl sienų neliečiamybės etc., ir kad dėl to aš galiu išdidžiai jaustis esąs prince heritier, nors mano tėvo valstybė jau seniai sunaikinta, nors ir nesu pirmagimis.“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai. 1938–1970“, Vilnius, 2002, p. 27; toliau – DF, 2002).

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pirmą kartą eksponuojamas poeto išsaugotas, keistomis raidėmis parašytas „Tėvo laiškas sūnui į Vilnių“. „Perkraustydamas senus laiškus, radau pageltusį tėvo atviruką, rašytą iš Nemeikščių į Vilnių. Jis mane, kaip staiga iš kažkokios nežinios iškilęs milžiniškas akmuo, prislėgė visu savo svoriu. Kodėl aš čia? Kodėl jis toks sunkus? Atskirai nuo viena kitos stovinčios, hebrajų raštą primenančios raidės, nuogi nepratusio formuluoti raštu žodžiai, sunkūs ir graudūs, panašūs į jo rankas, kurias taip gerai atsimenu: jaučiu ant galvos, vėl galiu iki smulkiausių niuansų išgyventi tą nepakartojamą saugumo jausmą, kurį patirdavau vedamas per sodą, užkeliamas ant arklio ir ypač nešiojamas į perrišamąjį kambarį Utenos ligoninėje. Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų raidėmis, o vėliau ir lietuviškai. Jo rankos mano vaikystės mitologijoje buvo viena nuostabiausių legendų: joms palietus, viskas atsiverdavo; joms uždengus, niekas nedrįsdavo prisiartinti.“ (DF, p. 26)

Alfonso Nykos-Niliūno diplominio darbo juodraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Iš laiko atminties upės išnyra Alfonso nuotraukos su artimaisiais: mylima seserimi Ona, broliais, sėdint gimtųjų Nemeikščių pievose ir grojant lūpine armonikėle. „Staiga atgautas prarasto laiko fragmentas (iš 1937 metų rudens): grįžau iš Utenos, kur buvau nuėjęs parsinešti Stankūno kioske man laikomo paskutinio: Literatūros naujienų numerio. Visi kažkur išėję. Lauke – artėjančio vakaro vėsa: sunki, pilnakraujė, paliečiama, sumišusi su organiškai aštriu rudens laukų kvapu, visa savo mase atsimušanti į kūną. Jaučiuosi absoliučiai laimingas, be jokios priežasties laimingas, laimingas, kad esu laimingas, kad esu absoliučioje darnoje ir draugystėje su aplinka.“ (DF, p. 323). Parodoje lankytojai pamatys ir A. Nykos-Niliūno įstabią lūpinę armonikėlę.

Motina Veronika šeimoje buvo vaikų adoruojama ir mylima. Gausioje šeimoje gimė dešimt vaikų (trys mirė maži – Ona, Napalys (Napoleonas) ir Pranciškus. Brolis Juozas, staiga susirgęs, mirė 22 metų kariuomenėje). Eksponuojamas vieno gražiausių A. Nykos-Niliūno eilėraščių „Motinai“ rankraštis.

„Galvojau apie mamą, kuri man visuomet buvo tokia reali, gyva, konkreti, čia pat esanti – kaip Sandros neseniai padidintoje jos fotografijoje. Gerai atsimenu jos veidą, ilgais aristokratiškais pirštais rankas, suskirdusias ir visokių darbų deformuotas (jos man glosto galvą, neturinčiu laiko mostu nušluosto skruostais bliaukiančias ašaras, atneša duonos ir vandens), pelenų šarmo išplautus nepaprastai vešlius juodžemio spalvos plaukus... Ji tyliai, nesitrankydama įeina pro duris, amžinybę siekiančiu judesiu pastato viedrą ant suoliuko ir sniego atspindžio nušviestu veidu kelioms akimirkoms sustoja prieš langą...“ (DF, p. 606).

Kukliai gyvenanti šeima neturėjo galimybės leisti visų vaikų į mokslus. Stigo ne tik maisto, šiltų apdarų, bet ir apavo. Tačiau Alfonsas užsispyrusiai mokėsi iš specialiųjų konspektų namuose ir ruošėsi egzaminams. Vyresnieji broliai Petras ir Jonas padėjo patarimais ir pamokymais. Parodoje eksponuojamas Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos pažymėjimas, išduotas A. Čipkui, patvirtinantis jo savarankiškai pasirengtą ir išlaikytą gimnazijos kursą. Sėkmingai išlaikęs egzaminus, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Kaune apsigyveno Mateikos gatvėje, pas brolį Joną.

„Šatrijos“ draugijos nariai. Alfonsas Nyka-Niliūnas – trečias iš dešinės (Kaunas). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Šatrijiečiai svečiuose pas pirmininką Česlovą Grincevičių (Kaunas, 1940 m.). Iš dešinės: Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Alfonsas Čipkus ir kt. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

A. Nyka-Niliūnas priklausė išskirtiniam humanitarų kursui, kuriame studijavo Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Umbrasas, Pranė Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Kazys Bradūnas, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Vytautas Mačernis. Beveik visi jaunuoliai priklausė ateitininkų „Šatrijos“ draugijai, kuriai vadovavo Česlovas Grincevičius. Anuomet buvo keliauta Lietuvoje, lankytos parodos, koncertai, teatrai. Šventė Sekmines, Napoleono kalne vyko linksmos gegužinės. Tarp studentų A. Nyka-Niliūnas garsėjo kaip geriausias Vakarų Europos literatūros žinovas, eruditas. Jo mėgstamiausiu užsiėmimu Kaune, vėliau Vilniuje tapo antikvariatų lankymas. Jau anuomet buvo sukaupęs retų knygų kolekciją.

A. Nyka-Niliūnas iš pat pradžių uoliai lankė paskaitas, bet ilgainiui atsirinko jam įdomiausius ir svarbiausius dalykus. Jis ne kartą yra sakęs, kad paskaitos universitete jį nuvylė, daugiausia žinių pats sėmėsi iš knygų. Itin apgailestavo, kad neteko klausytis prof. Vlado Dubo paskaitų, jo knyga „Literatūros įvadas“ (1931) suteikė reikalingų žinių bendram literatūros suvokimui. „Dienoraščio fragmentuose“ rašė: „Jo dvitomė „Prancūzų literatūros istorija“ įvedė mane į prancūzų poeziją apskritai ir į Lamartine‘o, Victoro Hugo, Baudelaire‘o ir Verlaine‘o poeziją specialiai. Jeigu iš Jakšto aš išmokau griežtai kritiškai vertinti, tai viso gyvenimo tikslas, kad poezija yra galbūt vienintelė absoliuti vertybė, absoliuti paguoda ir savotiška pasaulio siela. Iš jo „Literatūros įvado“ mano atminties žodyne atsirado Hesiodas, Pindaras, Simonidas; Catullas, Tibullas, Propertius; Boiardo, Ariosto, Tasso; Montemayor, Camoes, Cervantes, Calderonas, Lope de Vega; Rudel, Villon, d‘Urfe; Chauer, Milton, Burns, Shelley; Walter von der Vogelveide etc., kurių vien vardai mane nepagydomai užkrėtė literatūra. Iš jo aš taip pat išmokau neišdildomos pagarbos senajai ir naujajai klasikai kaip tam tikrai absoliutaus modernizmo formai. Dėl to ir po šiai dienai visi tie klasikai tebėra lyg ir mano bendralaikiai.“ (DF, 1961 m. balandžio 14 d.) Parodoje eksponuojama V. Dubo knyga.

1939 metais, atgavus Vilnių ir perkėlus Humanitarinį fakultetą į Vilniaus universitetą, persikėlė ir šie gabūs jaunuoliai. A. Nyka-Nilūnas apsigyveno bendrabutyje, Tauro kalne, vėliau išsinuomojo butą Montvilo gatvėje. Įsidarbino „XX amžiaus“ korespondentu, rašė apžvalginius tekstus. Savo kūrybą pradėjo skelbti laikraštyje „Naujoji Lietuva“, pasirašinėdamas Horacijaus slapyvardžiu. Anuomet beveik niekas nežinojo, kad tai Alfonso Čipkaus eilėraščiai. Universitete lankė prof. Balio Sruogos „Teatro seminarą“, kaip statistas vaidino „Vaidilos“ teatre.

Pirmoji sovietų okupacija, o po to sekęs vokietmetis destruktyviai paveikė studijų eigą. Sovietai bandė įvesti savo tvarką ne tik universitete, bet ir Lietuvoje. Nepaklusniuosius – daugiausia intelektualus, ministrus, kitus valdžios žmones jau 1940 metais vežė į Sibirą. Grėsmė tvyrojo ore. A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje rašė: „Šįryt, nubudęs ant dviejų sustumtų stalų patiesto čiužinio, iš pradžių nesusivokiau kur esąs. Galvūgalyje buvo kaip pakliuvo sumestų knygų krūva, kurių vienos nugarėlėje perskaičiau: Commynes. Ir tik pamažu, vis dar pusmiegis, susiorientavau, kad tai užpakalinis Romanistikos seminaro kambarys ir atsiminiau, kaip aš jame atsiradau. Visa nauja ir nemaloni realybė atsistojo prieš akis. Vakar, šiek tiek pavėluotai atėjęs į darbą, iki pietų nesulaukiau nė vieno skaitytojo. Nesuprasdamas kodėl, nuėjau pas Jagomastą. Ten jau buvo Algis, ir jiedu ėmė man pasakoti, kad prasidėję išvežimai; kad Vidaus reikalų komisariato (NKVD) daliniai su vietine milicija apsupą namus, areštuoją niekuo nekaltus jų gyventojus, krauną į sunkvežimius ir vežą į geležinkelio stotį. Abu jie labai išsigandę. Man tuoj pat toptelėjo Stasys, Jonas, namiškiai (Adolfas kariuomenėje, Petras kalėjime). Oficialiai nieko nesą pranešta. Nutarėme išeiti į gatvę. Mieste, nežiūrint ore kybančio nematomo siaubo, viskas atrodė apynormaliai: gal tik šiek tiek mažiau žmonių ir daugiau kariškų sunkvežimių. Pavaikščioję ir papietavę be jokio incidento grįžome atgal. Popiet seminare taip pat niekas nepasirodė, ir aš jau buvau besileidžiąs laiptais į išlaukines duris, bet mane sustabdė šios pastato dalies sargas Julius ir patarė namie nenakvoti: jis paruošiąs guolį čia, ką ir padarė.“ (DF, p. 51)

Vokiečių okupacija diktavo savo sąlygas: uždraudė studentiškas organizacijas, o vėliau uždarė ir patį universitetą. Daugelis dėstytojų, tokie kaip Balys Sruoga, kunigai Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas buvo suimti ir įkalinti Štuthofo stovykloje. Prof. V. Mykolaitis-Putinas globojo jaunus literatus, rengė savo namuose seminarus, čia vykdavo kūrybos skaitymai. A. Nyka-Niliūnas, išlaikęs visus baigiamuosius egzaminus, parašė ir apsigynė diplominį darbą apie rašytojo Piero Lotti kūrybą. Diplominio darbo originalas eksponuojamas parodoje. 

Saulius Žukas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas Baltimorėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Suorganizuoti tikrovišką kultūros žurnalą

1944-aisiais, artinantis antrajai sovietų okupacijai, daugelis intelektualų palikę gimtąją žemę pasitraukė į Vakarus. A. Nyka-Niliūnas kartu su studijų bičiuliu Vincu Kazoku pasiekė Berlyną. Įsirašę į miesto institutą, klausėsi filosofo Hartmanno paskaitų. Čia susitiko ir artimai susibičiuliavo su Juozu Girniumi. Daug laiko praleisdavo kartu, gvildendami egzistencinius klausimus, aptarinėdami knygas, svarstydami kultūrinio darbo galimybes svetur. Ši artima, abipusiu pasitikėjimu ir nuoširdumu pagrįsta draugystė tęsėsi iki J. Girniaus mirties.

Vokietijoje A. Nyka-Niliūnas susipažino ir susibičiuliavo su Henriku Nagiu, artimiau susidraugavo su Juliumi Kaupu. Jaunuoliai studijavo Freiburgo ir Tiubingeno universitetuose. A. Nyka-Niliūnas mokytojavo lietuvių gimnazijoje, o vėliau ir dailininko Kazio Vytauto Jonyno įsteigtoje Meno mokykloje. Parodoje galima pamatyti A. Nykos-Niliūno studijų knygeles, darbo pažymėjimus. Kartu su kitais rašytojais įsitraukė į Lietuvių rašytojų tremtyje draugijos įkūrimą. Dalyvavo rengiant metraštį „Tremties metai“. Nuotraukose užfiksuotos LRTD unikalios akimirkos.

Daugelis jaunųjų troško turėti tribūną – kultūros ir meno žurnalą. Kazys Bradūnas, įgijęs Lietuvoje redakcinio darbo patirtį, buvo prof. Vytauto Bieliausko pakviestas redaguoti informacinį leidinį „Aidai“. Jo dėka leidinys įgavo kultūros ir meno žurnalo pavidalą. Nuo pirmųjų išleidimo dienų A. Nyka-Niliūnas tapo žurnalo aktyviu bendradarbiu, maža to – patarėju, vertintoju. Žemiau cituojamos ištraukos iš laiškų atspindi jo kūrybinę aistrą ir norą suteikti žurnalui aukštą intelektualinį lygį. Laiške K. Bradūnui rašė: „Dėkoju už Tavo herojišką šiems laikams pasiryžimą suorganizuoti tikrovišką kultūros žurnalą, kažką panašaus į „N. Romuvą“. Tavo sumanymas mane be galo džiugina, ir aš kuo galėdamas šiame darbe remiu. Kad ir nelabai daug laiko turėdamas mielai parašysiu. Artimiausioj ateity galėtum iš manęs gauti didoką straipsnį apie šiais metais mirusį vieną didžiausių prancūzų ir apskritai šių laikų poetų Paul Valery. Puiku būtų jei suorganizuotumėte ir kokį nors viršelį žurnalui. Be to, pagyvintų literatūros skyrių šios rūšies kronika ir straipsniais apie svetimas literatūras. Siunčiu porą eilėraščių.“ (Iš A. Nykos-Niliūno laiško K. Bradūnui).

A. Nyka-Niliūnas siekė supažindinti skaitytojus su žymiausiais Vakarų Europos kūrėjais. „Išpildydamas pažadą siunčiu tau visą glėbį medžiagos: Prancūzijos kultūrinio gyvenimo apžvalgą ir straipsnį apie G. Mistral su jos poezijos pavyzdžiais. Aš siūlyčiau įvesti skyrių, kaip ten užrašiau „Aidai iš Pasaulio“ ar ką panašaus, kuriame tilptų pasaulio literatūros aktualijos. Vėliau tam pačiam skyriui aš galėčiau parašyti apie Paryžių, apie Franz Kafką, James Joyce ir kitus populiarius rašytojus. Šia proga pridedu ir vieno Ch. Baudelaire eilėraščio vertimus. Tai vienas iš geriausių jo dalykų. Mano supratimu pravers ten paįvairinimui žurnalo pasaulinės lit. pavyzdžių.“ (A. Nykos-Niliūno laiškas K. Bradūnui).

Alfonso Nykos-Niliūno kūryba žurnale „Aidai“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Aiduose“ buvo spausdinami jo įdomūs rašiniai, vertimai. Kiek sunkiau buvo su literatūros kritikos straipsniais. K. Bradūnas, diplomatiškas ir lankstus redaktorius, bandė švelninti situaciją, vengdamas spausdinti griežtus A. Nykos-Niliūno rašinius. Pastarasis nepyko, tačiau taupė savo laiką: „Tavo minėtos knygos sukakties straipsnio rašyti neapsiimu, nes jis, jei aš rašysiu taip kaip manau, bus gana griežtas kai kurių žmonių atžvilgiu ir Tu jo nedėsi. Tai neapsimoka laikas gaišti. Siunčiu Tau prancūzų poezijos vertimų, kurie galėtų sudaryti puslapį, pavadintą „Iš prancūzų poezijos“. Tokiu atveju tvarka turėtų būti tokia: Victor Hugo, Baudelaire, Leconte de Liste ir J. M.de Heredia. Tai yra patys didžiausi vardai iki simbolizmo. Vėliau galėtum išversti tolimesnių garsenybių, iki mūsų dienų, gabalus: Jean Moriac, P. Verlaine, A. Rimbaud, P. Fort, P. Claudel, Milosz, Lautreamont, Fr. Carlo, P. Eluard, P. Emanuel, E. Verhacreu, Malarme ir t. t. Pas mane nieko nauja. Gyvenimas neryškus ir pilkas.“ (A. Nykos-Niliūno laiškas K. Bradūnui).

Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis, skelbtas laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

A. Nyka-Niliūnas, įsitraukęs į žurnalo „Aidai“ bendradarbių gretas, siekė, kad žurnalas taptų rimtu intelektualiniu meno ir kultūros leidiniu. Jis principingai laikėsi savo nuostatų, neieškojo kompromisų vertindamas vieną ar kitą literatūros kūrinį, reikalavo iš redaktoriaus paisyti jo nuomonės. Vokietijoje jis svariai debiutavo kaip literatūros kritikas – griežtai įvertindamas S. Santvaro knygą „Laivai palaužtom burėm“. Recenzija buvo paskelbta žurnale „Tremtinių mokykla“. Žurnalai „Aidai“ ir „Tremtinių mokykla“ eksponuojami parodoje.

Alfonsas ir Sandra Čipkai su dukra Berenika, sūnumi Aristidu ir Horacijumi. Baltimorė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Nyka-Niliūnas su dukra Berenika. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vokietijoje A. Nyka-Niliūnas sutiko sau artimą sielą – menininkę Aleksandrą Laucevičiūtę. Graži draugystė išsiskleidė įstabiais meilės žiedais. Susituokę bažnyčioje sulaukė sūnaus Aristido, dukros Berenikos, o Horacijus gimė Baltimorėje.

1949-ieji daugeliui kūrėjų tapo apsisprendimo metais, atnešusiais esminių lūžių jų gyvenime. Pasirinkimo nebuvo: Tėvynė po sovietų padu – tad atsiradus galimybei lietuviai vyko į Kanadą, Australiją bei Ameriką. Kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas Vokietijoje blėso, iškilo reali grėsmė netekti intelektualaus kultūros ir meno žurnalo Aidai. A. Nykai-Niliūnui tai rodėsi skausmingas praradimas, nes tautos išlikimą siejo su kalba, pasak jo, „gyvu žodžiu, nenutrūkstamai skambančiu nuo Aušros ir Varpo laikų“.

Tame laiške jis iškėlė mintį, kuri vėliau buvo realizuota, tik kitu pavidalu: „Aš dabar norėčiau, o tai yra gryna fantazija, išleisti laikraštį vien tik tam, kad būtų galima pasakyti tiesą, kad ir kaip ji bebūtų žiauri, atvirai. Grįžtant prie Aidų mirties fakto, aš, kaip nepataisomas optimistas, manyčiau, ar nebūtų galima mėginti išleisti, vietoje Aidų, šiauliškių Varpų dydžio almanachą, tuo būdu nenutraukiant ryšio su Aidų skaitytoju. Tokis almanachas vis dėlto savotiškai užkištų spragą.“ (A. Nykos-Niliūno laiškas K. Bradūnui).

Daugelis išeivių rašytojų buvo pranciškonų globojami, vienas iš tokių, anot A. Nykos-Niliūno, „auksinės širdies žmogus“ buvo Tėvas Leonardas Andriekus. Jis atsiuntė afidevitus – iškvietimus Henriko Nagio visai šeimai, Pauliui Jurkui, A. Nykai-Niliūnui ir kt.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su Henriku Radausku. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Nyka-Niliūnas su Vera ir Henriku Radauskais Vašingtone. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Jotvingių premijos aktas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Didžiojo Pano švilpynė staiga nutilo...

1949 m. rugsėjo 28 d. A. Nyka-Niliūnas su žmona Aleksandra, sūnumi Aristidu ir dukra Berenika lėktuvu pasiekė Niujorką. Tėvas L. Andriekus surado jiems laikiną butą p. Volskienės namuose, Baltimorėje. A. Nykai-Niliūnui teko imtis daugiau nei proziško darbo kepykloje... Prieš atvykstant į šį miestą A. Nyka-Niliūnas mažai ką apie jį žinojo.

„Trečia ištisa diena Baltimorėje ir pirmas sekmadienis Amerikoje. Lyginant su Vokietija, gyvename čia karališkai, tarytum kokiame dykaduonių rojuje. Mūsų globėja p. V. pasirodė beesanti tikras lietuviško vaišingumo stebuklas: viskas prasideda ir baigiasi valgiu. Atliekamu nuo valgio laiku jau spėjome apžiūrėti ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Prieš atvažiuodamas į Ameriką apie Baltimorę žinojau tik tiek, kad čia kurį laiką gyveno, mirė ir buvo palaidotas „Ulalume“, „Annabel lee“ autorius Edgar Poe. Man nė į galvą neatėjo, jog tai milijoninis miestas, antras didumu rytų pakraščio prekybos uostas, stambus pramonės ir kultūros centras su keliais universitetais etc. Rytą važiavome į Šv. Alfonso lietuvių parapijos bažnyčią, kur susitikome su Bradūnais. Kazys atrodo gerai nusiteikęs, spindėte spindi, anot čia pat susipažinto jo brolio Juozo (kaip tikras amerikonas). Gyveną jie visi tolimo tėvo giminaičio „farmoje“, esančioje į šiaurės rytus nuo miesto, ir ten jaučiasi kaip Kiršuose arba Alvite“ (DF, p. 243).

BALF premijos diplomas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

A. Nyka-Niliūnas vylėsi persikelti į didesnį miestą – Niujorką, kuris traukė savo muziejais, teatrais, koncertais, deja, sunki situacija su darbais neleido rizikuoti savo ir vaikų gerove. Pagausėjus šeimai, gimus sūnui Horacijui, pagausėjo ir rūpesčių, teko ieškotis naujo, geriau apmokamo darbo: įsidarbino lagaminų fabrike. Varginantis darbas išsekindavo, tačiau grįžus namo, kiek atsigavus, susitelkdavo kultūriniam darbui. Tik 1959 m. A. Nyka-Niliūnas įsidarbino Kongreso bibliotekoje (Library of Congress) Vašingtone. Tai išties jo širdžiai buvo artimas darbas; kaip ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, jis ėjo asistento-bibliotekininko pareigas. Biblioteka garsėjo savo didžiausiais turtais, kaip pavyzdį galima paminėti, kad 2006 m. fondus sudarė daugiau kaip 130 mln. dokumentų; 29 mln. knygų apie 470 kalbų; 58 mln. rankraščių; 12 mln. fotografijų, 4,8 mln. žemėlapių, 5 mln. natų ir muzikos literatūros, 13,9 vaizdo ir garso dokumentų, XV–XVIII a. retų knygų kolekcija (daugiau kaip 700 000 tomų), viena iš jų – J. Gutenbergo „Biblija“ (apie 1456), „Psalmių knyga“ (The Bay Psalm Book, 1640), „Vaikų biblija“ (The Children‘s Bible, 1763). Kongreso biblioteka kaupė ir kaupia lituanistinę literatūrą. Bibliotekoje dirbo nemažai lietuvių: tarp jų – J. Aistis, J. Balys, V. Biržiška, H. Radauskas, V. Trumpa, K. Škirpa ir kt. A. Nyka-Niliūnas Kongreso bibliotekoje dirbo 25 metus, dalyvavo įvairiuose projektuose, už kuriuos pelnė piniginių paskatinimų ir apdovanojimų. Parodoje eksponuojami „Library of Congress“ dokumentai, apdovanojimai, skirti A. Nykai-Niliūnui.

Lietuvos nacionalinės premijos aktas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nuo pat pirmųjų dienų Amerikoje A. Nyka-Niliūnas įsitraukė į spaudos darbus – žurnalas „Aidai“ pranciškonų dėka buvo perkeltas į šį žemyną. Atsakingi redaktoriai buvo A. Vaičiulaitis, vėliau – J. Girnius ir L. Andriekus. A. Nyka-Niliūnas visų redaktorių buvo prašomas bendradarbiauti, įsitraukti į redakcinę kolegiją. Jis, kaip ir K. Bradūnui Vokietijoje, nuolat patarinėjo, kaip ir ką reikėtų spausdinti, kokias temas plėtoti. Visiems redaktoriams jis buvo didžiausias autoritetas. A. Nyka-Niliūnas atidavė didelę duoklę šiam žurnalui. „Aiduose“ buvo paskelbti jo išsamūs tekstai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, J. Savickį, I. Šeinių, P. Andriušį, A. Miškinį ir kt. Žurnalo puslapiuose skelbė savo originalią kūrybą ir darė vertimus tokių pasaulinio masto rašytojų, kaip Stefanas George, Francois Mauriacas, Dante, Paulas Valery, Thomas Eliotas, Edgaras Allanas Poe, Friedrichas Holderlinas ir kt. Rašydamas recenzijas aptarė ne tik vyresniųjų: A. Vaičiulaičio, M. Katiliškio, P. Andriušio, L. Dovydėno, J. Jankaus, bet ir jaunesniosios kartos, pradėjusios kurti svetur, kūrybą: pavyzdžiui, D. Sadūnaitės, K. Almeno, A. Barono, E. Cinzo ir kt.

„Tėvo laiškas sūnui Alfonsui“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Tiek vieniems, tiek kitiems jis buvo iškėlęs aukštą vertinimo kartelę, nuolaidų niekam nedarė. Daug keblumų susidarydavo paskelbus A. Nykos-Niliūno aštresnę, bet teisingą recenziją. Redaktorius A. Vaičiulaitis buvo apsukresnis, pats diplomatiškai vertino vieną ar kitą knygą, vieną ar kitą kultūros įvykį, todėl bandė švelninti griežtus A. Nykos-Niliūno ir J. Girniaus tekstus. Vėliau, žurnalą redaguojant J. Girniui, buvo skelbiami drąsesnio pobūdžio tekstai, tačiau tuomet nukentėjo žurnalo prenumerata. A. Nyka-Niliūnas ieškojo „saliamoniško“ sprendimo.

Alfonso Nykos-Niliūno laiškas Kaziui Bradūnui. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Dienoraščio fragmentuose“ rašė: „Ilgas (beveik valandos) telefoninis pasikalbėjimas su Girniumi. Norįs atsisakyti kronikinio „Aidų“ skyriaus redagavimo, pasilikdamas tik „korpusinį“. Užsiminus apie bendradarbių problemą, aš jam išdėstau visas savo nenoro aktyviau bendradarbiauti priežastis, tarp kitų dalykų primindamas ir tai, kad dėl kiekvienos mano recenzijos „Aidai“ prarado po keletą prenumeratorių: jeigu recenzija buvo nepalanki, prenumeratos atsisakė autorius (kaip, pavyzdžiui, Alantas) ir jo draugai; jeigu recenzija buvo palanki, prenumeratos atsisakė recenzuojamos knygos autoriaus priešai, nekalbant jau apie koliojamus laiškus redaktoriui bei skundus leidėjui.

Aš jam atsakiau, kad žurnalo egzistencija yra svarbesnis dalykas už mano recenzijas ir kad, deja, tam tikrais atvejais „nuskriaustieji“ autoriai turėjo pagrindo skųstis, nes gan dažnai to paties lygio arba ir dar menkesnės knygos tuose pačiuose „Aiduose“ buvo daug palankiau įvertintos.“ (DF, 502 psl.). 1992 metais žurnalas „Aidai“ perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su „Naujuoju židiniu“. Tai neabejotinai išskirtinis literatūros faktas. A. Nyka-Niliūnas atliko ypatingą darbą formuojant, puoselėjant, brandinant kultūros ir meno žurnalą „Aidai“.

Alfonso Nykos-Niliūno laiškas Henrikui Nagiui. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vokietijoje susiformavusi žemininkų karta siekė turėti savo žurnalą arba, kaip A. Nyka-Niliūnas svajojo, – literatūros almanachą. K. Bradūnas įgyvendino šią svajonę, jis suredagavo antologiją, įtraukdamas į ją H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, savo, J. Kėkšto ir anksti žuvusio jų bendro draugo Vytauto Mačernio kūrybą. Išsamų, nuodugniai apžvelgiantį visas lietuvių rašytojų generacijas, įvadinį straipsnį pateikė filosofas J. Girnius. Tai buvo savotiškas „žemininkų“ manifestas. Antologija tapo reikšmingu lūžiu, ženklinusiu literatūros istorijoje naują talentingą žemininkų kartą.

Po antologijos išleidimo beveik tas pats autorių branduolys sumanė leisti neperiodinį kritikos žurnalą „Literatūros lankai“. Redakcijos kolektyvą sudarė K. Bradūnas, J. Girnius, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, o J. Kėkštas ėmėsi leidybinio darbo Argentinoje. Redkolegijos nariai kvietė bendradarbiauti „Literatūros lankuose“ jiems artimus savo kūryba rašytojus: A. Landsbergį, K. Ostrauską, M. Katiliškį, A. Škėmą, A. ir J. Mekus, J. Blekaitį ir kt. Žurnalas ėjo 1952–1959 metais. Pasirodė 8 numeriai, kurie buvo iliustruoti modernių dailininkų Chagallo, Elskaus, Mikšio, K. Janulio ir kt. darbais.

Lankininkams imponavo meninės minties dramatizmas, nesusietas su politiniais bei ideologiniais faktoriais, kūrybos vidinė laisvė. Jie reikalavo nepataikauti amžininkams ir nesilankstyti prieš autoritetus, jausti atsakomybę už parašytą kūrybinį žodį. Jiems ypač svarbu buvo „atstatyti normalių vertybių gradaciją ir išlaikyti ryšį su Vakarais“, tarnauti literatūrai, nes „pozityvi kūryba svarbesnė už žodinį patriotizmą.“ Žinant griežtus redkolegijos narių nusistatymus, tampa aišku, kodėl „Literatūros lankų“ puslapiuose reikšminga vieta atitenka kritikai. Iš 8 pasirodžiusių numerių (256 puslapiai) kritikai skirta 71 p., straipsniams apie literatūrą – 67 p., dailiajai literatūrai – 118 p. Parodoje galite pamatyti žurnalus „Aidai“, „Literatūros lankai“, antologiją „Žemė“. Eksponuojami knygų recenzijų rankraščiai, mašinraščiai.

Parodoje per nuotraukas, rankraščius, laiškus, knygas veriasi artima draugystė su Henriku ir Vera Radauskais, Juozu Girniumi, Jurgiu Blekaičiu ir kt.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su Kornelijumi Plateliu, Vytautu Blože ir Nijole Miliauskaite. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Parodos baigiamasis akcentas – minorine gaida skambantis A. Nykos-Niliūno sugrįžimas į Lietuvą po 60 metų… Nuotraukose užfiksuota Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo šventė, susitikimas su rašytojais, tačiau itin jaudinančios akimirkos pirmą kartą po tiek metų susitikus brolį Stasį, mylimos sesers Onos sūnų Šarūną Tranelį… Skaudus buvo tėviškės lankymas Nemeikščiuose: nieko nebeliko kas taip traukė, džiugino širdį, išskyrus jų su broliu sodintus medžius prie kelio, vedančio į buvusius namus.

Paskutinėje nuotraukoje matome rašytoją prie tėvų kapo Utenos kapinėse… Prieš penketą metų, jam iškeliavus, įvykdžiau jo norą – tyliai ramiai atgulti šalia savo artimųjų…

Parodoje retrospektyviai apžvelgtas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias patvirtina A. Nykos-Niliūno frazę: „Gyvenimas prasideda jį prarandant“…