Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – neabejotinai viena svarbiausių vaidmenų iki šiol nepriklausomos Lietuvos politikoje vaidinusi partija. Neseniai atsirado dar dvi mažesnės, pasisakančios už iš esmės tuos pačius dalykus, kaip ir krikdemiškas TS-LKD sparnas – konservatyvi šeimos politika, gyvybės apsauga, NATO ir ES draugiška geopolitinė orientacija, didesnis dėmesys kovai su skurdu. Kodėl yra ne vienas, o trys politiniai dariniai? Kas juos skiria?

Lietuviai įtariai žiūri į Bažnyčios ir politikos maišymąsi. Vidutinis rinkėjas mielai tuokiasi ar vaikus krikštija katalikiškai, bet balsuodamas galvoja apie visai kitus dalykus – tarp religingumo ir balsavimo Lietuvoje praktiškai nėra jokio ryšio. Vis dėlto viena partija, kuri vadinosi Lietuvos krikščionys demokratai veikė nuo 1990 metų ir 2008-aisiais ji susijungė su Tėvynės sąjunga. Lipdinys įgavo pavadinimą Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

(Tarp apie krikščionybės svarbą kalbančių politinių judėjimų Lietuvoje dar yra Lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, bet apie šią partiją toliau tekste kalbama nebus – vis dėlto už ją balsuojama veikiau etniniu pagrindu, be to, ji reikšmingai skiriasi nuo kitų savo požiūriu į Lietuvos euroatlantinę integraciją. Pavienių krikščionių politikų yra ir kitose partijose, tačiau visų jų požiūrių aptarti viename tekste nepavyks.)

2015 metais TS-LKD išsirinko naują partijos lyderį – Gabrielių Landsbergį. Jis greitai pareiškė, kad partijai reikia nustoti kariauti kultūrinius karus, o prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus pasakė, kad pritartų tos pačios lyties asmenų partnerystėms. Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams, konservatoriai iškėlė kandidatę Ingridą Šimonytę, kurios kandidatūra daugeliui partijos rėmėjų atrodė puiki. Bet kalbai pasisukus apie katalikams raudonas linijas – šeimos ar gyvybės politikos klausimus – prasidėjo problemos. I. Šimonytė pasisakė už tos pačios lyties asmenų partnerystę, žmogaus embrionų naikinimą, nepritarė abortų draudimui. Šiandien politikei siūloma vesti TS-LKD į kovą 2020-ųjų Seimo rinkimuose rudenį.

Atskilėliai ir sukilėliai

Krikdemiškas TS-LKD sparnas, kaip jis vadinamas žiniasklaidoje, seniai braškėjo – viešumoje apie galimą partijos skilimą dėl vertybinių nesutarimų kalbama buvo dar 2016-aisiais. Galiausiai  praėjusiais metais Seimo narys Rimantas Jonas Dagys išsiskyrė su partija ir paskelbė, kad kurs atskirą politinį darinį. Paklaustas, kaip tai įvyko, jis pasakoja, kad partijos liberalėjimas buvo jaučiamas jau ilgą laiką: „Atėjo vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems krikščioniškos vertybės nebuvo tokios artimos. Paskui, kai teko man pačiam susidurti, kad už krikščioniškų vertybių gynimą susilaukiau neigiamo vertinimo, teko palikti partiją. Tai įvyko vadovaujant Gabrieliui Landsbergiui.“ Galutinis taškas, anot jo, buvo I. Šimonytės kandidatavimas į prezidentus: „Partija yra liberali, nuosekliai liberali, visais atžvilgiais.“

Rimantas Jonas Dagys.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Seimo nariui išėjus iš TS-LKD, akivaizdūs sąjungininkai buvo organizacijos „Pro patria“ ir „Vilniaus forumas“ – jie kurį laiką bandė kurti bendrą partinį projektą, tačiau galų gale jų keliai išsiskyrė. R. J. Dagys įkūrė „Krikščionių sąjungą“, o „Pro patria“ ir „Vilniaus forumo“ pagrindu įsikūrė „Nacionalinis susivienijimas.“ Anot R. J. Dagio, „Nacionalinis susivienijimas“ yra visų pirma tautinė partija, o jo komanda labiau norėjo akcentuoti krikščionišką tapatybę. „Mes tautiškumą vertiname, bet krikščionišku supratimu“, – sako politikas.

Tačiau tai nebuvo vienintelė nesutarimų priežastis. „V. Radžvilas norėjo padaryti specialų filtrą, kuris filtruotų, kas tinka ir kas netinka šitai organizacijai. Mano supratimu, tai ne tas kelias“, – sako R. J. Dagys. Anot jo, reikalauti iš norinčiųjų prisijungti visiško grynumo – nekrikščioniška.

„Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Vytautas Sinica istoriją pasakoja panašiai, tik vertina visai kitaip: „Rimantui atrodė, kad negali būti jokių atrankos kriterijų į narius, visus norinčiuosius reikia priimti. V. Radžvilo principinė pozicija buvo, kad taip kūrėsi ir išsigimė visos ligšiolinės partijos, ir tokios klaidos kartoti negalima.“ Kas konkrečiai buvo netinkama? „Atsivesti egzistuojančius skyrius – Margelio ir Lazdijų skyrius, didelės pajėgos Panevežyje. Steigėjų ir narių rinkimas per egzistuojančias insitutcijas“, – sako V. Sinica. Trumpai tariant, jau egzistuojančių partinių darinių įtraukimas į naująją partiją buvo nepriimtinas.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nesutarimas dėl organizacijos kūrimo metodo – o tokius nesutarimus, norint suderinti veiklą, paprastai galima spręsti kompromisais. Tačiau kalbantis su V. Sinica ir R. J. Dagiu aiškėja, kad nesutarimas kur kas gilesnis. V. Sinica mano, kad Lietuvos politika turi ne šiaip didelių bėdų – reikia dalykus keisti iš esmės. Jo teigimu, reikia „įtvirtinti kitokį kalbėjimą kaip politinio elgesio normą – nekorektišką, be išvedžiojimų, be užuolankų, kalbant ne populistiškai, ne vulgariai, bet iš principo ir apie esmę“. Anot V. Sinicos, nekeičiant politinės kultūros, įpročių, demokratijos lygio Lietuvoje niekaip nepavyks pasiekti, kad kitaip būtų sprendžiami ir šeimos politikos ar gyvybės apsaugos klausimai, svarbūs ir R. J. Dagiui.

Vytautas Sinica. Domanto Pipo / DELFI nuotrauka

Savo ruožtu R. J. Dagys akcentuoja, kad Lietuvos krikščionių bendruomenė, kuri šiaip yra susiskaldžiusi, turi mėginti susivienyti. „Liberalizmas, kurį palaiko žymiai mažesnė žmonių dalis, dominuoja todėl, kad mūsų bendruomenė yra išsiskaidžiusi“, – sako jis. Politikas, nors ir panašiai kaip V. Sinica užsimena apie esmines sistemos problemas, sakydamas, „jei suskaidai šeimą, bendruomenę ir valstybę, įstatymų leidyba netenka prasmės, tai yra pinigų mėtymas tam, kas labiau prašo“. Jo vartojamos formuluotės artimesnės įprastam politikų kalbėjimui – jis pasisako už socialinės nelygybės mažinimą, kalba apie savo patirtį užsienio politikoje. Jis yra patyręs politikas ir neturi ambicijos atrodyti kaip žmogus, kurio pranašumas yra tai, kad jis į politiką ateina iš šalies.

Pasilikėliai

Vis dėlto praktiškai visi TS-LKD žinomiausi krikdemai liko partijoje. Vienas iš jų, TS-LKD krikščionių demokratų bendrijos pirmininkas, Seimo narys Paulius Saudargas, sužinojęs, kad reikės kalbėtis apie „Nacionalinį susivienijimą“, „Krikščionių sąjungą“ ir jo partiją, sureagavo klausimu: „Ar tikrai dedame ant svarstyklių lygiaverčius vienetus?“ Jis akcentuoja, kad jo partija, lyginant su naujomis, yra patyrusi, susiformavusi ir pažįstama. „Tuo ir skiriamės nuo kitų politinių darinių, kurie iš esmės kalba apie kai kuriuos specifinius klausimus, juose save išryškindami, sakydami, štai mes turime krištolinio skaidrumo nuomonę, žiūrėkite, kokie mes tyri, kaip tvirtai palaikome vienus ar kitus dalykus kalbomis. Bet ar valstybės gyvenime tos kalbos ką nors reiškia ar nereiškia?“

Jis sutinka, kad yra klausimų, dėl kurių jo ir kitų partijos ar frakcijos narių nuomonės išsiskiria: „Frakcijoje visada pasitariame, kartais balsavimas dėl Seime priimamų sprendimų paliekamas atviras. Kitais atvejais, jei tikrai svarbus valstybei ar partijai klausimas, kur partija yra priėmusi dokumentus, priimame privalomus sprendimus ar balsuojame. Irgi būna žmonių, kurie turi atskirą nuomonę, tada paprašoma jų tiesiog nedalyvauti balsavime ar garsiai nereikšti nuomonės.“ Ar P. Saudargas mano, kad TS-LKD atsisako krikščioniškos tapatybės? „TS-LKD yra platus politinis darinys, turintis labai ilgametę patirtį. Kai kuriais aspektais ir klausimais gali būti nuomonių skirtumų, bet tai yra normalu“, – atsako jis. Jo poziciją trumpai būtų galima apibūdinti taip: nepaisant nuomonių išsiskyrimų, krikščionių demokratų bendriją su TS-LKD partija daugiau dalykų vienija, nei skiria.

Paulius Saudargas

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kalbėdamas apie dvi naująsias partijas, jis teigia, kad, jei palankiai susiklostytų aplinkybės, dirbti koalicijoje Seime iš esmės būtų įmanoma: „Su R. J. Dagiu teko daugelį metų dirbti, dėl tam tikrų klausimų keliai išsiskyrė, vis tiek ilgai kartu dirbome, nematau problemų ir toliau dirbti kartu, jei tik būtų sutarimas. Lygiai taip pat Radžvilo ar Sinicos daugeliui idėjų ar minčių pritariu.“ Taigi, jis nesijaučia stovįs iš esmės kitoje idėjinių barikadų pusėje.

Kas toliau?

Ryškiausias skirtumas tarp P. Saudargo ir kitų dviejų pašnekovų – V. Sinicos bei R. J. Dagio – yra tas, kad jis vertina Lietuvos politiką ar bent jau TS-LKD kaip iš esmės gerai veikiančią partiją: „TS-LKD visų pirma yra Lietuvai dirbanti partija nuo pat atsikūrimo momento.“ Nors iš esmės visi trys politikai sutaria dėl konservatyvios šeimos politikos darbotvarkės ar gyvybės apsaugos, skiriasi jų požiūris į tai, kaip reiktų vertinti faktinę Lietuvos situaciją – ar kaip iš esmės judančią teisinga linkme, nors ir neidealią, ar kaip iš esmės blogą ir reikalaujančią esminių pokyčių. Atrodo, kad tai nėra nuomonių išsiskyrimas dėl idealų ir tikslų, kiek dėl klausimo, kaip reikėtų vertinti konkrečias politines aplinkybes.

P. Saudargo siūlomas variantas – paremti tuos, kurie pažįstami, kurie turi patirties, yra variantas balsuoti už status quo su tam tikrais pataisymais. Be to, garantuota, kad balsai už TS-LKD nebus iššvaistyti – jie tikrai bus kitame Seime. Nei „Nacionalinis susivienijimas“, nei „Krikščionių sąjunga“ to užtikrintai žadėti negali – tiesą sakant, jie gali būti kliūtis peržengti rinkimų slenkstį vieni kitiems. Mąstant apie tolesnę nei vienų rinkimų perspektyvą, jų reikalai atrodo dar klampesni. Naujumas yra vienas iš jų pranašumų. Dabar jie gal ir gali atrodyti kaip šviežio oro gūsis, bet po penkerių metų jie nebebus nauji – jei dar apskritai egzistuos. Atrodo, kad variantas būti didesnės partijos dalimi krikdemams nėra visai neišmintingas – jis reiškia didesnį stabilumą ir užtikrintumą, bet jo kaina yra tai, kad kartkartėmis teks daryti kompromisus. Ir greičiausiai ateityje kompromisų reikės vis daugiau ir vis didesnių.

Katalikai ir krikščioniškai pasaulėžiūrai prijaučiantys žmonės Lietuvos politikoje nesugeba kalbėti vienu balsu. Ar jie būtinai turi tai daryti, yra atskiras klausimas, bet aišku, kad dėl to balsas tampa mažiau girdimas.