Toma Bružaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

Na štai, grįžome ir vėl prie diskusijų apie Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo arba trumpiau sakant – Stambulo konvenciją. LRT antraštė skelbia „Nepaisant Bažnyčios kritikos, grupė parlamentarių į Seimo darbotvarkę sieks grąžinti Stambulo konvenciją“. Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė apie šį dokumentą žada kalbėti be absurdo konferencioje ir taip pat parašė atvirą laišką, adresuotą visų pirma Lietuvos vyskupų konferencijai bei apaštališkajam nuncijui. Parašė šį laišką, kaip supratau, pasigedusi diskusijos tarp katalikų ir mato pernelyg daug pasinaudojimo Bažnyčios autoritetu.

Viliojanti Bažnyčios galia

Rodos diskusijų netrūksta, jos vyksta jau nuo kokių 2013 metų, bet esame lyg ir užstrigę. Ir panašu, labiausiai užstrigę manydami, kad Bažnyčios didžiausia bėda yra Stambulo konvencija. Draugiškai užsiminsiu, kad (mano nuomone) ir Aušra Maldeikienė papuolė į šiuos spąstus, primygtinai prašydama Lietuvos vyskupų atsako į jos laišką ir sudarydama įspūdį, kad nuo šio atsakymo priklausys, ar praras, ar ne Bažnyčia Lietuvoje žmogaus teisių gynėjos statusą. Tuo labiau kad vyskupai jau yra išsakę poziciją dėl šio dokumento.

Bažnyčios galia tikrai vilioja, suprantama. Nors ir pykstame ant jos už kišimąsi į įvairius visuomeninius ar politinius procesus, jei ir ne dėl to, kad požiūris sutampa, tai bent iš pagarbos ar baimės jos vadovų retkarčiais paklausome. Bažnyčios palaikymas suteikia ir politinio svorio. Kur kas sudėtingiau prieštarauti vyskupams nei Seimo nariams, net jei Bažnyčios mokyme nerasime to vieno vienintelio sprendimo. Žiniasklaida taip pat nepraleidžia progos priminti apie Bažnyčios įtaką. Tad apsimoka kaip nors ją paminėti, jei rūpimą klausimą nori padaryti aktualesnį.

Tačiau dažnai nebūtinai reikia vyskupų laiškų ar pozicijų, kad katalikai galėtų atvirai diskutuoti apie politinius sprendimus. Net ir šiuo atveju, nesu tikra, vyskupų kreipimasis labiau padeda ar trukdo plėtojant atvirą ir išsamią diskusiją (čia tik mano svarstymas, tad prašau, neužsipulkite, kad aš neva prieštarauju Bažnyčios mokymui, kritikuodama vyskupus). Kreipimesi nepasakyta nieko naujo apie Bažnyčios mokymą, taip dažniausiai tokiuose raštuose ir būna. Tiesiog primenama, kuo Bažnyčia tiki ir kaip pritaikyti tam tikrus principus konkrečioje situacijoje. Tik šiame laiške pernelyg daug minčių šuolių, gal todėl ir vėl sunku suprasti, kokių „rimtų problemų“ sukurtų konvencija ar kaip ten „konstruojamos socialinės lytys“ ir kodėl tai yra grėsmė, jei „konvencijos nuostatos iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas“.

Nedideli žingsniai į priekį

Kažkada ir aš kūriau argumentus prieš Stambulo konvenciją. Vienas jų kaip tik ir buvo apie tą daug nesusipratimų sukeliančią socialinės lyties sąvoką (angl. gender). Anuomet su kolegomis nuogąstavome, kad ratifikavus konvenciją Lietuva būtų priversta įteisinti naują lyties sampratą, pagal kurią prigimtinė biologinė vyro ir moters lytis nebėra svarbi apibrėžiant lytį. Vieno socialinės lyties apibrėžimo nėra, o išvengiant neaiškumų ir nesusipratimų, kiekviename rimtame dokumente visų pirma apibrėžiamos įvairios sąvokos, kad juo naudojantis būtų aišku, ką turima galvoje sakant vieną ar kitą dalyką.

unsplash.com nuotrauka

Išsitraukiau vėl Stambulo konvencijos tekstą, dabar jau galima rasti sutvarkytą lietuvišką vertimą. Malonu buvo rasti pakoreguotą socialinės lyties sąvoką. Vietoj jos rasite „lytis socialiniu aspektu“, tame konkrečiame dokumente dar trumpinama „lytis“. Gal šis pakeitimas yra nedidelis tų ilgų diskusijų rezultatas? Juk tikrai, kai kalbame apie biologinę ir socialinę lytį, atrodo, kad kalbame apie dvi, viena nuo kitos net nepriklausančias lyties dalis. Tačiau net Bažnyčios dokumentuose nesiginčijama, kad lytis (buvimas vyru ir moterimi) turi ir socialinius aspektus, vaidmenis, elgseną ar bruožus, kuriuos skirtingos kultūros laiko tinkamus vyrams arba moterims.

Dar pridėkime pačios Europos Komisijos parengtus paaiškinimus, kuriuose raminama, kad žodis gender nepakeičia vyro ir moters sąvokų, o juo norima atkreipti dėmesį į tai, kad moterys smurtą dažnai patiria dėl savo lyties; taip pat, kad konvencija niekaip neįpareigoja šalių pripažinti daugiau lyčių; nesikėsina į tradicines vertybes, tiesiog sako, kad smurto negalima teisinti kultūra, tradicija ar religija. Nemanau, kad tarp konvencijai oponuojančiųjų yra tokių, kurie kaip nors pateisintų smurtą prieš transseksualus, homoseksualus ar kitaip suprantančius lytį. Turėtų būti ramu. Nes konvencija, rodos, tik tam ir įpareigotų – ginti nuo bet kokio smurto visus žmones. O juk mes krikščioniška šalis ir, matyt, kitaip nei Aušra Maldeikienė, aš net neabejoju, kad Bažnyčia ir toliau gins visų „žmonių teisę į pagarbą ir supratimą“, nepriklausomai nuo to, bus konvencija, ar nebus.

Aiškesnės sąvokos, bet pasitikėjimo trūksta

Tačiau ramiau, atrodo, nepasidaro. Štai ir šiame straipsnyje „Aušra Maldeikienė apsisprendė – už dženderizmą“ Ramūnas Aušrotas, kritikuodamas minėtą parlamentarės laišką, vis dar grįžta prie socialinės lyties sąvokos, kuri lietuviškame vertime patikslinta, o ir pačiame dokumente aiškiai apibrėžta, kuo nurodoma, kokia prasme tą sąvoką vartoti, kai pasitelkiamas šis dokumentas.

Painiojimas ir gąsdinimas diskusijose nepadeda.

Nelabai rimtai atrodo ir gąsdinimas sąvoka „smurtas prieš lytį“ (angl. violence against gender), nes tokios sąvokos konvencijoje nėra. Čia vartojamas angliškas terminas „gender-based violence“, o lietuviškai verčiama „smurtas prieš moteris dėl lyties“. Ir tai nėra tik smurtas, kurį patiria moterys tik dėl to, kad yra moterys. Ši sąvoka apima ir smurtą, „kurį neproporcingai dažnai patiria moterys“, galbūt nebūtinai dėl lyties tiesiogiai, bet dėl socialinės padėties, tam tikrų įvykių ir pan. Taip pat angliškas terminas „gender equality“ (lt. lyčių lygybė) konvencijoje nepakeičia termino „equality of man and woman“ (lt. vyro ir moters lygybė). Pastarasis konvencijoje vartojamas žymiai dažniau.

Ir, žinoma, tas transseksualų portalas, kuriame pateikiama statistika. Aušra Maldeikienė savo laiške nurodo statistika iš puslapio isna.org apie gimusius su biologiškai neapibrėžta lytimi. R. Aušrotas straipsnyje sudaro įspūdį, neva puslapis transseksualų ir negali būti patikimas. Skamba prastai, nes esame girdėję apie ideologijai pritaikomus tyrimus, nepagrįstai keičiamas statistikas. Tik parlamentarės minimas puslapis nėra transseksualų. Anglų-lietuvių kalbų žodyne žodis „intersex“ verčiamas „skirtalytės rūšies organizmas“, kitaip tariant – tai organizmas, turintis abiejų lyčių požymius arba hermafroditas. Tad minimas internetinis puslapis kalba apie žmones, kurie gimė su abiejų lyčių požymiais. Šį kartą tai ne apie pasirinkimą, ne apie socialiai sukonstruotą lytį, vidinę jauseną ar pomėgius, bet apie medicininę būklę. Tad ir statistika manipuliuoti gal vis dėlto nėra taip lengva.

Painiojimas ir gąsdinimas diskusijose nepadeda. Nepadeda ir niekuo nepagrįsti kaltinimai, pavyzdžiui, kad konvencijos oponentai gina smurtautojus ar pateisina smurtą, kad tik išliktų tradicinė šeima, arba, kad Bažnyčia transseksualus bei homoseksualus laiko „Dievo klaida“. Nepadeda menkinimas oponentų, kai jie užduoda, pavyzdžiui, tokius praktinus klausimus: ar nebus laikoma smurtu prieš asmenį ar jo diskriminacija, kai šeima nesutiks leisti savo vaiko į lytinio švietimo pamokas mokykloje? Ar nepalaikys tėvų smurtaujančių prieš savo vaiką, jei nesutiks su jo noru pakeisti lytį? Ar nebus imamasi taikyti sankcijas už diskriminaciją religinėms organizacijoms, kurios atsisako tuokti homoseksualų ar translyčių porą?

Nors konvencijos sąvokos tikslinamos ir vis labiau paaiškinamos, diskusijos nerimsta. Aš įtariu, kad to priežastis yra ne sąvokos, nes matome, dėl jų galima susitarti, o tai, kad mes nepasitikime vienas kitu. Netikime, kad oponento pateiktas paaiškinimas yra nuoširdus ir iš tiesų reiškia tai, ką jis sako. Nepasitikime kito gera valia ir išprusimu, kai jis išreiškia abejonę. Net tą, kuris kviečia diskutuoti ir kartu ieškoti atsakymų, mes sumenkiname, apkaltindami nemoksliškumu ar padarome jį šeimos, tradicijos, Bažnyčios, pačios prigimties priešu. Nežinau, reikia ar nereikia ratifikuoti konvenciją, bet tikrai nenuskursime, jei diskutuosime be kaltinimų ir gąsdinimų.