EPA nuotrauka

Pastaruoju metu Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siūlo koronavirusą vadinti „COVID-19“ vardu. PSO griežtai atsisako vartoti kokį nors pavadinimą, susijusį su vietove, kurioje virusas atsirado. Kitaip tariant, niekur oficialiuose pasisakymuose neišgirsite viruso vadinant „Uhano“ vardu ar „kinišku“ virusu. 

Toks sprendimas atrodo logiškas ir sąmoningas: nenorima stigmatizuoti žmonių iš minėto miesto, taip pat ir visos Kinijos gyventojų. Juk daugelį nejučiomis sukausto baimė, išgirdus, kad Lietuvoje yra Kinijos piliečių arba vienas jų galėjo „atnešti“ virusą. Panaši psichologinė reakcija ištinka išgirdus Šiaurės Italijos miestų, esančių karantine, pavadinimus ar faktą, jog vakar Lietuvoje vyko Kauno „Žalgirio“ rungtynės su Milano „Armani“ komanda. Neseniai paskelbta apie pirmąjį viruso atvejį Šiauliuose. 

Turint omenyje pavojų stigmatizuoti, vis tiek derėtų sustoti ir paklausti: o kodėl Kinija? Juk 2002–2003 metais SŪRS (sunkus ūmus respiracinis sindromas, angl. SARS – severe acute respiratory syndrome) taip pat atsirado Kinijoje, o vėliau išplito į 37 kitas valstybes. Galiausiai nuo šio viruso mirė 774 žmonės iš 8 098 atvejų (derėtų pabrėžti, kad mirtingumas nuo šio viruso buvo gerokai didesnis nei nuo COVID-19).

Kaip šių dviejų virusų atsiradimas ir išplitimas susijęs su Kinija kaip valstybe, jos kultūra ir politine situacija? Nors virusas atsirado natūraliai, tačiau jo paplitimas tarp žmonių (iš vieno užsikrėtusio gyvūno) vis dėlto gali turėti kultūrinių ir politinių priežasčių. 

EPA nuotrauka

Daugelis sutaria, kad pirminis koronaviruso užkrato židinys – Kinijoje, Uhano mieste, esantis turgus. Mokslininkai spėja, jog užkratas atsirado žmogaus organizme nuo šiame turguje pardavinėjamų laukinių gyvūnų (iki šiol nėra aišku, koks tiksliai tai buvo gyvūnas). 

Minėtasis SŪRS virusas (beje, taip pat koronaviruso rūšies), tikėtina, atsirado tokiame pačiame turguje. Kinijoje vadinamieji „wet markets“ (liet. šlapieji turgūs) – šviežios mėsos ir žuvies turgūs yra itin populiarūs: į juos pirkėjai ateina nusipirkti šviežios mėsos, juose pardavinėjami vietoje skerdžiami laukiniai gyvūnai.

Turguose galima rasti visko – nuo įvairių rūšių gyvačių, šikšnosparnių, paukščių, naminių galvijų, šunų, meškėnų iki saugomų ir nykstančių gyvūnų, pavyzdžiui, koalų ar krokodilų. Minimalūs higienos reikalavimai tokiose vietose retai kada būna išpildomi – šalia šviežios skerdienos yra laikomi dar gyvi gyvūnai, kaupiasi jų mėšlas, kartu laikomi ir vaisiai bei daržovės, pilna parazitų, graužikų, apsipirkti ateina tūkstančiai žmonių. Nemaža dalis pirkėjų įsigyti mėsos į turgų ateina beveik kasdien: neturtingi gyventojai neturi šaldytuvų ir šaldiklių, kur galėtų laikyti mėsą ilgesnį laiką. 

Pradėjus plisti virusui buvo laikinai uždrausta prekyba laukiniais gyvūnais, o vasario 25-ąją pranešta, kad Kinija visam laikui uždraudžia tokią prekybą (sunku pasakyti, ką reiškia „visam laikui“). Šios industrijos vertė, anot Bussinessinsider.com, 78 milijardai JAV dolerių. Būtent dėl didelės ekonominės naudos kelios savaitės prieš paskelbtą viruso atsiradimą Uhane Kinijos vyriausybės institucijos skatino gyventojus auginti ir pardavinėti įvairius laukinius gyvūnus. Tačiau ekonominės sėkmės nebūtų be didelės paklausos, kuri priklauso nuo Kinijos maisto ir tradicinės medicinos kultūrų sąsajų. 

EPA nuotrauka

Įvairiausių laukinių gyvūnų valgymas Kinijoje turi senas ir gilias tradicijas: nemažoje dalyje Kinijos visuomenės gajūs įvairūs mitai apie vienų ar kitų gyvūnų valgymo naudą organizmui. Dažnai įvairus maistas yra pasirenkamas kaip gydymo priemonė atmetant modernios medicinos išradimus. 

Kinai tokį santykį su maistu vadina „jinbu“, t. y. tuštumos užpildymu. Pavyzdžiui, šikšnosparniai, kurie, tikėtina, buvo SŪRS viruso nešiotojai, perdavę jį ir kitiems gyvūnams, yra laikomi itin naudingais regėjimui. Palminiai musangai, matyt, ir perdavę žmogui SŪRS, pakepinti su gyvačių mėsa, anot tradicijų, gydo nemigą. 

Kai kurie maisto produktai, o ypač jei valgomi švieži ir termiškai neapdoroti, sakoma, gydo nuo įvairiausių ligų ir saugo žmogaus kūną, suteikia jam jėgų. Įdomu, kad manoma, jog būtent žiemą žmogui labiausiai ir reikia užsiimti „jinbu“, t. y. atstatyti jėgas, pasisemti energijos iš laukinių gyvūnų mėsos. Galima būtų klausti, ar nėra sutapimas, kad tiek SŪRS, tiek COVID-19 atsirado būtent šiuo laikotarpiu, tačiau bent jau dabar į šį klausimą atsakyti beveik neįmanoma. 

„Jinbu“ taip pat laikomas efektyvesniu tada, kai gyvūnas užmušamas prieš pat jį patiekiant valgyti – galbūt dėl to ir turguose praktika skersti gyvūnus pirkėjų akivaizdoje tokia populiari. Ji užtikrina mėsos kokybę „jinbu“ požiūriu. 

Tiesa, galvojant apie koronaviruso atsiradimo žmogaus kūne priežastis, nereikėtų demonizuoti laukinių gyvūnų valgymo kultūros – daugelį žmogaus ligų yra sukėlę gyvūnai ir kontaktas su jais. Anot istoriko ir antropologo Jarredo Diamondo, raupai, tymai ar gripas pradėjo veikti žmones tada, kai jie prisijaukino įvairiausius gyvulius, ėmė juos auginti ir valgyti. Būtent šie dabar naminiais ir prijaukintais laikomi gyvūnai – karvės, kiaulės, kupranugariai ir kiti – buvo prieš tai minėtų ligų nešiotojai. 

Kaipgi virusas, natūraliai atsiradęs viename žinduolyje, galėjo išsivystyti į daugiau nei 80 tūkstančių apsikrėtusiųjų visame pasaulyje? Kodėl virusas išplito ir nebuvo greitai užkardytas būtent Kinijoje? Tiesa, reiktų paminėti, kad dabar PSO giria Kiniją už efektyvią reakciją į viruso plitimą. Nors, anot mokslininkų, pirmasis virusas galėjo Kinijoje pasirodyti net ne gruodžio 31 dieną, kaip teigia oficialūs šaltiniai, o bent mėnesiu anksčiau. 

Anot „The New York Times“ apžvalgininko Yi-Zheng Liano, išplitimui paaiškinti yra vienas svarbus veiksnys, taip pat susijęs su šalies kultūra. Jis kaip pagrindinę plitimo priežastį įvardija daugelį metų siekiančią Kinijos tendenciją bausti tuos, kurie garsiai bando sakyti tiesą. 

Gydytojas, kuris pirmasis socialiniuose tinkluose pranešė apie koronaviruso galimą išplitimą, buvo pakviestas į policijos nuovadą (su kitais keliais žmonėmis) ir įspėtas, kad nederėtų skleisti gandų. Šis žmogus neseniai mirė būtent nuo koronaviruso, taip sukeldamas daugybės žmonių tiek Kinijoje, tiek visame pasaulyje pasipiktinimą. Labai panašūs „scenarijai“ klostėsi ir SŪRS viruso atveju: vietinė valdžia maždaug mėnesį slėpė viruso atsiradimą, o chirurgas, kuris pirmasis paskelbė apie šio viruso atsiradimą, 45 dienas buvo sulaikytas net ne policijos pareigūnų, o kariuomenės. 

EPA nuotrauka

Pasak Yi-Zheng Liano, bausmės žmonėms, kalbantiems apie nemalonius valdžiai ar visuomenei dalykus, yra gana senas Kinijos elito būdas priverstinai išlaikyti jiems palankią esamą padėtį. Ir tai nėra modernios, komunistinės Kinijos išradimas – nors ši praktika šiuolaikinėje Kinijoje jau pasiekė kone tobulybę. Apžvalgininkas tokią tendenciją atseka netgi iki trečiojo amžiaus po Kristaus ir įvairių Kinijos filosofų ištarmių. Pavyzdžiui, filosofo Li Kango, kuris sako: „Medis, kuris augs aukštesnis nei miškas bus nulaužtas audrų.“

Panašūs posakiai ir paliepimai išlikę iki šių dienų. Antai tradicinis kinų posakis skelbia: „Šūvis pataiko į tą paukštį, kuris iškiša savo galvą.“ Įdomu, kad Mao Zedongas 1956–1957 m. prašė žmonių išsakyti nuomones ir kritiką laisvai. Tačiau greitai po to prasidėjęs „Judėjimas prieš dešiniuosius“ daugelį jų apkaltino buvimu priešiškais režimui, t. y. noras išgirsti kritiką baigėsi gana greitai ir buvo grįžta prie įprastesnių sugyvenimo su šalies gyventojais būdų.

Per šį judėjimą daugybė Kinijos piliečių – daugiausia intelektualai ir išsilavinę žmonės – buvo persekiojami, uždaromi į kalėjimus, jų šeimos išskiriamos. Ir tik už tai, kad „iškišo galvą“. Tokia įsišaknijusi kultūrinė maksima padėjo išplisti šiam virusui – niekas nenorėjo atnešti „blogų žinių“, o tie, kurie tai pabandė padaryti, buvo tildomi. Toks elgesys atidėjo veiksmų, galinčių užkardyti viruso plitimą, pradžią.

Žinoma, šios įvardytos praktikos nėra būdingos vien tik Kinijai. Egzistuoja daugybė valstybių, kuriose žmonės yra įpratę tylėti arba priversti įprasti prie tylėjimo. Taip pat yra daugybė valstybių, kuriose valgomas egzotiškas maistas ir laukiniai gyvūnai, tačiau Kinijoje įsitikinimai, susiję su maistu, turi ypatingą galią: netgi vietą žmonių kolektyvinėje sąmonėje, o paklusimas valdžiai ir baimė „iškišti galvą“ siūlomi gerbiamų išminčių. 

Sunku klausyti tokių paaiškinimų, kurie taip glaudžiai susiję su šalies kultūra, tokios priežastys gali skambėti nejautriai, stigmatizuoti. Nepaisant to, būtina galvoti apie visas įmanomas virusų atsiradimo ir plitimo priežastis – jau vien dėl to, kad nepraleistume pro akis dar vieno tokio atvejo.