Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį prie muitinės stalo, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, nusekė paskui jį.
    Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
    O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Senajame Testamente vienas iš svarbiausių įstatymų dėl žmogaus vidinio švarumo byloja būtent apie valgymą. Izraelio tradicijoje, Kunigų knygoje, yra visa eilė tikslių nuorodų apie švarų ir nešvarų maistą, kurį galima ir kurį negalima valgyti.

Taip pat žydų tradicijoje yra nurodyta su kuo galima ir su kuo negalima sėdėti prie vieno stalo. Šios taisyklės, kurios atskiria, tarnauja Izraelio šventumui garantuoti (Kun 11, 45).

Deja, žydų tradicijoje nėra atvirkštinio judesio, kai nešvarus prisilietęs prie švaraus yra apvalomas, išskyrus vandens apsiplovimo apeigos bei gyvulių kraujo aukos. Todėl Jėzus Kristus „Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Tapo mums, ne sau!

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai