Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka
Mano pažintis su poetu Kęstučiu Navaku prasidėjo maždaug 1996 m., kai jis Kauno centre įsteigė knygyną „Septynios vienatvės“. Knygos ten buvo geros, o rūsyje – nedidelė, bet puiki erdvė įvairiems meniniams vyksmams, kuria teko maloniai pasinaudoti. Jis visada leisdavo pakabinti plakatus apie kitus renginius savo skelbimų lentoje, palikti skrajučių.

Man patiko Kęstučio išvaizda – tas manieringas rengimasis ilgesniais silizuotais švarkais, polinkis į ankstesnių epochų pagražinimus aprangoje, ilgesni nei Kaune leidžiama plaukai, dėl kurių jis turbūt turėjo bėdų, nes Kauno chebra tokių dalykų neatleidžia. Prie tokios išvaizdos puikiai derėjo laikysena – pavyzdžiui, jis kartais galantiškai nusilenkdavo atsisveikindamas.

Buvo nemažas gailestis sužinoti, kad „Septynios vienatvės“ dėl nežinomos priežasties galiausiai uždarytas.

Vienas susidūrimas su Kęstučio talentu buvo jo poezijos įrašinėjimas gal 1996, gal 1997 metais. Viena maloni Kauno ponia pasiūlė išleisti Kauno poetų garso leidinį. Buvo surinktos kelios Kauno asmenybės savo ir kitų poezijai skaityti, tačiau galiausiai to projekto niekam taip ir neprireikė, nors jis praktiškai paruoštas leidybai. Įrašinėjome Kauno POP centro studijoje, ji tuo metu gyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rūsiuose. Naudota profesionali aparatūra, nors patalpos tinkamos popmuzikos, o ne subtilybėms įrašinėti – kartais pro lubas skambėjo dunksėjimas. Taigi, vengdami dunksėjimų, per kelis kartus gavome apie penkiolika minučių skaitmeninio Kęstučio Navako skambesio. Įrašėme ir kitų poetų ir skaitovų, tačiau kas jie tokie – kitą kartą arba niekada. Kęstutis nestrigdamas suskaitė viską, ką buvo parengęs, neteko kaip nors ypatingai jo balso „karpyti“. Puiki dikcija, tartis, „nenumesti“ dvibalsiai. Į studiją jis atėjo tylus, kuklus, su ilgesniais nei leidžiama plaukais. Po skaitymų pasakė, kad bijo poetės Č. Kodėl, nežinau, gal todėl, kad gerbė jos talentą.

Kai kas vadina K. Navaką bohemos atstovu, bet jokių bohemiškumo ženklų ar alkoholio dvelksmo iš jo niekada nepajutau.

Jo poezija ypač stipri, tai poezija iš didžiosios raidės, kai kurios eilutės atmintyje įstringa ilgam: kad ir naujadaras „navakaras“. Mes visi turėtume dabar vietoj žodžio „vakaras“ vartoti „navakaras“, nes turėjome tokį poetą.

Jis rašė: „Tuščiausiame Kaune, kur nėr anei Truikio, nei Grušo.“ Žodžiu, dabar nėra Navako.