S. Pranciška Mačiulytė OSC. Redakcijos archyvo nuotrauka

Marijos Sticco knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ – susidomėjimo nepraradęs, Italijoje per beveik šimtą metų daugiau nei 30 kartų išleistas kūrinys, neseniai pagaliau pasirodęs ir lietuvių kalba. Knygos redaktorė šv. Klaros sesuo Pranciška (Kristina Mačiulytė) OSC dalinasi mintimis apie autorę M. Sticco, jos kūrinio sėkmės priežastis ir šv. Pranciškaus bruožus, taip smarkiai patraukiančius žmones.

Kaip manote, kodėl šventasis Pranciškus toks mylimas, ypač turint galvoje, kad jis buvo pats tikriausias asketas, o mes gyvename XIII a. neįsivaizduojamo materialinio pertekliaus ir sotumo laikais? Ar dėl rūpinimosi vargšais? Ar dėl rūpinimosi gamta? Ir koks tas Pranciškaus paprastumas, kuris taip dažnai minimas ir taip patraukia žmones?

Išties Pranciškaus populiarumas yra tam tikras paradoksas. Jau amžininkai suprato, kad jo gyvenimo pakartoti neįmanoma, bet Asyžiaus šventojo sąžiningas atvirumas Dievo žodžiui ir drąsa gyventi pagal jį traukė ir tuos, kurie nepajėgė priimti jo paraidžiui.

Griežta askezė yra sudėtinė viduramžių vienuolinio gyvenimo dalis – Pranciškus ją tiesiog priėmė, bet ne mažiau rūpinosi pamaitinti išalkusį brolį. Man norėtųsi išskirti Pranciškaus pagarbą žmogui ir visai kūrinijai. Šio pagarbaus santykio su visais (anot Sticco, „sutarimo su visais“) pamatas yra Šventasis Raštas. Pranciškus yra tas, kuris iš tiesų matė, kad visa, ką Dievas sukūrė, „yra gera“. Tai svarbiau už pokalbius su gyvūnais.

Paprastumas irgi galėtų būti suvokiamas kaip vienas iš būdų kurti pagarbų santykį su kitu. Viduramžių tyrėjas Aaronas Gurevičius teigia, kad tai nėra tik neišprusimas, bet ir nuoširdus tarnavimas Dievui, patiklus atsidavimas Jam. Savo lotyniškuose raštuose Pranciškus vartoja žodį idiota – „nemokša, neišmanėlis“, kalbėdamas tiek apie save, tiek apie brolius. Laikydamas save neišmanėliu, Pranciškus visada pripažįsta kito viršenybę. Jis leidžia būti kitam, kaip šiandien sakytų popiežius Pranciškus. Ir todėl yra mylimas.

Jūs minite, kad M. Stico knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ panaši į G.K. Chestertono ar F. Timmermanso knygas. Kuo ji skiriasi nuo jų?

Sticco parašyta šv. Pranciškaus biografija panaši į minėtas knygas savo stilistika: skaidriu pasakojimo būdu, originaliomis įžvalgomis, šmaikščiomis pastabomis. Bet ji daug išsamiau nei minėti autoriai pristato ankstyvuosius pranciškoniškus šaltinius (knygoje pateiktos nuorodos tik į „Šventojo Pranciškaus žiedelius“, bet nemažai pasinaudota ir Tomo Celaniečio rašytomis biografijomis, „Trijų draugų legenda“, Pranciškaus raštais). Knygoje plačiai pristatytas viduramžių kontekstas: politinės realijos, Bažnyčios išgyvenama krizė, kurtuazinės kultūros tendencijos ir daug kitų dalykų.

Autorė dėstė italų kalbą ir literatūrą Milano Šventosios Širdies universitete, tad gerai išmanė šiuos dalykus, o savo tyrimus neretai praturtindavo mėgstamo autoriaus – Dantės citatomis. Nepaisant plačios medžiagos, Sticco knyga neturi akademinio sunkumo, gal net yra artimesnė grožiniam tekstui, nors romanu jos irgi nepavadinčiau. Pagal pirminį sumanymą – tai šv. Pranciškaus biografija, vėliau papildyta dar dviem skyriais apie šv. Klarą, tyliąją Asyžiaus Neturtėlio mokinę ir bendražygę.

Leidėjų nuotrauka

Sakote, kad tai „dvasinga knyga“. Ką būtent turite omenyje? Kas joje naujo ar kitokio apie pranciškonišką dvasingumą?

Knygos iniciatorius Agostino Gemelli OFM siūlė skaitytojams ieškoti šios knygos puslapiuose „ne erudicijos, bet šv. Pranciškaus poezijos ir šventumo“. Jam buvo labai svarbus dvasingumo aspektas, ir teigė, kad malonės veikimą kito gyvenime geriausiai atpažįsta šventumo siekianti siela. Visa Sticco kūryba yra paženklinta „begalybės troškulio“ motyvo. Dėstydama universitete, ji priklausė Kristaus karališkumo misionierėms – XX a. pirmoje pusėje dar visiškai naujam pašvęstųjų pasauliečių institutui. Ir rašymą ji suvokė kaip savo misiją, apaštalavimo būdą.

Nemanyčiau, kad autorė būtų sąmoningai siekusi atskleisti ką nors naujo pranciškoniškame dvasingume. Ko gero, jai daug svarbesnė buvo autentiška Pranciškaus asmenybė. Rašydamas pratarmę vienam iš paskutinių knygos leidimų, Umberto Occhialini OFM yra atkreipęs dėmesį, kad kartais pranciškoniškų šaltinių analizės panašios į „chirurgines operacijas“, kai šventųjų gyvenimo faktus mėginama atskirti nuo tam tikrų literatūrinių šablonų. Tačiau viduramžių hagiografija yra būtent tokia, ir reikia sugebėjimo apimti visumą.

Kuo ypatingas Sticco piešiamas šv. Pranciškaus portretas? Ką lietuvių auditorijai negirdėto ar Lietuvoje neišryškinto apie šį šventąjį pasako knyga?

Kadangi Sticco daugiausia remiasi pranciškoniškais šaltiniais, tai nesunkiai atpažįstamas šventojo portretas. Be abejo, yra svarbių akcentų, kurie suteikia jam gyvumo ir aktualumo.

Kodėl reikėjo tokio radikalaus Pranciškaus atsako į Dievo kvietimą? Sticco knygoje jis pristatytas kaip sukrėtimas savo epochai, nes žmogus jau buvo pernelyg nuvargintas karų žiaurumo, dalis visuomenės skendėjo prabangoje, dalis skurdo, Dievo Žodis nieko nebesakė, ar tiksliau – jo niekas nebeklausė. Todėl reikėjo ne kalbėti apie Dievą, bet gyventi Evangelija, tapti gyvu jos žodžiu.

Taip pat subtiliai autorės atskleisti vidiniai ordino prieštaravimai, „sveiko proto riterių“ atsiradimas. Tai sudėtinga tema, atsispindinti jau ankstyvuosiuose šaltiniuose. Daug diskusijų kelia ir kai kurių brolių asmenybės, pavyzdžiui, generalinio ministro Elijo. Autorė nenutyli sudėtingų dalykų, bet subtiliai juos gvildena, kartais – ir su vos juntama ironijos gaidele.

Pranciškus Asyžietis, freska. Cimabue, XIII a.

Ar jūsų minimi „sveiko proto riteriai“ – tai savotiški Pranciškui būdingo radikalumo priešininkai, ragintojai „prisitaikyti prie visuomenės ar gyvenimo aplinkybių ir t. t.“, kokių pasitaiko ir dabar? Kaip juos vaizduoja Sticco? 

Toks įvardijimas yra originalus Sticco sprendimas – šaltiniuose nieko panašaus nėra. Manyčiau, kad sprendimas pavykęs, nes tiesmukai ir vienprasmiškai atsakyti dėl įvykusių pokyčių ordine neįmanoma. Užtenka atsiversti „Trijų draugų legendą“, kad suprastume, jog gyventi taip, kaip gyveno Pranciškus ar pirmoji dvylikos brolių bendruomenė, negalėjo tūkstantinis ordinas. Kai kurie praktiniai sprendimai, kad ir dėl pastovios gyvenamosios vietos, buvo būtini, bet žengus vieną žingsnį progų kompromisui tik daugėja. Na, o kalbant apie Pranciškui esminį neturto klausimą, neturėtume pamiršti, kad pagrindinis jo tikslas nebuvo šelpti neturtinguosius – jis pats ryžosi tapti vargšu, jam tai buvo sekimo Kristumi būdas, nes Kristus dėl mūsų „tapo vargdieniu“.

Tarp „sveiko proto riterių“ Sticco pirmiausia mini Eliją: praktišką, savo jėgomis pasitikintį, ryžtingą brolį, kuris atvirai nurodo regulos keliamus sunkumus. Regulos nepriėmimas buvo itin skausmingas Pranciškui, bet kartais praktinio proto ir poetiškos dvasios susidūrimas atrodo tiesiog komiškas. Štai Pranciškus nori atsisveikinti su gyvenimu lydimas giesmių ir muzikos, o „sveiko proto riteris“ galvoja, kad „mirtis yra rimtas, liūdnas dalykas“ ir siūlo laikytis bendrųjų šventumo schemų, kad nepakenktų įkūrėjo šlovei ir ordino ateičiai.

Galbūt turite žinių, ką apie šį savo kūrinį galvojo pati Sticco? Ar ji laikė jį pavykusiu, ar vėliau svarstė, kad ką nors reikėjo daryti kitaip?

Pačios Sticco nuomonės apie šią knygą neteko skaityti, bet tyrėjų ji neabejotinai pripažįstama kaip svarbiausias jos darbas. Ne viena Sticco knyga buvo leidžiama pakartotinai ir žinoma, kad kai kurias ji yra pildžiusi ar net iš esmės taisiusi. Pavyzdžiui, jos diplominis darbas „Šv. Bernardino Sieniečio mintis“ buvo publikuotas 1924 m., vėliau perrašytas ir paskelbtas 1945 ir 1980 m. nauju pavadinimu „Šv. Bernardino Sieniečio mintis ir poezija“.

Knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ tokių radikalių intervencijų išvengė, tad galime manyti, kad rezultatas autorę tenkino. O skyreliai apie šv. Klarą atsirado Sticco bičiulės Armidos Barelli prašymu, pirmajame 1926 m. leidime jų nebuvo.

Ar manote, kad vertimas gerai perteikia Sticco rašymo stilių?

Skaitydama vertimą džiaugiausi, kad vertėjai pavyko perteikti autorės stilių – jos ekspresyvią išraišką, subtilias užuominas. Sticco yra talentinga rašytoja, palikusi gausų rašytinį palikimą: daugiausia pagal užsakymus rašytus straipsnius, studijas ugdymo ir kitomis temomis, biografijas, smulkiosios prozos bandymus ir t. t. Taip pat ji yra paskelbusi straipsnių pranciškoniško dvasingumo temomis.

Autorė yra atidi šaltiniams, o juos perteikia su jai būdingu gyvumu, atkreipdama dėmesį į netikėtas detales ar įterpdama poezijos pavyzdžių (jų yra ir knygoje apie šv. Pranciškų). Pats jos rašymo stilius apibūdinamas kaip poetinis, o poezija, kaip žinome, siekia giliau ir jos žodis yra paveikesnis.

Šv. Pranciškus įrengia prakartėlę Grečio miestelyje. Giotto freska, 1267/1276 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Dėl ko ginčytumėtės su autore?

Viduramžių šventųjų biografijos pirmiausia buvo rašomos kaip sektinas pavyzdys, taigi jos turėjo būti įtikinamos, suprantamos to meto žmonėms. Šiandien skaitant viduramžių tekstą jau būtinas komentaras, nes daug dalykų mums kelia nuostabą, atrodo perdėti. Skaitant Sticco knygą kartais norisi daugiau kritinio šaltinių įvertinimo, o ne vien jų perpasakojimo.

Manyčiau, kad poleminį santykį su knyga skatina ir pastaraisiais metais pagyvėjusios diskusijos dėl šventojo gyvenimo: koks jis turėtų būti, kaip turėtų būti plėtojamas ryšys tarp trijų Pranciškaus įkurtų ordinų? Neabejotinai svarbus yra įkūrėjų padėtas pamatas, bet reikia ir aktualios interpretacijos. Tad gal knyga bus gera pradžia diskusijai.

Kas būtent istoriniuose šaltiniuose šiuolaikiniam žmogui atrodo perdėta?

Rengiant spaudai šią knygą turėjau galimybę pavartyti 1948 m. leidimą. Lyginant su naujausiais leidimais matyti, kad kai kurios vietos yra iškupiūruotos – pavyzdžiui, dalis citatų iš popiežiaus Inocento III veikalo „Apie pasaulio paniekinimą“, niūriai pristatančio viduramžių žmogaus padėtį ir jo laikinumą.

Daug diskusijų iki šiol kelia ir minėta askezė, rašomi straipsniai apie „šventąją anoreksiją“, ieškoma argumentų „už“ ir „prieš“. Įdomu tai, kad šį klausimą kėlė jau patys viduramžių autoriai. Pavyzdžiui, Tomas Celanietis, rašydamas pirmą oficialią Klaros biografiją, teigė, kad apie jos praktikuotą kūno apmarinimą „geriau tylėti nei kalbėti“, kadangi skaitytojas galįs suabejoti pasakojimo autentiškumu dėl jo keliamos nuostabos. Taigi jau amžininkai ne visas šventųjų praktikas siūlė kaip sektiną dalyką, bet šiuo konkrečiu atveju nelaikė ir liguistumo požymiu, nes Asyžiaus šventoji atgailaudama visada buvusi linksma ir niekada nepritrūkusi džiaugsmo bei ramybės.

Žymus anglų katalikas rašytojas Evelynas Waugh savo istorinio romano apie šv. Eleną pratarmėje rašė, kad kai istoriniai duomenys buvo neaiškūs ar tarpusavy prieštaringi, jis veikiau rinkosi tai, kas vaizdinga, o ne tai, kas tikėtina. Ar manote, kad tai iš dalies tinka ir Marijai Sticco? Pavyzdžiui, knygoje esančių dialogų tikrai nebuvo šaltiniuose.

Čia vėlgi reikėtų kalbėti apie viduramžių hagiografijos ypatumus. Hagiografinio veikalo autorius žinojo, kad geriausias būdas parodyti asmens šventumą – tai patvirtinti, kad jo patirtis atitinka ankstesnių šventųjų gyvenimo istoriją, taigi iš esmės yra pagrįsta „bendrųjų vietų“ pakartojimu. Tad jei šiuolaikinis rašytojas remiasi senaisiais šaltiniais, jis randa gyvenimo faktų, supintų su literatūriniais pasakojimais.

Sticco nemažai remiasi „Šventojo Pranciškaus žiedeliais“, XIV a. veikalu, kurį sudaro populiarūs pasakojimai apie pirmuosius pranciškonus. Šios istorijos turi išbaigtą siužetą, tad jomis paranku naudotis, kitais atvejais autorei teko pasitelkti ir savo vaizduotę, kad sujungtų atskiras gijas į vientisą pasakojimą. Manau, jai tai puikiai pavyko, o daugiau keblumų kelia tai, kad kiekvienas naujas pranciškoniškų šaltinių leidimas yra tarsi nauja interpretacija, todėl kartais reikia atidumo įvertinant, ką būtent norėjo pabrėžti autorė, o kur – ankstesnių leidimų netikslumai ar tiesiog tam tikram laikotarpiui artimesnė samprata.