Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Anoniminiai seksoholikai – tai draugija moterų ir vyrų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo seksualinės priklausomybės. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras išsivaduoti nuo gašlumo ir siekti seksualinės blaivybės. Anoniminiai seksoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Jie išsilaiko iš savo pačių įnašų.

Anoniminių seksoholikų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Šios draugijos pagrindinis tikslas – būti seksualiai blaiviems ir padėti kitiems seksoholikams pasiekti seksualinę blaivybę.

Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome susipažinti su Anoniminių seksoholikų draugijos narės asmenine istorija, kuria ji siekia padrąsinti kenčiančius nuo šios priklausomybės ir nebijoti ieškoti pagalbos.

Pixabay asociatyvi nuotrauka

Mes sakome, kad esame anonimai – ir prieš dalindamiesi pasakome savo vardą.

Kada uždanga nusileido? Kada aš atsiribojau nuo visų žmonių ir nuo realybės? Nuolat klausiu savęs šio klausimo, tarsi radusi atsakymą galėčiau atrakinti duris nuo savo priklausomybės kalėjimo.

Pirmas mano sąmoningas atsiminimas: mane paliko mama. Augau pas senelius kitame mieste. Pamenu, kad vaikščiojau po senelių butą ir raudojau draskoma netekties skausmo ir baimės, kad esu palikta likimo valiai, kad mama mane paliko ir jaučiuosi nereikalinga. Aš sulindau į save, atsiribojau, pasidaviau izoliacijai. Nusprendžiau, kad pasaulis yra priešiškas, o aš niekuo negaliu ir nenoriu pasitikėti. Spėju, jog taip aš pradėjau sau tiesti kelią į savo priklausomybes.

Nuo realybės bėgdavau visais įmanomais būdais. Vaikystėje pati piešdavau, kurdavau ir iliustruodavau knygeles-sąsiuvinius. Man buvo kokie šešeri. Pamenu, kad ten jau piešdavau erotines scenas, o apipavidalindavau savo kreidelėmis ir mamos lūpdažiais. Norėjau, kad mano knygelė būtų visų originaliausia, kitokia. Pradėjau skaityti daug grožinės literatūros, skaitydavau kompulsyviai – pagriebusi knygą galėdavau vienu prisėdimu perskaityti pusę.

Emociškai nustojau vystytis: mano gyvenimas vyko išgalvotose fantazijose ir mano viduje. Savo didžiulį besikaupiantį pyktį nukreipdavau į seserį; ji buvo 10 metų vyresnė, ir aš visada gaudavau pylos nuo jos. Pasirinkau būti auka, vargšė, kompensuodavau savo apmaudą manipuliuodama kitais ir paisydama vien savo norų.

Ieškoti naujų partnerių man tapo vieninteliu būdu išlįsti iš savo izoliacijos ir vienatvės. Aš įsivaizduodavau, kad tai ir yra realus tikras gyvenimas. Daugybę metų aš nesuvokiau tokių dalykų: melavau sau, išnaudodavau vyrus norėdama tik vieno – užsimiršti ir nebejausti savęs.

Pirmą masturbaciją atsimenu, kai man buvo kokie septyneri. Man patiko kaimynų berniukas, mes su juo žaisdavome. Grįžusi namo, aš improvizavau ir pasidaviau gašlumui. Tas naujas jausmas ir buvo savęs įšventinimas į seksoholizmą. Tada išmėginau seksualinius santykius su giminaite. Skridau bedugnės link – aiškiai atsimenu jausmą, kad aš darau kažką slapta nuo kitų, man patiko turėti savo paslapčių.

Sulaukusi paauglystės tapau maištininke. Vartodavau alkoholį, narkotikus, tabaką, o viską vainikavo pati svarbiausia mano priklausomybė – gašlumas. Beieškodama to vienintelio, savo išgelbėtojo, pakliuvau į užburtą ratą. Mokyklos vyresnėse klasėse aš pati ignoruodavau savo bendraklasius. Pradėjau išgėrinėti ir vartoti narkotikus, o vyresnius už save vyrus pasirinkdavau užtarėjais, taikiniais. Man atrodė, kad vyresni vyrai, turėdami daugiau patirties, galėtų mane suprasti, užjausti, paguosti. Sprogau viduje kaip fejerverkas: vienos nakties santykius keisdavo romantiški santykiai, išprievartavimus – lesbietiški santykiai. Toks mano elgesys priminė kažkokį fantasmagorišką maratoną.

Masturbacija man tapo būdu atsipalaiduoti, kai jausdavau nerimą, pyktį, apmaudą, kaltę, gėdą – visas tas į neviltį varančias emocijas. Ieškoti naujų partnerių man tapo vieninteliu būdu išlįsti iš savo izoliacijos ir vienatvės. Aš įsivaizduodavau, kad tai ir yra realus tikras gyvenimas. Daugybę metų aš nesuvokiau tokių dalykų: melavau sau, išnaudodavau vyrus norėdama tik vieno – užsimiršti ir nebejausti savęs. O tada meluodavau sau toliau, kad vis nerandu to vienintelio. Ir taip be sustojimo.

Unsplash.com nuotrauka

Pirmą kartą rimtai įsimylėjau, kaip man tada atrodė, būdama septyniolikos. Įsisukau į bohemos ratą. Liejosi alkoholis ir ore tvyrojo laisva meilė. Man prasidėjo netramdomo pavydo priepuoliai, kuriuos virtuoziškai iškeičiau į neištikimybę. Karuselė sukosi be sustojimo – išgėrinėjimai, porno filmų žiūrėjimas, smurtas, vienos nakties nuotykiai. Tuo metu net neįtariau, kad, ieškodama meilės, aš pasirinkau gašlumą ir tapau savo priklausomybės verge. Nė vienas iš tų sutiktų vyrų ir moterų nesuteikė nusiraminimo. Man darėsi nesvarbu, su kokiais žmonėmis bendrauti: gražiais ar bjauriais, vyresniais ar jaunesniais; baisiausia buvo pasilikti vienai ir pajusti mane baigiančią praryti tuštumą.

Įstojusi į aukštąją, laikinai pristabdžiau vartojimą. Netrukus įsižiūrėjau vieną vaikiną, melavau sau, kad jį myliu – radau pateisinimą savo gašlumui. Aš buvau apsėsta, ieškodavau jo gatvėse, kavinėse, parkuose. Jo dėmesys, rimtas požiūris į mane ir pasiūlymas tuoktis pralaimėjo prieš mano pasirinktą gašlavimą. Turėjau meilužių ir nuolat gyvenau fantazuodama apie kitus vyrus. Man visą laiką buvo mažai, reikėjo vis naujų santykių.

Emigravusi atsisakiau alkoholio ir narkotikų, pasilikdama sau pačią mieliausią priklausomybę – gašlauti. Kadangi nevartojant alkoholio ir narkotikų likdavo daugiau laiko, puoliau ir į darboholizmą. 

Puoliau į savigailą – dar smarkiau pradėjau vartoti narkotikus, alkoholį ir patirti dar daugiau vienos nakties romantiškų nuotykių. Man pirmą kartą labai smarkiai susvyravo psichinė sveikata. Kreipiausi į gydymo įstaigą, buvo pasiūlytas medikamentinis gydymas, bet aš kategoriškai atsisakiau. Pinigų tuo metu neuždirbdavau pakankamai ir mokėti už psichologinę pagalbą man atrodė beprasmiška. Toliau dariau tai, ką mokėjau geriausiai – vėl tas pats užburtas ratas. Kadangi jaučiau finansinį nesaugumą, rinkdavausi partnerius, tarp jų – ir vedusius, ilgiau bendrauti pagal išskaičiavimą. O po to vėl eidavau prie vienos nakties nuotykių. Taip ir tęsėsi mano beprotybė: keičiau šalis, gyvenau ir dirbau įvairiose geografinėse platumose, apkeliavau pusę pasaulio. Keista – kad ir kur važiuodavau, mano gašlumas visur lydėjo mane kartu.

Emigravusi atsisakiau alkoholio ir narkotikų, pasilikdama sau pačią mieliausią priklausomybę – gašlauti. Kadangi nevartojant alkoholio ir narkotikų likdavo daugiau laiko, puoliau ir į darboholizmą. Ir nuolat save apgaudavau, kad dabar tai tikrai sutiksiu savo vienintelį. Metai bėgo, nuo romantiškų prie kopriklausomų santykių, nuo vienos nakties prie masturbacijos seansų. Neatsipeikėjau nė patekusi į policijos nuovadą, galvojau, kad nepasisekė, ir vėl turėjau puikią progą vaidinti auką. Ar pasiekiau savo vartojimo „viršūnę“? Mane ėmė kamuoti panikos priepuoliai, negalėdavau pakilti nuo lovos, kažkokie siaubingi pilvo spazmai raižydavo kaip su peiliais. Pradėjau girdėti garsus galvoje. Kasdien viena eidavau pasivaikščioti į kapines. Ten, tarp mirusiųjų, trumpai pajusdavau nusiraminimą. Pirmasis dugnas, kaip man tada atrodė, mane ištiko, kai vartojimas man ėmė nebeteikti malonumo, tapo beskonis. Darbe mane kamuodavo agresijos priepuoliai, praradusi pusiausvyrą išsiliedavau ant klientų ir bendradarbių, o po to puldavau į isteriją ir ašaras. Daugybę kartų keičiau darbus, kaltinau kitus ir neradau sau vietos. Lygiai taip pat keisdavau gyvenamąsias vietas – visi aplinkiniai buvo kvaili, tik aš viena protinga. Ir nė vieną sekundę neįtariau, kas su manimi vyksta.

Pagaliau pamačiau langelį, per kurį pajutau Dievo malonę. Kaip tai įvyko? Susipažinau su AA (Anoniminių alkoholikų draugija, – red. past.) nariu. Susitarėme vieną vakarą pasikalbėti skaipu. Skaipe aš nepasirodžiau, nes buvau pasimatyme su kitu. Mano vartojimas truko tris paras. Kai pagaliau pasijungiau skaipą, jis lakoniškai konstatavo: „Tu gėrei.“ Ramiai, be kaltinimų ir be pykčio. Pasijutau nuginkluota – gintis ir meluoti nemačiau reikalo, panorau išgirsti. Ir tada tarsi kas man per galvą su lazda būtų gerai trinktelėjęs – supratau, kad esu priklausoma nuo gašlumo.

Dugnas su dvigubu dugnu, kaip sakoma. Ar galvojate, kad tai buvo pabaiga? Mano savigriova tęsėsi toliau. Tris mėnesius vartojau ir grimzdau į kopriklausomus santykius. Įsijaučiau į taip gerai pažįstamą aukos vaidmenį. Pati elgiausi taip, kad būčiau atstumta, jaučiau vien apmaudą ir nevaldomą pyktį. Išsiskyrimas greičiausiai ir buvo lūžio momentas, kai mano tiek kartų mirusi siela pagaliau pajuto postūmį iš realybės.

Jaučiausi visiškai sugniuždyta ir važiuodama dviračiu pakliuvau į avariją. Dvi savaites pragulėjau lovoje, tiesa, judėdama, bet minimaliai. Viduje žiojėjo tuštuma ir skausmas. Vieną gražią spalio dieną pasiskambinau į Anoniminių seksoholikų draugiją Vilniuje. Niekada nepamiršiu to iki šiol nepatirto jausmo, prasidėjus susirinkimui – štai čia mano vieta, pasakiau sau. Tą vakarą pirmą kartą jaučiau palengvėjimą.

Kyla labai daug klausimų, po truputį mokausi keisti savo mąstymą ir įpročius. Šiuo metu visi mano demonai lenda į paviršių ir mokausi gyventi kartu su jais dienos šviesoje. Gilinuosi į save, stebiu save rytą, dieną, vakarą ir naktį. Svarbiausia man – būti sąžininga sau. Man padeda grupių lankymas, Anoniminių seksoholikų ir Anoniminių alkoholikų literatūros skaitymas, jausmų dienoraščio rašymas, skambučiai Anoniminių seksoholikų draugijos narėms. Kasdien tai nauja patirtis. Dabar man tai – viso gyvenimo kelionė, ir aš žengiau pirmąjį žingsnelį. Esu dėkinga Anoniminių seksoholikų draugijai visame pasaulyje, gyvoms ir skaipo grupėms. Kasdien stiprinu savo dvasinį ir emocinį ryšį su Aukštesniąja Jėga.

Norintiesiems apsilankyti ar sužinoti daugiau informacijos:

www.sa-lt.lt

tel. nr.: +37060527273 Kauno AS grupė

+37060936510 Vilniaus AS grupė,

laisve.as@gmail.com