Edita Janulevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Neseniai pasirodė Tomos Bružaitės komentaras apie Aušros Maldeikienės paskelbtą „Atvirą laišką dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje. Komentaras yra, bet diskusija, deja, taip ir neprasidėjo. Komentaras sudarytas iš interpretacijų apie įsivaizduojamas laiško autorių motyvacijas ir ilgų aiškinimų, kaip per beveik dešimtmetį (Konvencija paskelbta 2011 m.) šiaip ne taip pagaliau supratome, ką reiškia Konvencijoje pavartoti žodžiai. Apie pačią Konvenciją, jos turinį ir tikslus, apie visuomenės problemas, kurias ja siekiama spręsti, ir vėl nieko.

Ne, problema – tai ne sąvokų, ne pasitikėjimo klausimai. Problema yra elementarios kompetencijos trūkumas, nesugebėjimas girdėti kitų ir politinės atsakomybės nesuvokimas.

Metų metus trunkantis terminų aiškinimasis yra tiesiog gluminamas. Kodėl taip yra, kad valstybė nesugeba laiku deramai išsiversti teisinių dokumentų? Ar taip sudėtinga visų abejones keliančių terminų prasmes išsiaiškinti su specialistais ar už Konvenciją atsakingomis institucijomis ir tik po to priimti sprendimus ir viešai išsakyti vertinimus? Jei teisėjai taip skelbtų nuosprendžius arba gydytojai skirtų operacijas, neįsigilinę, kas ką reiškia, ir, remdamiesi tik atrodymais, tai, ko gero, kiltų masinio pasipiktinimo banga. Kai taip elgiamasi su įstatymais, nedaug kam terūpi. Įstatymai nepriimti, visuomenė suklaidinta. Ir nieko.

Beje, mintis kalbėti apie Stambulo konvenciją kilo ne šiaip sau iš noro dar padiskutuoti. Primenu, kad mums dėl šito klausimo jau kilo teisinių įtampų su Europos Sąjunga. ES kaip visuma prisijungė prie Konvencijos 2017-aisiais. 2019 metų lapkritį buvo priimta rezoliucija, raginanti kuo greičiau užbaigti Konvencijos ratifikavimą ir pradėti kurti reikiamus įstatymus. Lietuva ten įvardinta tarp kelių kitų pasirašiusiųjų, bet vis dar neratifikuojančių Konvencijos šalių. Ką mums visa tai reiškia, niekas rimtai nekalba, o žiniasklaidoje ir toliau matome straipsnių, kurie neatskleidžia, dėl kokių tradicinių vertybių Konvencija atmetama.

Į vyskupus kreipiamės tikrai ne kokios nors galios įsikišimo. Galiu patikinti, kad nė vienas laišką pasirašiusių asmenų nemėgsta klerikalizmo (juk būtent taip vadinasi Bažnyčios „galios“ ieškojimas). Jeigu atidžiai paskaitysite laišką, jame aiškiai suformuluotas vienas konkretus klausimas: ar tai, kas viešumoje kalbama apie Konvenciją Bažnyčios ir katalikų tikėjimo vardu, vyskupams priimtina? Šį klausimą buvo svarbu iškelti jau vien todėl, kad Bažnyčios reputacijos gaila. Koks gi yra Bažnyčios liudijimas visuomenei, jeigu katalikybės vardu viešojoje erdvėje kalbami tik absurdai? Kas gali patikėti, kad ji turi kokią nors gyvenimo ir vilties žinią šių dienų žmonėms, jeigu politikoje matome tik tokius krikščionis, kurie dešimtmetį vieno teksto suvokti nesugeba ir, nepaisydami daug kartų pateiktų aiškinimų, vis tiek skleidžia tas pačias baimes, netgi tarptautinio sąmokslo teorijas ir įnirtingai ginasi nuo to, ko Konvencijoje net nėra, o hierarchai paremia politinius sprendimus, kurių, regis, net nesuprato?

Sprendžiant iš 2018 metų teksto, mūsų vyskupai tiesiog blogai informuoti apie Konvenciją. Suprantu, kad jie, patys nebūdami teisininkai, pasitiki tuo, ką kalba politikai. Deja, ne visi politikai kalba teisybę, nes, kaip matyti, jie ne visi yra kompetentingi. Teiginys, kad Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, neatitinka tikrovės. Lietuvoje trūksta daugelio teisinių instrumentų, nėra reikiamos infrastruktūros, ir, pripažinkime, smurto kaip buvo taip ir yra labai daug. Ir tai svarbiausia.

Juk čia ne koks literatūros konkursas, kur užtektų kaip nors interpretuoti tekstą ar išaiškinti žodį. Tai ne šiaip sau tekstas, tai teisinių reformų projektas, atsiradęs dėl labai konkrečių priežasčių – būtinybės padėti nuo smurto kenčiantiems žmonėms. Už to teksto yra daugybės gyvų žmonių likimai, jų kančia ir viltis atgauti laisvą, visavertį gyvenimą. Pasakėme, kad manome turį visus reikiamus įstatymus? Ir ką? Ar tai reiškia, kad ties tuo galima ir sustoti? Kad visi visiškai patenkinti situacija Lietuvos visuomenėje? Kažkuo neįtiko toji Konvencija? O ką siūlote? Juk net nebūtina skaityti statistiką, užtenka atmerkti akis ir pasidairyti, kaip gyvena žmonės aplink mus. Jums nieko nereikia? Tai gal reikia kam nors kitam. Kažkam, kas yra persekiojamas ir nori pabėgti nuo smurto, išnaudojimo, manipuliacijų. 

Sakote, diskusijos jau seniai vyksta? Bet pažiūrėkite, apie ką diskutuojama. Visa energija nueina beprasmiškiems ginčams dėl sąvokų ir beviltiškiems bandymams išsklaidyti nepagrįstas baimes. Deja, krikščioniškų vertybių gynėjais save pristatantys veikėjai tik sugeba numesti vieną kitą formalų sakinuką, kad jie esą prieš smurtą, ir toliau „košia uodus“, be galo postringaudami apie visas įmanomas kurio nors žodžio interpretacijas ar moterų tualetus, staiga prisipildančius translyčių asmenų. O būtinybė kurti teisinės apsaugos sistemą smurto aukoms praryjama net nemirktelėjus (plg. Mt 23, 24). Kaži, kiek dešimtmečių joms dar reikės laukti, kol Lietuvoje visi terminai bus išsiaiškinti ir bus galima pagaliau pereiti prie problemos esmės?

Teksto autorė Edita Janulevičiūtė yra viena iš pasirašiusiųjų atvirą laišką dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje, skirtą Lietuvos vyskupų konferencijai ir apaštaliniam nuncijui Lietuvoje.

Kovo 7 d., šeštadienį, sostinėje vyks konferencija „Dėl Stambulo konvencijos“, kurią organizuoja Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė