Lietuvos estų draugijos pirmininkė Liia Urman. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Liia Urman: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Liia Urman

Lietuvos estų draugijos pirmininkė

Estai į Lietuvą atvyko skirtingais keliais, dauguma jų čia apsigyveno susituokę su Lietuvos gyventojais. Keletas vyresnės kartos estų į Lietuvą atvyko gyventi tuomet, kai, grįžę iš tremties, jie neturėjo teisės sugrįžti į Estiją. Yra ir tokių, kurie, baigę aukštuosius mokslus Estijoje, gavo paskyrimą dirbti Lietuvoje. Sovietmečiu daug estų jaunimo važiavo mokytis į Vilniaus ir Kauno universitetus, nes Estijoje nebuvo tokių specialybių, kokias siūlė Lietuvos aukštosios mokyklos.

Gimiau ir augau Taline. Studijavau tekstilę ir dizainą Talino technikos universitete. Dvejus metus mokėmės bendrųjų dalykų Mechanikos fakultete, o specialybės dalykų buvome siunčiami studijuoti į Lietuvą. Į Kauną atvykau 1972 metais. Susipakavau savo daiktus į du didelius lagaminus, galvodama: „Ten Lietuva, ten nieko nėra, reikia viską turėti su savimi.“

Iki tol man niekada neteko lankytis bendrabutyje, nežinojau, kas tai yra. Atvažiavusi į Kauną kitų estų teiravausi: „Ar šokiai čia kur nors yra?.. Kavinės?“

Gėda pripažinti, tačiau tuo metu buvau tokia. Įdomiausia, kad aš – nenorėjusi išvykti studijuoti į Lietuvą – vienintelė iš mūsų grupės čia pasilikau. Lietuvoje dirbau reklamos agentūroje. Lietuviškai nemokėjau, o visi bendradarbiai buvo lietuviai – aš tik žiūrėjau, ką jie daro, ir klausiausi, ką kalba. Taip per pusmetį išmokau kalbą. Kaune sutikau savo būsimą vyrą, jis studijuoti baigė metais anksčiau už mane. Vis dėlto tėvai nenorėjo, kad likčiau Lietuvoje – vienintelė dukrelė, nepakartojama, kaipgi atiduosi svetimšaliams?

Nors ir likau gyventi Lietuvoje, visada maniau, kad į Estiją grįšime dar iki susilaukdami vaikų. Tik vėliau širdies gilumoje supratau, kad mano vyrui Estijoje būtų buvę sunku save realizuoti. Atvykus į Lietuvą, mane ir kitus nustebino tai, kad Vilniuje yra senamiestis. Senais laikais tai buvo tik griuvėsiai, o dabar jau yra ką parodyti svečiams, viskas restauruota. Tačiau labiausiai žavėjo lietuvių nuoširdumas, atvirumas ir geranoriškumas.

Jūs atviresni, turite daugiau empatijos – už tai lietuviams jaučiu didelę pagarbą. Estijoje niekada nepamatysi taip nukrautų stalų, kaip nuėjęs pas lietuvį į svečius. Jeigu pas estus gauni puodelį kavos ir pyragėlį – tai jau labai gerai. Pasaulio estų organizacijoje stengiuosi žmones įtikinti, kad mums reikia labiau ugdyti pilietiškumo jausmą, ir lietuvius pateikiu kaip pavyzdį. Tiek iš Lietuvos, tiek iš Estijos yra ko pasimokyti – juk viskas nėra tik juoda ar balta, tik gerai arba blogai.

Tiesą pasakius, dar ir šiandien galvoju, kad grįšiu gyventi į Estiją. Aš, be abejo, esu estė Lietuvoje, globalaus pasaulio pilietė: dirbau Vokietijoje, mano pagrindinė gyvenamoji vieta yra Talinas, o Lietuvoje – reziduoju, čia mano šeima, čia su vyru užauginome du vaikus. Aš puikiai jaučiuosi Lietuvoje ir manau, kad čia man pavyko padaryti geresnę karjerą, negu būčiau galėjusi Estijoje, nes ten būtų buvę daugiau komforto – Lietuvoje teko pakovoti už save.

Lietuvos estų draugijos pirmininkė Liia Urman: „Man labiausiai patinka pakilti į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama.“ Edvino Binderio iliustracija

Atvykus į Lietuvą, mane ir kitus nustebino tai, kad Vilniuje yra senamiestis. Senais laikais tai buvo tik griuvėsiai, o dabar jau yra ką parodyti svečiams, viskas restauruota. Tačiau labiausiai patraukė lietuvių nuoširdumas, atvirumas ir geranoriškumas.

Vis dėlto aš negaliu teigti, kad Lietuva yra mano namai. Taip, čia dalis mano širdies, bet tikrieji namai – Estija. Neturiu poreikio turėti savo žemės lopinėlį, agurkų lysvę ar gėlių – man to nereikia. Turiu vasarnamį salose prie Estijos – ką tik iš ten grįžau. Ten mano protėvių vieta, taigi ir mano vieta. Lietuvoje gyvenantys estai tarpusavyje bendrauja jau daugelį metų.

Lietuvos estų draugija Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje pirmą kartą buvo įregistruota dar 1987 metais. Draugijos veikla skirta išsaugoti estų tradicijas, pristatyti Estijos kultūrą, kartu švęsti Estijoje švenčiamas šventes. Daug dėmesio kreipiama ir į estų kalbos puoselėjimą bei ryšių su tėvyne išsaugojimą.

Vilnius yra nuostabus miestas, kupinas spalvų. Kiekvienas, apsilankęs šiame mieste, gali atrasti sau mielų vietų. Tačiau man labiausiai patinka pakilti į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama. Vilniaus panoramoje iš toli švyti Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios varpinės bokštas ir vakarinis fasadas, apsuptas universiteto pastatų.

Šv. Jono bažnyčios statybos pradžia siejama su Lietuvos krikštu. Vilniaus jėzuitų akademijos ir Šv. Jono bažnyčios 1773–1774 m. inventoriuje rašoma, kad bažnyčia pradėta statyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos 1386 m., o Aleksandro Vytauto baigta statyti 1426 m. ir po metų pašventinta. Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis, į kurį įeina ir Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia bei barokinė varpinė, yra išskirtinis objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė – svarbi Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis, statyta 1600–1610 m., ir pasižymi renesanso bei vėlyvojo baroko architektūra. 68 metrus siekianti plytų mūro varpinė – aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas, savo aukščiu prilygstantis dangoraižiams, stovintiems dešiniajame Neries krante. Į Šv. Jonų bažnyčios varpinės viršūnę veda 193 autentiški mediniai laipteliai, tačiau pritaikant varpinę turizmo tikslams buvo įrengtas modernus stiklinis liftas. Juo kylant į 45 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę galima grožėtis varpinės interjeru. Pirmojo varpinės aukšto mūrai – XV amžiaus, ji perstatyta ir įgavo dabartinę išvaizdą po 1737 m. gaisro, kurio žymių varpinės viduje išliko iki mūsų dienų. Didžiausia interjero vertybė – glazūra, susidariusi ant vidinių bokšto sienų per gaisrą, kai nuo didelio karščio lydėsi plytos.

Užkopus autentiškais mediniais laiptais į apžvalgos aikštelę galima gėrėtis pritrenkiančiais Senamiesčio ir neaprėpiamų Vilniaus tolių vaizdais tarsi iš paukščio skrydžio. Varpinės viršų juosia baliustrada su dekoratyvinėmis vazomis, ją dengia įmantrus kupolinis stogas. Virš jo – geležinis 6,2 metro aukščio kryžius, nukaltas antrojoje XVIII amžiaus pusėje. VU Fizikos fakulteto profesoriaus Juozo Vidmančio Vaitkaus iniciatyva Šv. Jonų bažnyčios varpinėje buvo įrengta Fuko švytuoklė. Manoma, kad Fuko švytuoklė Vilniaus universitete buvo įrengta ir seniau (Baltojoje salėje), tačiau tiksli jos buvimo vieta nenustatyta.

Antrajame varpinės aukšte po rekonstrukcijos įrengta švytuoklė demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą. Švytuoklės įtvirtinimo lizdas įtaisytas varpinės bokšto antrajame aukšte. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip ratu juda ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Atgimusi Šv. Jonų bažnyčios varpinė – ne tik išsaugotas vertingas istorijos, kultūros ir architektūros objektas, bet dar viena pažinties su miestu galimybė, kuri traukia smalsuolius iš viso pasaulio.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami