Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
    Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
    Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
    Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,– kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
    Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Šv. Kazimieras

Visų šventųjų gyvenime itin svarbi jų draugystė su Dievu ir iš jos išplaukianti draugystė su žmonėmis. Net nuošaliausiai gyvenusį šventąjį drąsiai galime vadinti savo draugu ir būti tikri, kad jam rūpime. Juk tas, kuris iš tiesų myli Dievą, myli ir Jo žmones. Šios dvi meilės neperskiriamos! Ir kas gi geriau nei šventieji tai suvokia? Jiems tinka Kristaus žodžiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tėvas juos myli, ir jie stengiasi Jo meilę mums kuo labiau atspindėti. Tad šaukimės šventųjų, draugaukime su jais! Šiandien, švęsdami šventąjį Kazimierą, pamėginkime daugiau jį pažinti, stipriau su juo susidraugauti.

Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga rašė: „Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas… Jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas.“ Trumpai tariant, mokykimės iš Kazimiero ir juo pasitikėkime.

Pirmiausia mokykimės iš jo maldos. Jis buvo labai užsiėmęs žmogus, tvarkė daugybę svarbių jam patikėtų valstybės reikalų. Juk buvo tikimasi, kad jis bus valdovas! Tačiau Kazimieras ne tik kuo rūpestingiausiai atlikdavo visus darbus, bet ir atrasdavo laiko pabendrauti su varguoliais, juos sušelpti, o maldai visada teikdavo pirmenybę. Ji buvo jo stiprybės šaltinis! Liudijama, kad karalaičio kartais būdavo neįmanoma prisišaukti pietų, taip jis būdavo paniręs į maldą. Besimeldžiantį prie Katedros durų jį kartais užklupdavo rytas.

Visa, ką gavo iš Dievo maldoje, Kazimieras nepasilaikė sau. Tą meilę, išmintį jis spinduliuodavo žmonėms, su kuriais susitikdavo. Jis nevengė žmonių, priešingai, jų ieškojo. Bendravo ne tik su kilmingaisiais, dar labiau su vargingaisiais. Ar tik ne nuo jų užsikrėtė džiova? Susirgo, nes veikiausiai nevengdavo jų paliesti, apkabinti, jiems patarnauti. Bet kas gi ta mirtina liga, palyginti su artimo meile! „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 16, 13).

Šventasis Kazimierai, mokyk mus gyventi kaitria Dievo ir žmonių meile!

ŽODIS TARP MŪSŲ, 2017 m. kovas–balandis

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai