Rašytojas Meelis Friedenthalis (g. 1973 m.). Euprizeliterature.eu archyvo nuotrauka

1696-ieji, Livonija, Tartu. Į šį universitetinį miestelį iš Leideno atvyksta studentas Laurentijus Hilas, kenčiantis nuo paslaptingos ligos, viduramžiais ir naujaisiais laikais vadintos „juodąja tulžimi“ arba „melancholija“. Aplink nesibaigiantis lietus, suvargę, badaujantys žmonės, ties išsekimo riba balansuojantis pagrindinis herojus, per kurio pojūčius, jusles, kliedesius ir netgi vizijas atskleidžiamas niūrus, prietarų ir smurto kupinas pasaulis, įsivyraujantis chaosas, griūtis, irimas... Tačiau universitete vyksta moksliniai disputai, seminarai, vykdomi moksliniai tyrinėjimai, profesoriai demonstruoja anatominį teatrą studentams, o studentai mėgsta pakvailioti. 

Melancholija“ yra estų rašytojo, teologo, Europos Sąjungos literatūros premijos laureato Meelio Friedenthalio romanas apie žmogų ir keistą jį griaunančią ligą valstybei lemiamų įvykių išvakarėse. Estijoje šis romanas išleistas pavadinimu „Bitės“. 

Kalbiname MEELĮ FRIEDENTHALĮ, „Melancholijos“ autorių, apsilankiusį šių metų Knygų mugėje.

Kodėl pasirinkote aprašyti XVII a. Tartu? 

Su aprašomuoju laiku yra susijęs mano akademinis tyrimas. Perskaičiau daug dokumentų, istorinių kronikų ir daug kitos medžiagos. Iki romano rašymo jau buvau pabaigęs savo daktarinės disertacijos tezes, kuriose akcentavau viduramžių ir naujųjų laikų vizijas. Norėjau įsigilinti į tai, ką reiškė gyventi tuo laikotarpiu. Norėjau ne aprašyti įvykius, bet atskleisti jausmus. Tai buvo mano pagrindinė intencija, pasakojant apie tą laikmetį. Dar viena priežastis, kodėl ėmiausi šios temos, buvo ta, kad turime labai mažai literatūros apie šį laikotarpį. 

Skaitydama Jūsų romaną tiesiog įsijaučiau į aprašomuosius laikus: varganą buitį, nepriteklius, kvapus, grėsmes. Jūsų romane aprašytais laikais pasaulis atrodo ypač atgrasi vieta gyventi. Ar šis romanas yra alegorija, kuria per pagrindinio herojaus pojūčius perteikiama ateinančio chaoso nuojauta? 

Aš aprašau skirtingus pojūčius: matymą, klausymąsi, prisilietimus, kvapus. Man buvo svarbu pavaizduoti skirtingus jautimo būdus, perteikiančius tuometinį pasaulį. Mano rašymo stilius yra iš dalies alegoriškas, persmelktas pagrindinių alchemijos idėjų. Alcheminiame procese pagrindinis ir pirmasis žingsnis yra nigreto, o tai reiškia viską paversti juodu, sugriauti iš esmės. Ir tik tuomet, kai viskas suardoma, prasideda procesas, kurio pabaigoje galima išgauti auksą. Mano romano pagrindinis herojus jaučia tą savo asmenybės irimą. 

Daugybė moterų ir vaikų palikti mirti už miesto sienų be maisto ir pagalbos. O tuo metu Tartu universitete vyksta moksliniai disputai, atrandamos naujos mokslinės teorijos, šėlioja studentai, ir niekas per daug neišgyvena, kad šalia iš bado miršta žmonės. Tas kontrastas sukrečia. O ar labai toli esame pažengę mūsų laikais? 

Studijuodamas tą laikotarpį, kai žmonės mirdavo tiesiog gatvėse, o mokslininkai ir studentai užsiėmė moksliniais tyrinėjimais, mačiau, kad jis labai iškalbingas. Mirties ir prietarų apsuptyje vis tiek vyksta mokslinių filosofinių disputų, atliekami moksliniai atradimai, vyksta progresas – žmonės jaučia norą siekti kažko kito. Tas aspektas man buvo labai svarbus.

Pasaulyje, kuriame klestėjo prietarai, kerai, nužiūrėjimai bloga akimi, raganų teismai, dažnai kildavo masinių psichozių. Tokių psichozių kartkartėmis kyla ir mūsų dienomis. Turiu mintyje reakciją į šiuo metu siaučiantį koronoviruso plitimą. Kodėl mes taip lengvai pasiduodame panikai? 

Estijoje XVII a. buvo ypač daug raganų teismų. Norėčiau pabrėžti, kad tai vyko jau po viduramžių. O kalbant apie ligas akivaizdu, kad jos nuolat mus puola. Svarbu suvokti, kaip tuomet reaguojame. Bet man rūpėjo gilintis į psichinę to meto žmonių sveikatą, nes nuo šių problemų kenčia ir mūsų amžininkai. Man rūpėjo aiškintis ir tyrinėti, kaip tas problemas vertino žmonės mano aprašomuoju laikotarpiu. Ar jiems tai atrodė kaip demonų puolimas, ar kaip proto ligos? Tokių klausimų kyla ir mūsų dienomis. 

Pagrindinis herojus kankinasi nuo ligos, vadinamos „juodąja tulžimi“, kuri buvo siejama su raganavimu, jis nuolat rizikuoja būti juo apkaltintas. Knygoje minite, kad vaikystėje jam yra tekę apkaltinti raganavimu niekuo dėtus žmones, už tai jo nekentė aplinkiniai, ir tai jį susargdino. Atrodo, kad herojus kenčia nuo potrauminio streso sindromo, sukelto ankstyvųjų vaikystės patirčių. Tačiau gal ši liga kilo dėl meilės stygiaus jo gyvenime? 

Mano herojus kenčia dėl melancholijos, „juodosios tulžies“ ligos. XVII a. tai buvo suprantama kaip juodojo skysčio perviršis žmogaus organizme. To meto medicina laikėsi nuostatos, kad, norint išgyti, reikia naudoti kažką visiškai priešingo. Herojus bando gydytis pats: jo balansą atkurti padeda papūga Klodija, vėliau mergina (ar jos vizija), kurios vardas taip pat Klodija. Gydant melancholiją, kaip ir alchemijoje, buvo svarbu išgauti auksą: laimę ar, kaip jūs sakote, meilę. 

Be abejo, herojus kentėjo nuo patirtų vaikystėje įvykių. Tokių dalykų iš tikrųjų vyko to meto Estijoje: buvo vaikų, kurie apkaltindavo suaugusius žmones raganavimu, už ką pastarieji būdavo žudomi. Svarbu tyrinėti tokius dalykus. Mūsų dienomis, kai jau turime daugiau žinių, matome, kad žmonės kenčia nuo potrauminio streso sindromo, kurį sukelia pačios įvairiausios priežastys. Pagrindinis klausimas: kaip jį gydyti? 

Ką Jūsų romane simbolizuoja tas kartkartėmis pasirodantis gluosnių karalius? 

Gluosnių karalius, pasirodantis sergančiam žmogui, yra lyg ligos vizija. Galima laikyti jį demonu, velniu, jis įkūnija tamsos karalystę, į kurią kviečia žmones. Skaitydamas XVII a. pasakojimus labai dažnai pastebėdavau tą ligų personifikavimą: ligos vaizduojamos kaip asmenys, kurių galima sutikti miške, atėjusių iš Šiaurės – jie užkrečia žmones. 

Nepaisant vaizduojamos aplinkos atšiaurumo, Jūsų romanas man pasirodė labai krikščioniškas ir viltingas. Tai sufleruoja jo struktūra – veiksmas trunka savaitę ir baigiasi naktimi į sekmadienį. O ką reiškia romano pabaiga? 

Pasirinkau tokią struktūrą todėl, kad rašiau apie kūrimą. Ir apie prisikėlimą, kuris įvyksta sekmadienį. Pagrindinis herojus išgyvena savęs kūrimą ir gale patiria tai, ko trokšta. Visoje toje tamsoje mes vis tiek galų gale pasiekiame kažką, kas nėra tamsu, bet gražu ir turi tai, ką vadiname amžinąja ramybe. Alcheminiame procese tai simbolizuoja auksas, medus, saulė, amžinas gyvenimas. 

Pokalbis su Meeliu Friedenthaliu šių metų Knygų mugėje. Leidyklos „Aukso žuvys“ archyvo nuotrauka

Atsargiai leidžiu papūgai nuo mano piršto vėl užšokti ant medžio šakos ir nusileidžiu kiemą juosiančia kolonada žemyn. Kiek tolėliau matau žmones, sėdinčius prie stalo ant ilgų suolų, ne ant gultų, kaip įprasta romėnams. Aš pažįstu juos, visi veidai pažįstami. Jie žiūri į mane, tamsaus gymio ir auksaakiai, jiems ant nugarų girdžiu šiugždant membraninius sparnus. Stalas keturkampis, nukrautas duonos kepaliukais, ąsočiais su vynu ir vandeniu, vaisiais. Granatai, vynuogės, medaus koriai... (iš Meelio Friedenthalio knygos „Melancholija“, leidykla „Aukso žuvys“, 2020 m., vertė Viltarė Urbaitė).