Bernardinai.lt nuotrauka

Važiuojant filmuoti pokalbio su Donatu, pro automobilio langus ryškiai švietė saulė, silpną žiemą jau išgyvenę po truputį žaliavo laukai – nors buvo dar tik vasario vidurys. Tikėtumeisi šalnos. Tokie vaizdai nejučiomis primena ir paties Tadeuszo Konwickio romano „Meilės įvykių kronika“ pirmuosius puslapius, kuriuose pagrindinis veikėjas traukiniu grįžta namo, į Pavilnį, atgal pas motiną, švęsti Velykų. Anuomet, sako T. Konwickis, „duobėse, lomose, grioviuose gaišdavo juodo, susicukravusio sniego likučiai. Sausesnius kauburius miškuose tuntais apspisdavo žibuoklės ir plukės. Žemės vaitodavo naktimis, šen ten, jai pratrūkus, atsiverdavo raudonai geltoni viduriai. Nenuorama vėjas pievose nešiodavo aitrų pašalusių pernykščių žolynų ir želmenų kvapą. Arba štai pakvipdavo degančiais šiaudais, šėrių svilėsiais, ir visi žinodavo: kas nors pasipjovė šventėms meitėlį ir dabar dalija skerdieną, kemša žarnas mėsa arba košėmis.“ (p. 15)

„Meilės įvykių kronika“ pasakoja apie mokyklą baigiantį jaunuolį, kurio ateityje laukia vienas gražiausių, svarbiausių ir labiausiai asmenybę formuojančių gyvenimo pažadų: universitetas. Ir, žinoma, pirmoji meilė. Tiesa, istorija prasideda 1939 m., kai aplink Lietuvą ir visą pasaulį po truputį kaupiasi nerimo debesys. 

Rašytojo ir kino filmų scenaristo T. Konwickio knyga „Meilės įvykių kronika“ Donatui į rankas pakliuvo planuotai: pavargęs po darbų ir besisemdamas įkvėpimo, jis naršė po lietuviškų leidyklų interneto svetaines, o jose ieškojo naujienų. T. Konwickis, seniai jam pažįstamas autorius iš tokių knygų kaip „Mažoji apokalipsė“ ir „Lenkiškas kompleksas“. 

T. Konwickis yra „įvardijamas kaip lenkiška sąžinė, visuomenės sveikatos rodiklis ir veidrodis, kuriame atsispindi Lenkijos visuomenės paveikslas. T. Konwickis yra ir aštrus kritikas, ir pastabus, akylas stebėtojas“, – pasakoja mums blyškioje, bet jau pavasarį žadančioje saulės šviesoje Donatas. 

„Meilės įvykių kronikos“ autorius, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas, yra kilęs iš Pavilnio: „Ši knyga išleista serijoje „Neatrasti Vilniaus tekstai“: kad atrastume šį ar bet kokį kitą miestą, neužtenka išeiti tik pasivaikščioti. Apie jį reikia žinoti. Reikia žinoti tiek istorijas, kurios susijusios su materialiu, tiek su dvasiniu paveldu. T. Konwickio knyga „Meilės įvykių kronika“ yra viena iš Vilniaus dvasinio paveldo dalių. Ją skaityti įdomu dar ir dėl to, kad atsiranda puiki proga išvažiuoti į Vilnių supančias vietas, kuriose Konwickis gyveno. Pamatai kitokį grožį. Šiokią dieną tikrai nevažiuočiau, neieškočiau, nešmirinėčiau. Ji atveria naujų horizontų“, – kalba pašnekovas. 

Donatą knyga patraukė daugiasluoksniškumu: „Galima ją skaityti ir tiesiog kaip meilės romaną, kuris užsimezga kažkur šiose apylinkėse tarp dviejų jaunų žmonių. Galime tai traktuoti kaip nostalgišką grįžimą į praeitį žmogaus, kuris jau ruošiasi nusižudyti, yra praradęs gyvenimo džiaugsmą, serga. Jis grįžta į jaunystę ir prisimena patį pirmąjį bandymą nusižudyti – dėl pirmosios meilės. Iš didelio pakilimo krenta į didelį nuosmukį“, – pasakoja Donatas. 

„Knyga skatina dairytis, skatina matyti. Vieni sakytų „konfliktuojančius“ istorijos naratyvus, tačiau man šie prisiminimų pasakojimai yra dialogiški: lenkiškasis, žydiškasis, lietuviškasis, baltarusiškasis Vilnius. Beje, Konwickis vienoje savo kalboje labai gražiai apibrėžia Vilnių kaip daugelio kultūrų dvasinę sostinę. Man ši knyga – dar viena paskata artėti prie pažinimo ir būti ištikimam daugiakultūrio Vilniaus idealui, kuris, deja, dabar yra prarastas. Galbūt jis gali atgimti kitomis formomis. Galime sugrąžinti tų žmonių paveldą, jų kūrybą“, – apie knygos daugiasluoksniškumą kalba pašnekovas.

„T. Konwickio knyga „Meilės įvykių kronika“ mane moko ieškoti savo dvasinės tėvynės. Ne tos vietos, kurioje dabar gyvenu, namų adreso, bet namų plačiąja prasme: erdvės, kuri mane formavo. Verčia klausti, jeigu yra fizinė architektūra – kokia yra mano dvasinė architektūra“, – kalba Donatas. 

Atrodo, kad T. Konwickio dvasinė architektūra tūno kažkur čia, sostinėje: šiek tiek Vilniuje, šalia Šv. Kazimiero bažnyčios ir siaurose miesto gatvelėse, šiek tiek ir greta Pavilnės piliakalnio, už formalaus miesto ribų atsirandančios žalumos ir traukinio bėgių, tarsi upė tekančių per visą Naująją Vilnią ir vis žadančių naują kelionę istorijos ir žmogaus dvasios kontūrais. 

Visą pokalbį klausykite video reportaže:

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kristina Tamelytė, Kostas Kajėnas.