Ramūnas Aušrotas / Bernardinai.lt nuotrauka

Stambulo konvencija problemiška ne tik tuo, kad pasižymi neaiškiomis ir abejotinomis sąvokomis bei nuostatomis, bet ir tuo, kad siūlo per siaurą žvilgsnį į smurto artimoje aplinkoje priežastis bei pernelyg kriminalizuotą požiūrį į šio reiškinio suvaldymą. Su šeimomis dirbančių specialistų nuomone, geriausias būdas kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, įskaitant smurtą prieš moteris, yra ne teisiškai valdyti smurto pasekmes, bet siekti socialiai įgalinti artimą aplinką sudarančius asmenis ir stiprinti šeimas. Kitaip tariant, ilgalaikėje perspektyvoje naudingiausia kovoti ne vien su pasekmėmis, bet pirmiausia – su priežastimis.

Stambulo konvencijoje akcentuojama kitkas: daugiausia dėmesio joje yra skiriama teisiškai suvaldyti smurto reiškinio pasekmes, o smurto prevencijai skiriamos kelios blanketinės normos. Kalbėdama apie bendrąją prevenciją, Konvencija iš esmės kalba apie šviečiamojo ir ugdomojo pobūdžio priemones.

Pats smurto reiškinys Konvencijoje yra suvokiamas ne remiantis mokslu grįstais įrodymais, bet ideologiniu situacijos vertinimu ir individualizuotai, atsiejant jį nuo platesnio (pavyzdžiui, artimos aplinkos, šeimos) konteksto. Tai lemia ir siaurą prevencinį požiūrį, apsiribojantį pareiga kovoti su vadinamaisiais lyčių stereotipais, kurie laikomi viena iš pagrindinių priežasčių, tariamai lemiančių smurto prieš moteris mastą.

Stambulo konvencija ir jos aiškinamasis memorandumas (kurio juridinė galia nėra aiškiai apibrėžta) teigia, jog pagrindinė smurto prieš moterį priežastis yra istorinė moterų nelygybė. Neva būtent ji nulėmė vyrų dominavimą ir moterų diskriminavimą šeimoje ir visuomenėje. Taip pat yra teigiama, kad vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties. Konvencijos 3 str. 4 d. apibrėžiant „smurto prieš moteris dėl lyties“ sąvoką daroma sąsaja tarp smurto prieš moterį ir lyties, teigiant, kad „smurtas prieš moteris dėl lyties yra smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys“. Konvencijos aiškinamojo memorandumo 44 punktas sako, kad smurtas prieš lytį „skiriasi nuo kitų rūšių smurto tuo, kad aukos lytis yra pagrindinis smurto aktų, aprašytų Konvencijos 3 str. b punkte, motyvas“. 

Toks seksistinis smurto prieš moteris priežasčių apibendrinimas yra grindžiamas statistiniais rodikliais, atspindinčiais smurto prieš moterį mastą. Metodologine prasme tokia prielaida yra klaidinga. Iš smurto prieš moterį atvejų skaičiaus negalima tiesiogiai išvesti fakto apie smurto prieš moterį priežastį. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad dauguma smurto Lietuvoje atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, įskaitant šeimas. Tačiau iš to neteisinga daryti išvadą, kad smurto priežastis yra gyvenimas šeimoje. Metodologine prasme, kalbant apie smurto prieš moteris reiškinį, reikia skirti jo kontekstą, kuriame smurtas vyksta (artimoje aplinkoje ar viešojoje erdvėje, darbe ar šeimoje; kokia yra vyro ir moters santykių specifika: santuoka ar kohabitacija; kokios yra aukos ir smurtautojo lytys; kokie šeiminiai santykiai juos sieja: tėvai, vaikai, sutuoktiniai) bei smurto priežastis. Priklausomai nuo konteksto, varijuoja ir smurto prieš moteris priežastys, formos ir būdai.

2006 m. atliktoje JTO Generalinio sekretoriaus giluminėje visų formų smurto prieš moterį studijoje pripažįstama, kad nėra vienos smurto prieš moterį priežasties: „Įvairūs empiriniai ir teoriniai tyrimai sudarė prielaidas atsirasti įvairiems smurto prieš moterį priežasčių aiškinimams. Nors jie ir skiriasi priklausomai nuo to, kokią reikšmę jie suteikia asmeniniams ar socialiniams faktoriams, skatinantiems smurtą prieš moteris, visi daro išvadą, kad jokia pavienė priežastis negali būti pakankama, aiškinant smurto prieš moterį reiškinį. Šis smurtas atsiranda dėl specifinių faktorių individualiame, grupiniame, nacionaliniame ir globaliame lygmenyje konvergencijos.“ 

Kaip teigia akademinė literatūra, smurtas negali būti nulemtas vieno veiksnio – jo priežastys yra kompleksinės ir, remiantis ekologiniu modeliu, skirstomos į skirtingus lygius. Smurto tyrinėtojo J. Giligano teigimu, smurto prieš moteris priežastis yra vyrų nevisavertiškumo jausmas, susijęs su žemu socialiniu statusu ir prasta ekonomine padėtimi, o ne vyro socialinis ar ekonominis pranašumas prieš moterį. Taigi, Stambulo konvencijos teiginys, jog vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties, kelia grėsmę, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo bus naudojamos ne moksliniais įrodymais, bet nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis paremtos priemonės. Viena iš jų – Stambulo konvencijos įtvirtinta pareiga į ugdymo programų turinį įtraukti privalomą diskursą apie smurtą prieš lytį ir jį neva sąlygojančius nestereotipinius lyčių vaidmenis. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) gali nepagrįstai likti antrame plane.

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, svarbiausios ir dažniausios smurto prieš moteris priežastys yra nesutarimai šeimoje ir šeiminiai konfliktai, vyro alkoholizmas, depresija, žiaurus partnerio charakteris, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos konfliktų, vaikų auklėjimo problemos, nuolatiniai moterų priekaištai, nedarbas bei skurdas. 2008 m. Lietuvoje smurto tema atliktame tyrime pastebėtos pagrindinės smurto prieš moteris priežastys yra vaikystėje matytas smurtas prieš motiną bei alkoholio vartojimas. 

Alkoholio įtaką smurtui patvirtina ir statistika. Ketvirtadalis iš ištirtų nusikalstamų veikų Lietuvoje 2011–2015 m. buvo padarytos neblaivių asmenų. Pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – IRD) pateikiamus duomenis, ši neblaivių asmenų padarytų nusikalstamų veikų dalis padidėjo būtent tada, kai teisėsauga pradėjo aktyviau kovoti su smurtu artimoje aplinkoje (2006–2011 m. ši dalis neviršijo 18 proc.).

Neblaivių asmenų padarytų nusikalstamų veikų skaičius Lietuvoje svyruoja, bet išlieka labai aukštas (2016 m. šiek tiek sumažėjo 7 713, tada kasmet didėjo (2017 m. – 9 780, 2018 m. – 10787, o 2019 truputį nukrito – 9673). Pvz., per 2017 m. buvo užregistruota 3 683 neblaivių asmenų, įtariamų (kaltinamų) padarius nusikalstamas veikas, susijusias su smurtu artimoje aplinkoje, iš jų 3 383 asmenys, arba 91,9 proc., buvo vyrai ir 300, arba 8,1 proc., – moterys. Alkoholio veikiami ir savikontrolę praradę asmenys kitiems dažniausiai sukelia fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą (dažniausiai pasitaikanti smurto forma artimoje aplinkoje). 2017 m. užregistruoti 3 763 atvejai, iš kurių nusikalstamą veiką padarė 3454 vyrai ir 309 moterys (2018 m. jau 3861 atvejai, iš jų 3580 vyrų ir 281 moterų). Reikia pabrėžti, kad 2019 m. smarkiai sumažėjo vyrų sukelto fizinio skausmo arba nežymų sveikatos sutrikdymo dalis (iš viso 3371, iš jų 3073 vyrų ir 298 moterų). Moterų padarytų nusikaltimų skaičius išlieka pastovus. Viešai prieinama statistika leidžia tik spėti, kad šių nusikaltimų sumažėjo artimoje aplinkoje. Tai gali reikšti du dalykus: arba tai, kad suveikė baudžiamosios justicijos atgrasanti funkcija, arba tai, kad vyrai prisitaikė prie sistemos (o tai reiškia, kad smurtas įgavo kitas formas).

Iš LR Statistikos departamento pateiktų duomenų (kad 2017 m. dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruoti 10 968 nusikaltimai, kurie sudaro daugiau nei pusę (52 proc.) su smurtu susijusių nusikaltimų ir 18,2 proc. visų užregistruotų nusikaltimų) negalima plačiau spręsti apie kontekstą, kuriame smurtas vyksta. LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta artima aplinka apima plačią tiek šeiminių, tiek ir kvazi-šeiminių santykių erdvę. Būtent smurto kontekstas yra reikalingas, siekiant tinkamai įvertinti smurto artimoje aplinkoje priežastis ir mastą, daryti išvadas ir pritaikyti adekvačias socialinio ir teisinio poveikio priemones. Pvz., 2017 m. 82 proc. (5,6 tūkst.) suaugusių nukentėjusiųjų buvo moterys, iš jų 79,2 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio, tačiau statistika nedetalizuoja, kaip pasiskirsto smurto artimoje aplinkoje, patirto nuo intymaus partnerio, atvejų dažnis priklausomai nuo to, kokia yra vyro ir moters šeiminių santykių specifika, t. y. ar jie gyvena santuokoje, ar kohabituoja. 

Nagrinėjant asmenų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje statistiką pagal aukos socialinio santykio su smurtautoju pobūdį, akivaizdu, kad smurto atvejai mažesni tuo atveju, kai asmenis sieja santuokos ryšiai, negu tada, kai jie gyvena neregistruotoje partnerystėje. IRD duomenimis, per 2017 metus nuo sutuoktinio patiriamo smurto nukentėjo 1 922, arba 23,5 proc., nuo visų nukentėjusių asmenų, o nuo sugyventinio – 2 595, arba 31,7 proc., nuo visų nukentėjusių asmenų. Lyginant 2017 m. sausio–balandžio mėn. duomenis su 2018 m. sausio–balandžio mėn. duomenimis, matyti, kad asmenų, nukentėjusių nuo sutuoktinio, lyginamoji dalis sumažėjo nuo 24,8 iki 20,8 proc., o asmenų, nukentėjusių nuo sugyventinio, lyginamoji dalis ne tik nesumažėjo, bet net šiek tiek padidėjo (nuo 31,6 proc. ik 32 proc.). Tai yra svarus rodiklis, kurio pagrindu yra būtina sistemiškai analizuoti šeimos instituto stiprinimo kryptis ir būdus bei kartu siekti mažinti smurtą artimoje aplinkoje. 

Kalbant apie smurto artimoje aplinkoje suvaldymą, Stambulo konvencija siūlo neproporcingą, išimtinai teisinėmis priemonėmis grįstą ir pernelyg kriminalizuotą požiūrį į šio reiškinio suvaldymą, besiremiantį kuo didesnės kriminalinės bausmės idėja. Teisėje kriminalinė bausmė visada yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė. Man kyla klausimas, ar išspręsime smurto problemą tik sodindami į kalėjimą vyrus. Abejoju, ar jie iš jo išėję pradės gerbti moteris. Lietuvoje atsakingų institucijų pastebima, kad daugėja atvejų, kai už smurtą artimoje aplinkoje jau teisti asmenys smurtauja pakartotinai. IRD duomenimis, lyginant 2017 m. sausio–balandžio mėn. ir 2018 m. sausio–balandžio mėn. kriminologinio recidyvo atvejus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje, asmenų, įtariamų (kaltinamų) padarius nusikalstamas veikas, padaugėjo 38,2 proc. (nuo 110 iki 152). Per 2017 m. fiksuotas net 441 kriminologinio recidyvo atvejis padarant nusikalstamas veikas, susijusias su smurtu artimoje aplinkoje. Akivaizdu, jog, esant tokiems aukštiems recidyvo rodikliams mažinant smurto artimoje aplinkoje mastą, nepakanka vien taikyti teisines baudžiamąsias priemones, bet turi būti nuosekliai taikomas ir mediacijos procesas, o smurto suvaldymo veikloje aktyviau turėtų dalyvauti ne tik policija, bet ir probacijos tarnyba. 

Čia galima pasimokyti iš Austrijos, kurios probacijos tarnyba „Neustart“ turi per 30 metų darbo šioje srityje patirties. Jos tinklalapyje skelbiama, kad per šį laiką buvo sureguliuota 168 tūkst. konfliktų, kuriuose dalyvavo 300 tūkst. asmenų (aukų ar įtariamųjų). 70 proc. atvejų socialiniams darbuotojams pavyko pasiekti susitarimą tarp aukos ir įtariamojo. Per metus Austrijos policija ir prokuratūra šiai tarnybai perduoda apie 6 tūkst. atvejų. Pagal Vienos Baudžiamosios teisės ir kriminologijos instituto atliktą tyrimą „Atkuriamasis teisingumas ir recidyvo prevencija“, nusikaltimo recidyvas, kai prieš tai buvo taikytas mediacijos procesas, sudaro 10 proc. visų atvejų, tuo tarpu už panašius nusikaltimus buvo taikyta kriminalinė bausmė, recidyvas sudaro 22 proc. visų atvejų.

Tad, norėdami pagerinti situaciją, pirmiau investuokime į socialines, o tik po to, kaip siūlo Stambulo konvencija, teisines priemones. Juo labiau kad pastarųjų Lietuvoje tikrai netrūksta.