Asociatyvi Pixabay nuotrauka

Tarptautinė teologijos komisija paskelbė dokumentą „Tikėjimo ir sakramentų abipusiškumas“, kuriame kalbama apie tikėjimą kaip sakramentų galiojimo sąlygą. Daugiausia dėmesio skiriama tikėjimo ir Santuokos sakramento abipusiam ryšiui.

Dokumentas apie tikėjimo ir sakramentų ryšį – tai gana ilgo, nuo 2014 iki 2019 m. vykusio Tarptautinės teologijos komisijos darbo rezultatas. Jį aprobavo komisijos narių dauguma, taip pat komisijos pirmininkas, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Luisas Ladaria. Jo skelbimui pernai gruodį pritarė popiežius Pranciškus. Dokumentą Vatikano radijui duotame interviu pristatė jį rengusios komisijos narys t. Gabino Uribarri Bilbao SJ.

Apie tikėjimo ir sakramentų abipusį ryšį, ypač apie tikėjimą, kaip Santuokos sakramento galiojimo sąlygą, kelis kartus yra užsiminę popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus. Ir ne tik jie, sakė tėvas Uribarri, primindamas, kad šis klausimas buvo keliamas jau 1980, 2005, 2014 ir 2015 m. vykusių Vyskupų sinodų metu. Sinodų dalyviai prašė teologinio paaiškinimo toms sielovadinėms situacijoms, kai Santuokos sakramentas švenčiamas be tikėjimo.

Popiežius Pranciškus su Tarptautinės teologijos komisijos nariais.

Vatican News nuotrauka

Tad ar galima laikyti sakramentiškai galiojančia santuoką, kurią sudarė netikintys sutuoktiniai? Katalikų Bažnyčia moko, kad santuoka yra prigimtinė tikrovė, priklausanti kūrinijos tvarkai. Šią prigimtinę tikrovę Jėzus Kristus iškėlė į sakramento aukštumas. Todėl, kad santuoka galėtų būti laikoma sakramentu, ji privalo galioti ir prigimtiniu lygmeniu. Bažnyčia moko, kad ir prigimtinė santuoka turi tas pačias pagrindines savybes, kurias turi sakramentinė santuoka: yra neišardoma, sutuoktiniai turi būti vienas kitam ištikimi ir turėti intenciją susilaukti vaikų. Čia ir kyla klausimas, ar tie žmonės, kuriuos vadiname „pakrikštytais netikinčiaisiais“, neturėdami tikėjimo gali gerai suprasti, kas yra santuoka. Reikia atsiminti, sakė teologas, kad šiais laikais daugybė žmonių nemano, kad santuokos neišardomumas, ištikimybė ir prokreacijos intencija yra būtinos santuokos galiojimo sąlygos. Taip pat ir civiliniai įstatymai nekelia šių sąlygų. O tai reiškia, kad „netikinčių pakrikštytųjų“ atveju nėra garantuota intencija sudaryti tikrą prigimtinę santuoką. Tad jei konstatuojame, kad tokiais atvejais nesudaroma galiojanti prigimtinė santuoka, tai negali būti ir Santuokos sakramento.

Tėvas Uribarri patikslino, kad dokumente nepritariama nei automatizmui, pagal kurį kiekviena pakrikštytųjų sudaryta santuoka būtų sakramentas, nei „elitiniam skepticizmui“, pasak kurio, tikėjimo stoka kiekvienu atveju reikštų sakramento negaliojimą. Atsakomybė tenka ganytojams, kurie kiekvieną atvejį turi ištirti su sielovadiniu įžvalgumu. Jei būtų matoma, kad dėl tikėjimo stokos trūksta ir intencijos sudaryti galiojančią prigimtinę santuoką, tokiu atveju neturėtų būti švenčiamos nė Santuokos sakramento apeigos. Žinoma, sakė teologas, neįmanoma pamatuoti žmogaus tikėjimo, tačiau su tam tikru įžvalgumu galima atpažinti intenciją, kurią nulemia tikėjimas.

Kun. Gabino Uribarri Bilbao SJ. Twitter nuotrauka

T. Gabino Uribarri Bilbao SJ paaiškino, kad Tarptautinės teologijos komisijos dokumentas apie tikėjimo ir sakramentų ryšį nesiriboja vien Santuokos sakramento galiojimu, bet kalba ir apie kitus sakramentus. Kalbant apie tris įkrikščioninimo sakramentus, pabrėžiama, kad sakramento priėmimas reiškia ir misijos priėmimą. Sakramentą žmogus priima ne tik sau, bet ir kitiems. Priimti sakramentą – tai sustiprinti ne tik save, bet ir Bažnyčią, Kristaus Kūną, būti Jėzaus Kristaus liudytojais.

Krikšto sakramentui priimti reikalingas tas dialogiškas ryšys, kurį matome visoje žmogaus santykių su Dievu ir pasaulio išganymo istorijoje. Jei krikštijamas suaugusysis, problemų paprastai nebūna. Tačiau, kai krikštijamas kūdikis, turi būti tikintys tėvai, krikšto tėvai, seneliai, visa šeimos aplinka, kuri galėtų garantuoti vaiko krikščionišką ugdymą. Sutvirtinimo sakramento atveju irgi reikalaujama brandos, kad žmogus galėtų labiau prisiimti atsakomybę tiek gyvendamas bendruomenės viduje, tiek imdamasis liudijimo misijos. Galiausiai Eucharistija neįsivaizduojama be tikėjimo, ji tikėjimą maitina. Iš priimančiųjų Eucharistijos sakramentą reikalaujama sąmoningai išpažįstamo ir nuosekliai liudijamo tikėjimo.

Pokalbio pabaigoje t. Uribarri pridūrė, kad šiame Tarptautinės teologijos komisijos dokumente svarstomi dalykai neturėtų būti suprantami kaip nauji apsauginiai barjerai, atskiriantys sakramentus nuo nepakankamai tikinčių žmonių, bet kaip stimulas atnaujintai pastoracijai ir sąmoningesniam sakramentiniam gyvenimui.