Joannos Concejo iliustracija

2018-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė lenkų rašytoja Olga Tokarczuk pastaruoju metu literatūros pasaulyje yra bene girdimiausias vardas. Lietuvos kultūrinė spauda taip pat mirga nuo antraščių su O. Tokarczuk pavarde ir nesibaigiančių diskusijų apie „Bėgūnus“ bei nepastovaus šiuolaikinio pasaulio reprezentacijas literatūroje. Tačiau ar žinojote, jog garsi rašytoja rašo ir vaikams?

Tiesa, „Pamesta siela“ (lenk. „Zgubiona dusza“) yra Nobelio literatūros premijos laureatės debiutas vaikų literatūroje. Tai – 2017 m. išleistas bendras O. Tokarczuk bei dailininkės Joannos Concejo projektas. 2018 m. Bolonijos vaikų knygų mugėje ši knyga buvo apdovanota specialiuoju prizu grožinės literatūros kategorijoje.

Olga Tokarczuk gimė 1962 m. mažame Sulechuvo miestelyje Vakarų Lenkijoje. Baigusi psichologijos studijas Varšuvos universitete dirbo privačia psichologe bei ėmėsi rašymo. Publikavo kelis romanus, eilėraščių bei smulkiosios prozos rinkinius. Rašytoja du kartus buvo apdovanota aukščiausiu Lenkijoje literatūriniu apdovanojimu – Nikės premija: 2008 m. už romaną „Bėgūnai“ (lenk. „Bieguny“) ir 2015 m. už romaną „Jokūbo knygos“ (lenk. „Księgi Jakubowe“). 2018 m. gavo „The Man Booker Prize“ premiją, o metais vėliau – Nobelio literatūros premiją.

Joanna Concejo gimė 1971 m. Slupske, Lenkijoje. Baigusi Poznanės menų akademiją nuo 1994 m. gyvena ir kuria Paryžiuje. Čia bendradarbiauja su studija „Le Petit Atelier de Paris“ ir Italijos iliustracijų mokykla „Fabbrica delle Favole“.

Joannos Concejo iliustracijų koliažas

„Pamesta siela“ ­­– tai pasakojimas apie žmogų, per nuolatinį skubėjimą netikėtai pametusį savo sielą ir tik po kurio laiko supratusį, kas nutiko. Tai odė neskubėjimui, ramybei, tylai, lėtam apmąstymui. Knygoje daug filosofinės gelmės, metaforų, simbolių. Ji skatina pasinerti į savirefleksiją, pažvelgti į save iš šalies:

„Jei kas nors pažvelgtų į mus iš viršaus, pastebėtų, jog pasaulis pilnas skubančių, prakaituojančių ir labai pavargusių žmonių, o jų sielos nuolat vėluoja ir nesuspėja su savo savininkais. Dėl to kyla didžiulis sąmyšis, sielos praranda protą, o žmonės – širdį. Sielos supranta netekusios savo šeimininkų, tačiau žmonės dažnai nesuvokia, kad prarado sielą.“[1]

Pati autorė knygą apibūdina kaip „pokštą, metaforą, palyginimą. Tai istorija apie greitai skriejantį laiką ir apie universalaus, lėtesnio laiko ilgesį“[2]. Prarastos, dingusios sielos motyvas nėra naujas – tai kultūroje funkcionuojanti idėja, kurią pati autorė sieja su K. G. Jungu, aprašiusiu pacientus, kentusius „pasimetusios sielos sindromą“. Ši tema – viena iš pagrindinių ir visoje O. Tokarczuk kūryboje. Atsiimdama Nobelio literatūros premiją, O. Tokarczuk kalbą pradėjo nuo ankstyvos vaikystės prisiminimo, kai, pamačiusi besilaukiančios savo mamos nuotrauką, paklausė, kodėl ji paniurusi. Mama atsakė, jog jau tada ilgėjosi dar negimusios savo dukros, o „jei ko nors ilgiesi, vadinasi, tai jau yra.“[3]. Anot O. Tokarczuk, „niekad nebuvusi religinga jauna moteris, mano motina, suteikė man tai, kas kitados buvo vadinama siela, taip apdovanodama mane geriausiu pasaulyje jautriuoju pasakotoju.“[4]

Joannos Concejo iliustracija

Knygos auditorija nėra aiškiai apibrėžta – autorė teigia, jog „Pamestą sielą“ derėtų priskirti knygoms, tinkančioms tiek vaikui, tiek suaugusiajam, nes į siužetą galima žvelgti iš kelių skirtingų kampų. Pasakojimo laikas – mitologinis, esama sąsajų su vaikyste, ji pagrindiniam herojui – saugi praeitis, kurioje šis galų gale atranda ramybę. Patį pasakojimą autorė vadina vintažiniu, o kritikai teigia, jog „,Pamesta sielaʻ savo pageltusiais puslapiais šiek tiek primena dienoraštį arba senstelėjusią palėpėje dūlančią dėžutę, pilną prisiminimų, kuriuos kažkas nori išsaugoti.“[5]

Pati autorė, prisimindama savo vaikystę, pasakoja užaugusi bibliotekoje, nes jos tėvas dirbo bibliotekininku viename iš liaudies universitetų. Ten ji ir išmoko skaityti – imdama atsitiktines suaugusiesiems skirtas knygas, kurias įstengdavo pasiekti. Kalbėdama apie tuos laikus, ji prisimena ir nuolat tvyrojusį knygų, kavos ir cigarečių kvapą, kuris jai iki šiol asocijuojasi su rojumi.

Knygą „Pamesta siela“ 2017 m. Vroclave išleido leidykla „Format“, esama ir vertimų į ispanų, baskų, galisų ir katalonų kalbas.

[1] Ištrauka iš knygos „Pamesta siela“. Prieiga per internetą https://culture.pl/pl/artykul/pisarze-dzieciom-tokarczuk-tulli-lesmian-i-inni (Žiūrėta 2020-02-28)

[2] Interviu su O. Tokarczuk laidai „Legalna kultura“. Prieiga per internetą https://www.youtube.com/watch?v=Km4dQwTT8qI (Žiūrėta 2020-02-28)

[3] O. Tokarczuk kalba atsiimant Nobelio literatūros premiją (vertimas teksto autorės). Prieiga per internetą https://www.nobelprize.org/prizes/literature/2018/tokarczuk/104870-lecture-polish/ (Žiūrėta 2020-02-28). Visas kalbos tekstas, iš lenkų kalbos verstas Vyturio Jaručio, publikuotas 2020-01-02 www.literaturairmenas.lt portale. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/literatura/olga-tokarczuk-jautrusis-pasakotojas/ (Žiūrėta 2020-03-03).

[4] „Jautrusis pasakotojas“ yra O. Tokarczuk kalbos atsiimant Nobelio premiją pavadinimas bei leitmotyvas (vertimas teksto autorės). Prieiga per internetą https://www.nobelprize.org/prizes/literature/2018/tokarczuk/104870-lecture-polish/ (Žiūrėta 2020-02-28)

[5] Marta Baszewska „Szukając siebie. Recenzja „Zgubionej duszy“ Olgi Tokarczuk i Joanny Concejo“. Prieiga per internetą https://kulturaliberalna.pl/2017/11/21/marta-baszewska-recenzja-zgubiona-dusza-tokarczuk-kl-dzieciom/ (Žiūrėta 2020-02-28)

Parengė Jūratė Petronienė