Asociatyvi EPA nuotrauka

2016-aisiais metais „Die Zeit“ žurnalistai Michaelis Thumannas ir Thomas Assheueris kalbino Amerikos akademijos kvietimu Berlyne viešintį politologą, rezonansą sukėlusios, liberaliosios demokratijos triumfą pranašavusios knygos „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (angl.„The End of History and the Last Man“  autorių F. Fukuyamą: 

Kuo virstų JAV, jei jos prezidentu būtų išrinktas Donaldas Trumpas?

Jei leisite atsiriboti nuo šios prognozės, laikyčiausi nuomonės, kad kita JAV prezidente taps Hillary Clinton. Tiesa, tam tikru atveju Trumpui galėtų pasisekti. Hillary Clinton yra gana pažeidžiama. Elektroninių laiškų skandalas gali pasipildyti naujomis detalėmis. Nuo viešumos neapsaugoti ir kiti nemalonūs Hillary Clinton praeities faktai. Ja nepasitikima. Priešininkai galėtų ją diskredituoti.

Įsivaizduokime, kad prezidentu tampa Donaldas Trumpas.

Tai būtų tikras regresas. Kalbant apie JAV, manau, kad amerikiečiai gana stipriai tiki institucijomis – dėl šios priežasties Trumpui nepavyktų sugriauti visos sistemos. Optimistiškai nuteikia tai, kad Trumpas yra oportunistas, neturintis gilesnių ideologinių įsitikinimų. Šis žmogus yra verslininkas – atėjęs į valdžią, jis sudarinėtų sandėrius. Žinoma, pritrenkia vien mintis, kad toks asmuo galėtų tapti prezidentu.

F. Fukuyamos prognozė teisinga nebuvo: D. Trumpas JAV prezidento rinkimus laimėjo, o tų pačių metų vasarą liberaliosios demokratijos pagrindus Europoje sudrebino „Brexit“ referendumas. Savo naujausio kūrinio „Tapatybė: orumo reikalavimas ir nepakantos politika“ (angl. „Identity: The Demand for Dignity and the Politics of Resentment“) pirmojo skyriaus pradžioje jis prisipažįsta, jog būtent šie netikėti įvykiai ir paskatino parašyti knygą, kurioje būtų šiuolaikiškai apsvarstomos problemos, keliančios iššūkių liberaliajai pasaulio tvarkai. Leidinio pavadinimas ganėtinai aiškiai nurodo samprotavimų kryptį – tapatybės tematika ir iš to sekanti orumo (iš)reikalavimo bei pasipiktinimo politika. Politologo žodžiais tariant, tapatybė yra grindžiama visuotiniu žmogaus troškimu įgyti savo orumo pripažinimą (angl. „Identity is based on a universal human’s desire to have one’s dignity recognized“). 

Tad kuo ypatinga ši knyga ir ką naujo ji suteikia bendrajam tapatybės politikos diskursui? Iš pradžių reiktų kiek sugrįžti prie paties autoriaus asmenybės. Nors tekste to neakcentuoja, tačiau užaugęs skirtingų – japoniškosios ir amerikietiškosios – kultūrų kryžkelės paliestoje šeimoje, F. Fukuyama galimai pats jautė vidinį savosios tapatybės neapibrėžtumą: tai jam galėjo suteikti peno sociologinio tipo apmąstymams. 

Jei tikėtume prielaida, kad kiekvienas individas be išimties turi savitų tapatybės ženklų (kas man pačiai atrodo logiška ir priimtina), jų ryškumas ar problemiškumas bendruomeniniame fone visgi kontrastingai skiriasi. Pasinaudojant Arlie Russell Hochschild kūrinio „Svetimšaliai savo šalyje“ (angl. „Strangers in Their Own Land“) metafora (ją viename skyriuje minėjo ir pats F. Fukuyama), dominuojančiai žmonių grupei (t. y. baltiesiems vyrams) atsibodo laukti eilėje, kol visos atipiškos, nuskriaustosios – moterų, juodaodžių, pabėgėlių, homoseksualų ir kitos – grupės išklausomos pirmiau, o jiems lieka tik liberaliosios valdžios dėmesio trupiniai. Tai pagrįstai žeidžia minėtosios grupės, kaip sąžiningų ir lojalių savo šalies piliečių, orumą ir kelia nepasitenkinimą, kuriuo manipuliuoja iškilti siekiančios politinės jėgos. Būtent tai yra autoriaus atraminė mintis ir didžiausias išsakytas rūpestis. Kai „Skaldyk ir valdyk“ metodui pasitelkiamas tapatybės pagrindas, o jame slypinčios žmonių užgniaužtos/užgautos emocijos tampa akstinu pūsti politinį burbulą. F. Fukuyama tapatybės trafaretą suvokia plačiai ir specialių filtrų tam netaiko: „Šios tapatybės gali būti ir yra neįtikėtinai skirtingos, pagrįstos tauta, religija, etniškumu, seksualine orientacija ar lytimi. Jos visos yra to paties fenomeno, vadinamo tapatybės politika, apraiškos.“ Politologas teigia, kad visos esamos tapatybinės dilemos egzistuoja jau tūkstančius metų, o moderniosios ekonomikos siūloma tezė, kad individas orientuojasi tik materialumu pasižyminčioje poreikių (pa)tenkinimo skalėje (paprastai tariant, kiekvienoje situacijoje siekia sau išpešti kuo daugiau naudos), nepaaiškina daugybės žmogiškųjų veiksnių ar asmens poelgių. 

Verčiau jis siūlo pažvelgti į žmogaus sielos prigimtį, pasitelkdamas Platono trijų sielos dalių modelį. Pirmoji dalis yra racionali, antroji pasižymi troškimais. Tačiau trečioji dalis – thymos – nepriklausoma nuo prieš tai minėtųjų ir yra „kartu pykčio bei išdidumo buveinė“. Būtent joje, pasak autoriaus, glūdi tapatybės politikos ištakos. F. Fukuyama, dar prieš pasukdamas į politikos mokslų sritį, ypač domėjosi filosofija – studijuodamas Jeilio universitete, šešiems mėnesiams išvyko į Paryžių: ten tyrinėjo Rolando Barthes ir Jacques’o Derrida darbus. Skaitant knygą maloniai stebina ne tik šio amerikiečių rašytojo demonstruojamų žinių apie senąjį žemyną apimtis, tačiau ir rodomas gyvas interesas, įsijautimas, neleidžiantis europietiškai auditorijai suraukti nosies, o autorių apkaltinti snobizmu. Todėl galbūt neturėtų stebinti F. Fukuyamos simpatija vokiečių filosofui Georgui Hegeliui – garsiojo „istorijos pabaigos“ pareiškimo kolona statyta būtent hegeliškąja tezės prasme, kuri teigia, jog liberaliosios demokratijos formatas yra teisingiausias, todėl idėjų lygmeniu žmonija galimai daugiau nieko tobulesnio neišras. Tačiau tai turėjo reikšmės tik ideologijai, o geopolitinės pabaigos (sakančios, kad visoms valstybėms beliko siekti besąlygiško liberaliosios demokratijos įsivyravimo), ko tikėjosi kai kurie fukujamiečiai, niekas nežadėjo. Akademikas Walteris Russellas Meadas rašė: „Istorijos pabaiga, kaip Fukuyama priminė skaitytojams, yra Hegelio idėja, net jei perversmo būklė triumfavo prieš senąjį režimą visam laikui, Hegelis teigė, kad konkurencija ir konfliktai tęsis. Jis numanė, jog vis tiek bus bruzdama provincijose, net ir tuomet, kai Europos civilizacijos šerdyje bus manoma, kad atėjo poistoriniai laikai.“ Tiesa, ir šioje knygoje F. Fukuyama senos meilės G. W. F. Hegeliui nepamiršta. 

Aiškindamas vidinio-išorinio savęs, angliškai vadinamo inner-outer selves, principą (sykį jis šiai priešpriešai apibūdinti pasitelkė maištaujančio paauglio analogiją, o patį dėsnį nusakė taip: „ juo teigiama, kad mumyse glūdi autentiškasis „vidinis aš“, kuris jaučiasi nepripažįstamas, kas suponuoja, jog visa išorės visuomenė galimai dėl to neteisi, represyvi ir turi keistis“) bei orumo dėmenį, hegeliškoms sampratoms F. Fukuyama skiria nemažai dėmesio. Kaip antai jis rašo: „Dvasios fenomenologijoje [G. W. F. Hegelis] teigia, kad žmonijos istorijos variklis yra kova dėl pripažinimo. Tokį reikalavimą pirmiausia kelia karys, kuris ryžtasi rizikuoti savo gyvybe kruviname mūšyje ne dėl teritorijos ar turtų, tačiau būtent dėl pripažinimo.“ Dar galbūt reikėtų pridurti, kad ne tik F. Fukuyama savo idėjinį konstruktą stato ant šio vokiečių klasiko supiltų pamatų; pavyzdžiui, Kolumbijos universiteto profesorius Axelis Honneth, leidinyje „Kova dėl pripažinimo“ (angl. „The Struggle for Recognition“) analizuodamas socialinių konfliktų kilmę, taip pat remiasi su pripažinimu susieta polemika, o G. W. F. Hegelio idėjoms aptarti paskiria netgi visą pirmąją knygos dalį. Grįžtant prie rašinio temos, šiais laikais pripažinimo elementas svarbus nebe tik elitui ar G. W. F. Hegelio minimiems kariams, tačiau kiekvienam gyventojui, savo egzistenciją apsibrėžiančiam „all men are created equal“ (lietuviškas atitikmuo – „visi žmonės gimsta lygūs“) principu. Tačiau gali būti, kad ir dabar atsiras (o ir atsiranda) tokių veikėjų, kurie jausis pripažinti tik tada, kai dominuos prieš kitus. Šiam veiksniui apibrėžti F. Fukuyama sukūrė terminą megalothymia; tuo tarpu isothymia pasireiškia įgeidžiu būti pripažintam lygiai tiek pat, kaip ir kiti individai. Mąstytojas vylėsi, kad pagal liberaliosios demokratijos idealus nustatytą tvarką pirmosios kategorijos žmonių cezariškus instinktus savotiškai apdoros kapitalizmas, suteikdamas erdvės tapti milijardieriais, taip patenkinant ambicijas. Kaip tokios formulės pavyzdį kadaise jis pasiūlė Donaldą Trumpą. Be abejo, šiandien tai kelia dviprasmišką šypsnį; politologas nenuspėjo (o iš tikrųjų, kas būtų galėjęs?), kad D. Trumpas milijardieriaus statusu visgi nepasitenkins ir ners į politiką, siekdamas dar aukštesnio pripažinimo. F. Fukuyama jau ne kartą viešai prisipažino dėl šios savo klaidos. Iš tokios laikysenos, net galėčiau teigti, kad atsiskleidžia bendras paties F. Fukuyamos įvaizdis: mokėjimas į save pažvelgti tiek kritiškai, tiek ironiškai (viename interviu juokavo, kad guglo paieškose įvedus jo vardą galima aptikti daugiau nei 5 mln. rezultatų, tačiau absoliučioje daugumoje nuorodų kalbama apie tai, koks neteisus jis yra), išlaikyti natūralų ir tolygų santykį su skaitytoju, pasirenkant tarpinį stilių tarp moksliškumo ir publicistikos bei kalbant ne iš „žinančiojo ir teisiančiojo“, bet „apmąstančiojo ir kvestionuojančiojo“ pozicijos. 

Galvojant apie Rusijos ir Ukrainos klausimus, galima pastebėti, kad valstybių priešprieša čia įvardijama ne kaip Vakarų žiniasklaidoje įprasta, „konfliktu“, tačiau „karu“: „ Rusija, kuri užgrobė Krymą ir tais pačiais metais pradėjo karą Rytų Ukrainoje.“ Dėl to džiaugiuosi teksto autoriaus drąsa nepabijojus daiktus įvardinti tikraisiais vardais. Be to, atrodo, kad politologui nuoširdžiai rūpi jo aptariamos problemos: jam svarbu, kad šie svarstymai pasiektų ne tik akademinio luomo, tačiau ir plačiosios visuomenės atstovus. Nežinau, ar F. Fukuyama išties sąmoningai siekė to, ką prieš tai įvardijau, tačiau „protingo bičiulio iš gretimo kiemo“ įvaizdis neabejotinai jam uždirbo papildomų karmos taškų. Be abejo, yra ir kitaip manančiųjų. 

Galima atrasti daugybę straipsnių, švelniai ar griežtai užginčijančių „istorijos pabaigos“ deklaraciją – kritikos strėlių taip pat neišvengė ir šiame rašinyje nagrinėjamas kūrinys. Žurnalistas Richas Smithas esė „Francis Fukuyma (ir vėl) klysta kalbėdamas apie tapatybės politiką“ (angl. „Francis Fukuyama Is Wrong (Again) About Identity Politics“) tikina, kad tapatybės politika demonizuojama be reikalo, o mažumų atstovai kaip tik gali pagerinti demokratinių institucijų veiklas: „Mažumų tarpusavio nerimas susijungia, o tapatybės leidžia jiems įgyti unikalių įžvalgų, padedančių kurti geresnę politiką visiems – netgi jų nekenčiantiems vargšams baltiesiems. Tačiau „baltieji tapatybininkai“, siekdami išardyti šią uniją, reikalauja rase grindžiamos segregacijos.“ R. Smithui antrina ir žurnalui „Foreign Affairs“ straipsnį parengusi Stacey Y. Abrams. Ji nuosekliai papunkčiui ardo prieš identiteto politiką nukreiptus F. Fukuyamos argumentus, tvirtindama, kad tapatybės demokratiją tik stiprina: „ permainos [visuomenėje] aktyvistus bei politikos šauklius pastūmėjo kelti reikalavimus su aukšto lygio specifiškumu – t. y. paimti tapatybes, kurias dominuojančios grupės naudodavo siekdamos [kitas grupes] suvaržyti ir konvertuoti jas į demokratinio teisingumo įrankius.“ O štai Michaeliui Brendanui Dougherty iš „National Review“ labiausiai užkliuvo analizuojama nacionalizmo (nacionalizmas, pasak F. Fukuyamos, yra doktrina, kurios politines ribas turėtų atitikti kultūrinės bendrijos su kultūra, iš esmės nustatyta bendros kalbos) sąvoka: „Mano paties nacionalizmo apibrėžimas yra aptakesnis ir mažiau principingas nei Fukuyamos. Nacionalinį sentimentą priimu kaip tvirtą modernaus politinio gyvenimo bruožą. šis sentimentas, kurį reikia skirti nuo patriotizmo, yra ne kas nors kita nei taikūs kaimynų santykiai, pagrįsti bendra teise toje pačioje teritorijoje.“ Jis taip pat kritikuoja F. Fukuyamos pasiūlymą (politologas teigė, kad nuo tapatybės politikos niekur nepabėgsime, tad šį nuodą galime paversti priešnuodžiu, sau priskirdami ne siaurą ir skaldančią, bet plačią ir vienijančią etiketę) dėl naujų tapatybių kūrimo: „Jei tokia ideologija tampa alternatyva, tada aš verčiau lieku prie senosios nacionalizmo formos, kur gali būti tiek amerikiečiu socialistu, tiek amerikiečiu konservatoriumi ir vis tiek dalintis lojalumu bei kaimynyste, kurią jungia ne griežtų vertybių nustatymas, bet ta pati kalba ir istorija. Juk skamba žymiai laisviau ir taikingiau, ar ne?“ Man pačiai plačiųjų tapatybių kūrimo iniciatyva taip pat pasirodė kaip viena silpniausių vietų knygoje. Galbūt ne tiek dėl pačios idėjos esmės, kiek dėl itin šykštaus ir migloto jos išaiškinimo. Kita vertus, ar apskritai sąžininga iš teoretiko reikalauti praktinių problemos sprendimo metodų? Tačiau, kai jis atskirą skyrių pavadina „Ką reikia daryti?“ (angl. „What Is To Be Done?“), galbūt ir norėtųsi perskaityti apie tai, ką išties konkrečiai kiekvienas mūsų galėtume nuveikti. O daryti kažką reikia ir teks, kadangi tapatybės politika vis labiau įsigali visuomenės savimonėje ir gali grėsti demokratinės santvarkos disfunkcionalumu. Kaip pasakytų Timothy D. Snyderis, demokratija yra nuolat kuriamas, palaikomas ir trapus dalykas, tad istorijos pabaigos dar nematyti.