Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš laikraščio „Draugas“

Pati didžiausia bėda, ko gero, yra ta, kad Lietuvoje į valdžią išrenkami žmonės, kurie dirba sau ir dėl savęs, bet ne dėl didžių idėjų ir valstybės. Ar savanaudis žmogus gali suprasti didžią idėją? Juk pastarosios aprėpia kur kas daugiau, nei patogus vieno žmogaus ir jo giminės gyvenimas ir aplinka. Didžios idėjos lenkia laiką ir užima kvapą, kartais jas sunku suprasti, ką jau bekalbėti apie jų įgyvendinimą.

Kas gi esame mes be tų idėjų? Niekas. Gūdi provincija. Užkampis, pasmerktas lėtai vegetacijai ir išnykimui.

Nejaugi negalime pažvelgti anapus asmeninio vartotojiškumo ir pagaliau suvokti idėją kaip ir derėtų ją suvokti – filosofiškąja, platoniškąja prasme, kaip daikto esmę, kaip idealų pradą?.. Kaip amžiną virsmą ir kitimą, o ne pragmatišką siekimų tikslą, įsikūnijantį materialiame ir laikiname pavidale?..

Galime, ir įžvelgiančiųjų yra, ir jaučiančių, ir netgi pasiruošusių įgyvendinti. Tik bėda ta, kad pinigų siekimas tapo nebe priemone, padedančia įgyvendinti tikslą, o pačiu tikslu. O kai pinigai tampa pasaulio centru ir gyvenimo tikslu, žmogus nebesugeba matyti anapus vartotojiškumo. Mes niekada nebūsim laimingi, jeigu svajosime tik apie didesnes pajamas.

Man patinka pragmatiški ir racionalūs žmonės. Ypač kai susiduriu su dejuojančiais ir verkšlenančiais, kaltinančiais aplinką ir kitus dėl savo nesusiklosčiusio gyvenimo, užtat nekenčiančiais tų, kuriems sekasi. Man patinka svajotojai ir fantastai, ypač kai susiduriu su žmonėmis, kurių pragmatizmas virtęs paprasčiausiu godumu ir pinigų vaikymuisi.

Ir man keista, kad ir dabarties pasaulyje tokia ryški ir netgi dar pabrėžiama (mass medijų, politikų, visuomenininkų) skirtis tarp svajotojo ir racionalisto, tarp mokslo ir religijos, tarp proto ir jausmo. Kad taip stengiamasi atskirti, o ne sujungti – kokią gyvenimo ar veiklos sritį bepaimtum. Ir nors iš tiesų yra dalykų, kurių niekaip nesujungsi – tokių amžinų antipodų, kaip melas ir tiesa, kaip meilė ir neapykanta, kaip atjauta ir negailestingumas – tačiau kaip gražu ir šventa, kai jausmas klauso proto, o protas nusilenkia jausmui, kai pragmatikas išgirsta svajotoją, o svajotojas supranta pragmatiką…

Iš mūsų kasdienybės beveik išnykęs saiko jausmas – ir sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko, dėl gero gyvenimo ar dėl vis didesnę technologijų pažangą liudijančio greitėjančio laiko. Mes nebemokame sustoti ir pasakyti sau – gana, nebelėk. Pabūk su savo siela. Tegu ir aklinoj nakty, spengiančioje nuo tylos. Paklausyk, ką ji tau pasakys, tavo siela, išsigandusi šitos tylos ir ledinės vienatvės.

Paklausyk…