Gianmarco Boscaro/Unsplash.com nuotr.

Remiantis bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir atnaujinimo strategija, vienas iš ugdymo tikslų yra sudaryti sąlygas, kad mokinys „pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, ugdytųsi pilietinę ir tautinę savimonę, įgytų kompetencijų, būtinų tolesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje“. Šiandien, kai pasaulyje vyksta gausybė politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių, o viešojoje erdvėje vis dažniau iškeliant ugdymo programų kaip atgyvenusių ir turinčių diskutuotiną naudą ugdyti šiuolaikinį asmenį, akivaizdu, kad pokyčiai neišvengiamai reikalingi ir švietimo sistemai. Vienas iš sektinų pavyzdžių, kuris sėkmingai įgyvendinamas Vakarų Europos šalyse, tai – filosofija kaip privalomas mokomasis dalykas mokyklose, kuris ne tik moko kritiškai mąstyti, klausti, diskutuoti, bet, remiantis atliktų tyrimų duomenimis (Siddiqui, Gorard ir See, 2017), taip pat daro ir teigiamą įtaką mokantis kitų mokomųjų dalykų. 

Kaip pažymi Jaspersas, kalbant apie filosofijos reikalingumą, dažnai pasiduodama į du kraštutinumus: 1. Tai – sudėtingas mokslas, prieinamas tik tam tikrų gabumų turintiems išrinktiesiems; 2. Tai – elementarus mokslas, kuriam specialių gebėjimų ir žinių nereikia, o filosofu gali vadintis kiekvienas, gebantis suformuluoti klausimą prasidedantį žodžiu „kodėl“. Panašiai teigia ir Hand, kad filosofijos mokslo nauda mokykloje abejojantieji klaidingai filosofiją laiko netinkama dėstyti mokykloje, nes pastaroji „neturinti teisingų atsakymų“, „niekur nevedanti“ arba esanti „kanoninė“ (Hand ir Winstanley, 2009, p. 10). 

Tęsiant temą apie filosofijos reikšmę ir reikalingumą, Rand (1984) savo pateiktoje istorijoje skatina įsivaizduoti, kad esate astronautas, kurio kosminis laivas sudužo nežinomoje planetoje. Autorė smulkiai aprašo, kokios mintys ir jausmai jos pateiktoje situacijoje astronautų vietoje apimtų, kokių klausimų galimai kiltų. Iš gausaus minčių srauto Rand išgrynina tris pagrindines klausimų kryptis: 1. Kur aš esu?; 2. Iš kur tai žinau?; 3. Ką turėčiau daryti toliau? (Rand, 1984, p. 5). Pateikta istorija tampa ypač aktuali, kai autorė reziumuoja, kad tokie patys klausimai lydi ir kiekvieną iš mūsų. Tai reiškia, kad, atsakydami į pirmąjį klausimą „Kur aš esu?“, mes nebūtinai turime galvoti apie geografinę vietą, kurioje šiuo metu esame, bet klausimą suprasti kaip klausiantį: „Kur esu gyvenimo kelyje?“, „Kokioje situacijoje esu?“ (Rand, 1984). Natūraliai, vos atsakius į minėtąjį klausimą, neišvengiamai kyla abejonė: „Iš kur galiu būti tuo tikras?“ Trečiasis Rand klausimas „Ką turėčiau daryti toliau?“ skatina įvertinus savo situaciją mąstyti apie tolesnę veiksmų eigą. Rand pažymi, kad visos problemos žmogaus gyvenime kyla būtent dėl šių, rodos, elementarių neatsakytų klausimų ir pristato filosofijos mokslą kaip vienintelę išeitį klausimams atsakyti: „Kaip žmogus, jūs neturite pasirinkimo – filosofija jums reikalinga. Jūsų vienintelis pasirinkimas yra – ar jūs apibrėžiate filosofiją sąmoningai, racionaliai, disciplinuotu mąstymo procesu ir kruopščiais logiškais svarstymais, ar leidžiate savo pasąmonei kaupti nereikalingą krūvą nepagrįstų išvadų, klaidingų apibendrinimų, neapibrėžtų prieštaravimų, nesuvokiamų lozungų, neatpažintų norų, abejonių ir baimių, atsitiktinai atsidūrusių kartu, bet pasąmonės sujungtas į vieną, nelyginant tam tikrą filosofijos šventyklą“ (Rand, 1984).

Vos tik suvokiame filosofijos mokymo(si) naudą ir svarbą, kyla klausimas – kodėl, norint prisiliesti prie filosofijos mokslo, reikia laukti galimybės norimą modulį pasirinkti vyresnėse klasėse ar kursą aukštojoje mokykloje, jeigu tai galima padaryti tiesiog dabar? Vakarų Europos šalyse filosofija kaip privalomas mokomasis dalykas dėl naudos asmenybės gebėjimams ugdyti – seniai nebe naujiena, o remiantis atliktų tyrimų duomenimis (Siddiqui, Gorard ir See, 2017), filosofijos besimokantieji daro spartesnę pažangą ir mokydamiesi kitų mokomųjų dalykų. 

Iškėlus filosofijos mokymo(si) pradinėse klasėse idėją tradiciškai pasidalijama į dvi grupes: į idėją palaikančiuosius ir idėjai nepritariančiuosius. Kol vieni vardija nesuskaičiuojamas filosofijos teikiamas naudas ir sumanymą mokyti vaikus filosofijos priima entuziastingai, kiti abejoja idėjos prasme ir naudingumu. Hand sako, jog nesutinkantieji, kad pradinėse klasėse besimokantys vaikai būtų mokomi filosofijos, dažniausiai argumentuoja tuo, kad „filosofijos dalykas yra jiems [vaikams] paprasčiausiai per sunkus“ (Hand ir Winstanley 2009, p. 3). Kitaip tariant, abejojama, ar vaikai sugebės suprasti, susidoroti su užduotimis. Tačiau, anot Hand, problema kyla ne dėl to, kad nuvertinamos vaikų galimybės, bet dėl to, jog pervertinama filosofijos pozicija, nes filosofijos mokymas nėra nė kiek sudėtingesnis nei kiti pradinėse klasėse dėstomi privalomi mokomieji dalykai (Hand ir Winstanley 2009, p. 3). Galbūt įsivaizduojama, kad filosofijos mokymas(is) yra neatsiejamas nuo didžiųjų filosofų veikalų nagrinėjimo, tačiau, kalbant apie filosofiją pradinėse klasėse, dėmesys skiriamas ne filosofijos istorijai nagrinėti bei filosofų tezių analizei, bet mokymuisi filosofuoti, t. y. – suprasti informaciją, kelti klausimus ir į juos argumentuotai atsakyti (Hand, 2009). 

Taip pat, anot Hand (2009), filosofijos mokykloje dėstymui oponuojantieji pasitelkia argumentą, kad vaikai yra „filosofai iš prigimties“. Tai reiškia, kad vaikai turi gebėjimą filosofuoti, o tai geriausiai parodo jų nuolat keliami klausimai. Kyla klausimas: jeigu vaikai turi įgimtą gabumą klausti filosofinių klausimų, tai kam tuomet reikalingos filosofijos pamokos? White (1992) teigia, kad filosofinį klausimą daro ne vien jo verbalinė forma, bet ir intencija, su kuria klausiama. Jis sako, kad vaikai, klausdami klausimus, kurie skamba kaip filosofiniai, dažniausiai tiesiog bando išsiaiškinti, kaip pritaikyti naujus žodžius sakinyje. White, norėdamas išsamiau paaiškinti savo poziciją, duoda pavyzdį, jog vaiko klausimas: „Ar nuskinti obuoliai yra gyvi?“, tėra bandymas išsiaiškinti, ar tokia forma kalboje yra vartojama (White, 1992, p. 76). Arba, kitaip tariant, vaikui svarbu sužinoti, ar jis gali kitąkart pamatęs nuskintą obuolį jį įvardinti kaip gyvą. Todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, kad norint vadintis filosofu neužtenka vien mokėti kelti klausimus, prasidedančius žodžiais kas, kaip ir kodėl. Hand pažymi, kad „vaikai nuolatos klausinėja apie praeitį, apie tai, kaip veikia daiktai, apie tai, kas gera ir kas bloga, bet dėl to mes nesakome, kad jie yra iš prigimties istorikai, mokslininkai ar etikos specialistai“ (Hand, 2009, p. 5). Tai reiškia, kad gebėjimas paklausti nėra svarbiausias gebėjimas, kurio moko filosofija ir kuris galėtų parodyti, kaip toli besimokantysis yra pažengęs. Mokantis filosofijos už gebėjimą paklausti, yra gebėjimas atsakyti, taip pat ir pagrįsti savo nuomonę.

Nors gebėjimas paklausti filosofinio klausimo dar nėra rodiklis, kad vaikas geba filosofuoti savo amžiaus lygmeniu, tačiau vaikams būdingas klausimų kėlimas labai palengvina mokymą, nes pakanka tiesiog sudaryti sąlygas, nukreipti atitinkama linkme, paskatinti mokinius klausti tam tikrų klausimų ugdant jų kritinį mąstymą. Anot Gaedi (2015), vaikų mokymas filosofijos turi labai aiškų tikslą: skatinti mąstyti. O amžius, kada vaikai užduoda daug klausimų norėdami geriau išsiaiškinti ir suprasti juos dominančius dalykus, tam puikiai pasitarnauja. Be to, Lone teigia, kad diskusijos su pradinių klasių ar net ikimokyklinių grupių mokiniais ugdo gebėjimą išgirsti kitus, sekti pokalbio eigą, mokytis aiškiai paklausti ir argumentuotai pagrįsti savo nuomonę (Lone ir  Burroughs, 2016, p. 69). Todėl, galima teigti, kad filosofijos ugdymas ne tik moko mąstyti, bet ir ugdo socialinius gebėjimus. Prieštaravimų ar abejonių, dėl ko pradinių klasių mokiniams neturėtų būti dėstoma filosofija, priežastis pasirodo esanti informacijos stoka. Tuo tarpu filosofijos mokymasis net ir jauname amžiuje pasirodo esantis ne tik įmanomas, bet ir dideles naudas teikiantis mokomasis dalykas, kuris formuoja mąstančią, gebančią atsirinkti ir įvertinti informaciją, asmenybę.

Šaltiniai:

Hand, M. (2018). On the Distinctive Educational Value of Philosophy. Journal of Philosophy in Schools. Vol. 5 (1). Prieiga per internetą.

Hand, M. ir Winstanley, C. (2009). Philosophy in Schools. New York: Continuum International Publishing Group.

Gaedi, Y. (2015). The Nature of Philosophy for Children and Its Role in Teaching and Learning. Philosophy Study, June 2015, 5 (6), 292-296. Prieiga per internetą.

Lone, J. M. ir Burroughs, M. D. (2016). Philosophy in Education. Questioning and Dialogue in Schools. Lanham: Rowman&Littlefield. 

Rand, A. (1984). Philosophy: who needs it? New York: A Signet Book.

Siddiqui, N., Gorard, S. Ir See, B. H. (2017) Non-cognitive impacts of Philosophy for Children. Durham: Durham University.

White, J. (1992). The Roots of Philosophy. Iš knygos sudarytojo Griffiths, P. A. (1992). The Impulse to Philosophise (p. 73-88). Cambridge: Cambridge University Press.