Jaunuoliai sėdi prie Milano Sforcų pilies.

EPA nuotrauka

Leidėjams maloniai sutikus, versta iš www.laciviltacattolica.com: Coronavirus Policy: Activating the antibodies of Catholicism. Antonio Spadaro, SJ. Paskelbta 2020 m. kovo 2 d. 

Publikacija italų kalba: La politica di coronavirus. Attivare gli anticorpi del cattolicesimo - „La Civilta cattolica“ Quaderno 4072 , 2020 m. vasario 15 d.

Vertė Saulena Žiugždaitė. 

* * * * *

Koronovirusas 2019-nCoV plinta pasaulyje, sukeldamas visuotinio užsikrėtimo sindromą. Žmoniją siejančios planetinės sistemos šįkart pastato mus į paradoksalią situaciją: kuo glaudžiau susieti esame, tuo labiau kontaktas gali virsti užkrėtimu; bendravimas – užteršimu; įtaka – infekcija.

Apokalipsė – visai čia pat. Suveikia antikūniai: pamesdami protą virsta imunine sistema, kuri siekia apsaugoti nuo visko, ko bijome neatpažinti ir nesugebėti kontroliuoti. Toks virusas jau seniai yra tapęs mūsų vaizduotės dalimi: pradedant biblinėmis rykštėmis, baigiant Aleksandro Manzonio „Sužadėtiniuose“ nupasakoto buboninio maro bei šiandienėmis kibernetinėmis atakomis. Sielos horizontas susiaurėjo atradus mūsų silpną vietą.

„La Civilta cattolica“ vyr. redaktorius, teologas ir rašytojas Antonio Spadaro SJ

Wikipedia.org nuotrauka

Epidemija šiais atvejais visada galiausiai sukelia nesaugumą ir nerimą. Koronovirusas, panašu, šiandien tapo bendresnio pobūdžio baimės, kurią jaučiame viduje, simptomu (ir simboliu). Neseniai atliktas SWG tyrimas parodė, kiek baimės jaučia italai. Kokias baimes? Štai vienas pavyzdinis duomuo: 72 % bijo, kad jų vaikai nesugebės padoriai pragyventi, o 58 % – kad nesugebės sukurti šeimos. Ateities baimė: štai koks virusas šiandien užpuolęs sielą. O baimių litaniją būtų galima dar ilgai tęsti.

Prisimindamas Benigno Zaccagnini, Italijos prezidentas Sergio Mattarella neseniai kalbėjo apie poreikį „suteikti jaunimui idealų horizontą, vertybių perspektyvą, taip apsaugant sielas nuo sunykimo“. „Tyko pavojus nuvysti“, – teigė jis: baimė nuvytina. Pirmasis padarinys užsikrėtus baimės virusu yra suvytusi siela, nykuma. Pirmoji kataliko užduotis yra pirmiausia pasipriešinti dvasios bergždumui.

* * *

Kokie yra šio viruso simptomai? Imuninė reakcija, kuri kontaktą su kitu, kitokiu mums pristato kaip užkrato grėsmę, vis giliau suleidžia šaknis mūsų visuomenėse, įgydama skirtingų formų: vien siaurų saugumo interesų paisanti laikysena užgniaužia mūsų laisves, mūsų teises ir teisės viršenybę; suverenitetas suprantamas kaip priešingas daugiašališkumui ir Europa grindžiamai užsienio politikai; puoselėjamas priešiškumas integracijai; politikoje manipuliuojama iki „pilietinės religijos“ susiaurinta krikščionybe.

Svarstoma maždaug taip: jei noriu būti sveikas ir saugus, privalau dėvėti kaukę bei saugotis kontakto su nepažįstamuoju. „Visur žmogus vengia būti paliestas to, kas jam svetima“ (Elias Canetti). Tai taikoma tiek asmeniniu, tiek ir politiniu lygmeniu. Feisbuko algoritmai mus išmokė: santykiai grindžiami giminingumo skaičiavimu. Algoritmai mums garantuoja, kad sutiktume iš esmės tuos, kurie yra į mus panašūs, mums artimi ir suderinami.

Mes gyvename kaukių filtruojamame burbule, kuris stiprina mūsų tapatumą ir verčia įtariai žvelgti į kitą. 

Mes gyvename kaukių filtruojamame burbule, kuris stiprina mūsų tapatumą ir verčia įtariai žvelgti į kitą. Štai kodėl mes turime demaskuoti algoritmo, formuojančio socialinių tinklų „karo mašinas“ logiką, kuri veikia nacionalizmo ir suvereniteto homo homini lupus propagandoje.

Popiežius Pijus XI savo kabinete. Wikipedia.org nuotrauka

Specifinė virusinės „baimės“ forma yra nacionalizmas, kuris „tautos“ idėją taip pat susiaurina iki filtruojamo burbulo. Pijus XI 1938 m., kalbėdamas pasauliečių judėjimo „Katalikų akcija“ bažnytiniams asistentams, leido suprasti, kaip katalikybė turi antikūnių šiam virusui išnaikinti. Jis sakė: „Katalikas – reiškia universalus, ne rasistinis, ne nacionalistinis, ne separatistinis. Šios ideologijos nėra krikščioniškos, galų gale jos nėra net žmogiškos.“

Katalikų vizija, skirtingai nuo rinkų primestos globalizacijos, yra universali, į centrą iškelianti asmenį ir tautas, pripažįstanti kitą, nepažįstamąjį ir kitokį „broliu“ ar seserimi.

* * * *

Krikščionis mano, kad jis turi prisiimti atsakomybę už savo šalies lūkesčius, pokyčius ir problemas, kurios jį ragina veikti. Kaip iš tikrųjų galime aktyvinti antikūnus prieš baimės, nerimo ir neapykantos pandemijos virusą socialiniame ir politiniame gyvenime?

Viena išeitis yra fiziškai sulaužyti algoritmų, sužadinančių baimės padiktuotą reakciją, burbulą. „Sardinės“ (Movimento delle sardine), taikių protestų serija prieš dešiniųjų iškilimą, tai padarė, – nepaisant visų kitų jų nuopelnų, veikia kaip antikūnai prieš neapykantos retoriką. Jie davė fizinį atsaką. Socialiniai tinklai išties buvo naudojami kaip „socialiniai“, tai yra susitikti. Štai išeitis: susitikti, tvarkyti reikalus kartu, pradedant „Erasmus“ programa, baigiant kaimynystės iniciatyvomis, atgaivinant teritorijas, aikštes, kuriose šiandien nebesikalbame, o vien rengiame mitingus.

Prieš M. Salvini politiką nukreiptas „Sardinių“ judėjimo protestas Turine 2019 m. gruodžio 10. EPA nuotrauka

Akivaizdu, kad „Sardinės“, kaip ir kiti panašūs praeities ir dabarties reiškiniai, yra sąsajų sistemos, nepaisant to, kokią politiką propaguoja, kurios lieka atviros (todėl neišvengiamai neapibrėžtos). Todėl fizinė reakcija turi tapti planuojanti į perspektyvą ir integruoti emocijas bei politinį intelektą. Antivirusinė reakcija turi palikti vietos reabilitaciniam, atkūrimo procesui.

Bet kaip organizuoti katalikų pajėgas viešajame gyvenime? Popiežius Pranciškus rašė, kad pasauliečiui, „panirusiam į socialinio, viešojo ir politinio gyvenimo verpetą“, reikia naujų organizavimosi formų, tačiau „negalima duoti bendrų nurodymų, kaip turėtų organizuotis Dievo tauta savo viešajame gyvenime.“(Laiškas kardonolui Marc Ouellet, 2016 m. kovo 19 d.).

Italijoje mes stengiamės atsiplėšti nuo tų laikų, kai buvo vadovaujamasi „bendrosiomis gairėmis“. Tai subtilus ir svarbus procesas, kurio metu rizikuojama dreifuoti tarp dviejų priešingų variantų.

Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini. EPA nuotrauka

Pirmasis – tikėjimo ir politinių įsipareigojimų gyvenimo nebelaikyti neatsiejama kombinacija. Tai pražūtingas pasirinkimas, nes religinį potyrį atsieja nuo įsitraukimo į miesto statymą.

Antrasis – tikėjimo gyvenimą instrumentalizuoti dėl politinio sutarimo. Tai neigiamai veikia Evangelijos skelbimą. Pasirinkimas, kuris krikščioniškus simbolius paverčia politinės propagandos elementais, verčia be užuolankų abejoti Bažnyčia, kuriai tenka tiesioginė atsakomybė už krikščionių tikėjimo skelbimą, auklėjimą ir ugdymą. Todėl vėl atsidurtume „naujo katalikiško klausimo“2 laikotarpyje (G. Brunelli).

Sinodalumas Bažnyčiai atsiskleidžia kaip tinkamiausias kelias į priekį.

Nustojus galioti „bendrosioms gairėms“, šiandien tenka manevruoti tarp šių dviejų uolų, norint toliau plaukti atviroje jūroje. Būtent tokiame kontekste kaip mūsų, kai išgyvename valdymo ir atstovavimo krizę, sinodalumas Bažnyčiai atsiskleidžia kaip tinkamiausias kelias į priekį.

Žinoma, sinodalinė dinamika yra mažiau a priori „suvaldoma“, nes jos centre – sambūris realių žmonių, kurie „dalyvauja“ ir „atstovauja“ Bažnyčiai. Bet tai, mūsų manymu, yra būdas suaktyvinti katalikybei būdingus antikūnius, ieškant sielovadinio Bažnyčios atsakymo į mūsų demokratiją puolančius virusus.

- - -

1https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1125454/italijoje-tukstanciai-susirinko-i-sardiniu-mitinga-sieke-suduoti-atkirti-ksenofobijai

2https://www.c3dem.it/wp-content/uploads/2019/11/la-nuova-questione-cattolica-gf-brunelli.pdf . Autorius teigia, kad pasikeitus politiniam šalies kraštovaizdžiui, Katalikų Bažnyčia dar nerado tinkamo bendradarbiavimo su valdančiaisiais ir katalikų įsitraukimo į politinį gyvenimą modelio.