Mildos Lomanienės asmeninio archyvo nuotrauka

„Aš pati esu idėjinis žmogus. Man turi skambėti širdis dėl to, ką aš darau. Tai yra pagrindinis dalykas“, – į klausimą, ar mokytojavimas yra darbas, ar kultūrinė misija, atsako Melkio visos dienos mokyklos pradinių klasių, anglų kalbos mokytoja. Ją gamta ir mylimi žmonės „pašaukė“ iš užsienio sugrįžti į Lietuvą ir prisidėti prie išskirtinės Lietuvos mokyklos kūrimo, mokyklos, kurios misija – ugdyti visapusiškai brandų žmogų.

Kas paskatino užsienio didmiesčius iškeisti į lietuviškos gamtos namus?

Studijavau bakalaurą Nyderlanduose, Utrechte. Baigusi studijas ieškojau, kur man toliau kelti sparnus. Olandijoje jau nelabai norėjosi ilgiau būti dėl to, kad trūko gamtos ir norėjosi daugiau erdvės. Bet tuo metu, vasarą, neradau nieko, kur galėčiau būti daugiau gamtoje, ir visi keliai vedė į Amsterdamą. 

Bet... rugsėjo viduryje viena draugė pakvietė į savo vestuves Lietuvoje. Ir aš, prisimenu, svarsčiau, ar važiuoti, ar nevažiuoti, nes juk karjerą reikia daryti. Vis dėlto nusprendžiau atvažiuoti. O atvažiavusi į Lietuvą pamačiau, kad čia kuriasi Melkio mokykla. Dar buvo tik patys pirmieji žingsneliai, pirmieji mėnesiai. Ir kai čia viską pamačiau, galvoju, puiku. Ir gamta, ir žmonės man labai patiko: greitai susikroviau daiktus ir per savaitę grįžau į Lietuvą.

Kaip ruošeisi kelionės mokykloje pradžiai?

Kadangi jau galvojau, kad tikriausiai norėsiu mokytojauti, Dailės akademijoje įgijau dailės pedagogo kvalifikaciją ir tada dar persikvalifikavau LEU į pradinių klasių mokytoją.

Melkio mokykloje nėra įprastų skambučių. Kokia jūsų mokyklos dienos pradžia?

Pirmadieniais susirenkame visa mokykla lauke, ir, suskambėjus varpui, sustojame į ratą, pasisveikiname, tada giedame Lietuvos himną. Po to darome mankštą, bėgame savo krosiukus. 

Himną giedame tiktai pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais būna koks nors lietuvių liaudies žaidimas, daina, ir penktadieniais turime tokią savo sportinę dainelę. Tai ją dainuojame. O ketvirtadieniais vieni eina į aikido, o kiti – bėgioja. Tada praleidžiame dainą.

Koks tikslas slypi toje, atrodo, paprastoje užduotyje – dainuoti dainą?

Turi širdis atsiverti, kad galėtum dainuoti. Ir jaustis savimi, nes gali būti nedrąsu skleisti garsą iš burnos. 

Kodėl diena pradedama nuo mankštos, bėgimo, maudynių tvenkiny (ištisus metus!)?

Svarbu pažadinti save, savo smegenis. Kad po to, kai prasidės pamokos, tikrai būčiau gyvybingas, energingas, nusiteikęs dirbti ir galėčiau savo dėmesį koncentruoti. O man asmeniškai svarbiausias yra komandos jausmas, nes bėgame rikiuotėje, po du, poromis. Vaikams iš tiesų reikia to išmokti. Neužminti ant priešais bėgančiojo batų, neaptaškyti už savęs arba šalia bėgančio žmogaus. Jeigu draugas bėga lėčiau arba jam sunkiau sekasi bėgti, pasiūlyti jam pagalbą. Jeigu kam nors yra sunkiau bėgti, išmokti paprašyti pagalbos. O tai vaikams yra tikrai nemažas iššūkis. Tas bėgimas mus suvienija.

Mildos Lomanienės asmeninio archyvo nuotrauka

Ko reikia, kad rudenį ar žiemą išdrįstum maudytis tvenkiny? Ne visi drįsta ir lietuvišką vasarą nerti į vandenį.

Tiesiog reikia palaikančios aplinkos. Jeigu visa aplinka palaiko šitą idėją, tai tada ne drąsos reikia, o valios. Kartais pučia vakarinis, šiaurinis vėjas, šalta. Bet iššūkių žmogui reikia, kiekvienam tai yra natūralus dalykas. Norisi augti, norisi save auginti, tai iššūkiai kaip būtinybė.

Taigi kaip jums sekasi? Dažnai girdime mokytojus sakant, kad ugdymo programos apimtis per didelė, nespėjama jos „išeiti“.

Na visaip (juokiasi). Mes irgi programos nespėjame „išeiti“. Priklauso nuo to, kokius reikalavimus sau išsikelsi. Man asmeniškai labai patinka ŠMM surašyti dokumentai (turima omeny „Geros mokyklos koncepcija“), jie yra gana gerai surašyti. Ir kai remiamasi tomis 8 kompetencijomis, tai yra labai geras atspirties taškas. Tiktai viena iš tų kompetencijų, berods, yra akademinės žinios. 

Tai kokių žinių žmogui reikia? Ko mokote savo mokinius?

Man, pavyzdžiui, yra labai svarbu ir vaiko pareiga, ir atsakomybė. Tai yra vieni iš žmogaus pagrindų. Privalu tai turėti. Ir jau nuo pirmos klasės tai ugdome. Vaikai turi jaustis pareigingi, atsakingi. Tai ir budėjimas klasėje, ir bendrosios tvarkos prižiūrėjimas, tam tikrų veiklų vedimas. Ryto vedimas – tam tikros mankštos, dainelės padainavimas. Tai yra jų atsakomybė. 

Ir šiaip labai svarbu kuo daugiau ir dažniau juos įgalinti. Kartais atrodo, kad maži vaikai labai daug ko nesugeba. O kaip tik reikia juos vertinti kaip galinčius. Galima su jais tartis, jie gali pasirinkti. Pavyzdžiui, važiuojame į kokią nors ekskursiją, tai duodu jiems pasirinkimą iš kelių, jie gali rinktis, kur nori važiuoti. Ir tada turi argumentuoti, kodėl jie ten nori važiuoti, o ne kur nors kitur.

Kaip mokytojui nuspėti, ką vaikai sugalvos pasirinkti? Kokių galima tikėtis rezultatų?

Kaip mokytojai yra labai patogu: susigalvoji, ką vaikai veiks tą savaitę, tada pasakai, o jie daro. Ir tikiesi, kad bus geras rezultatas. Bet iš tikrųjų toks rezultatas labai trumpalaikis. Geriau užduotį formuluoti klausimo forma: ar jūs šiandien norėtumėte veikti tai? Ar jūs norėtumėte šiandien anglų kalbos pamokos? Ir jeigu jie atsako „taip“, tai valio. O jeigu dalis atsako „taip“, o kokie keli atsako „ne“, tai ir leidi, sakai: „O tai ką jūs norėtumėte šiandien veikti?“ – „Piešti.“ Na gerai. Vienoje klasės dalyje tu vedi anglų kalbos pamoką, o kitoje dalyje tie vaikai, kurie nori, piešia. Jie vis tiek girdi, kas vyksta pamokoje. Bet tų, kurie yra tikrai pamokoje, motyvacija yra didelė. Kai vaikas pats pasirenka, tai jo motyvacija išmokti būna daug didesnė. O tu pasitiki vaiku, kad šis žino, ko jam tikrai reikia.

Ir tada kalbiesi su vaikais. Vakar buvo tokia diena, o šiandien turime daugiau energijos, gal galime padirbėti už dvi arba pasidarome daugiau namų darbų. Ir susitari. Toks yra gyvas procesas. Svarbu visą laiką atsižvelgti į realią situaciją.

Vadinasi, vyksta suasmenintas mokymas? Tai realu?

Bet tai įmanoma daryti, kai yra mažesnės klasės. Valstybinėse mokyklose, kai klasėse yra 25 ar 30 vaikų, neįsivaizduoju. Ir viena mokytoja klasėje! Neįsivaizduoju, kaip tai daryti. Ir dar išlikti sveiko proto!

Mildos Lomanienės asmeninio archyvo nuotrauka

Integruotam ugdymui pasitelkiate projektus. Kokie jie?

Šiaip projektus rengiame kokius 6 per metus. Pagal kai kuriuos projektus vaikai mokosi grupelėse, tada kokį mėnesį ruošiasi. Kartais užduotį atlieka su geriausiu draugu ar atsitiktinai parinktu vaiku. Dabar darė projektus po vieną. Ir kas labai įdomu, kad jie negalėjo ieškoti jokios kieno nors parengtos informacijos apie tai, visą informaciją turėjo pagrįsti patys, savo stebėjimais. Tema buvo jausmai. Ir pozityvūs jausmai, ir negatyvūs, kad vaikai suvoktų, jog pasaulis yra visoks, ne tik teigiamas. Ir kiekvieną dieną turėjo tam jausmui skirti apie 20 minučių. Galima pagalvoti apie jį, pajausti, piešti jį, rašyti apie jį. Žinoma, galima kalbėtis su tėvais, jeigu jau visai stringi ir nežinai, kur toliau. Bet esmė ta, kad turi pats rasti informaciją, koks tas jausmas, kokia jo spalva, kokia vieta kūne, koks yra atvirkštinis jausmas. Turėjo parašyti pasaką arba eilėraštį ir pavyzdį, kada tą jausmą pajuto.

Kaip vertinama mokinių veikla? Ar rašomi pažymiai?

Pažymių nerašome, bet mums yra svarbūs įsivertinimo pokalbiai. Su visais vaikais rengiame du įsivertinimo pokalbius per metus. Paskirstome metus į du pusmečius, ir tie du pokalbiai būna pusmečių pabaigoje. Labai svarbu, kad vaikai patys gebėtų save adekvačiai įsivertinti. Ne nuvertinti savęs per daug, ne pervertinti, bet tikrai realiai save įsivertinti. Man atrodo, didžiausia motyvacija mokytis ir yra tada, kai pats įsivertini, ko tau reikia, kaip save matai. Mes įsivertiname ir po kiekvienos pamokos: ką šiandien išmokau, ką veikiau, ar kalbėjau, ar dalijausi, ar padėjau kitam. Bet tai turi daryti mokiniai patys, o ne mokytojas parašyti pažymį. Aš taškais vertinu, pavyzdžiui, testus. Bet tai nėra taip vertinga kaip įsivertinimas ar mano komentarai.

Mokytojavimas tau – darbas ar kultūrinė misija? Ar nesuabejoji savo pasirinkimu?

Esu idėjinis žmogus. Man labai svarbu jausti vertę to, ką darau. Jeigu tai būtų tik dėl finansų, tai man netiktų. Man turi skambėti širdis dėl to, ką aš darau. Tai yra pagrindinis dalykas. 

Bet kartais tikrai iškyla daug iššūkių, tiesiog būna per sunku ar pervargsti, tada atrodo, kad viskas, nebegaliu daugiau. Visaip būna. Bet, sakyčiau, 80 procentų yra gėris, kuris įkvepia ir mane pačią. Bet tikrai yra ir tas 20 procentų, kur atrodo, kad nebegaliu daugiau. 

Bet toks yra gyvenimas.