Leidyklos „Vaga“ kolektyvas. Leidyklos archyvo nuotrauka

Užsukus į svečius, leidykloje „Vaga“ pirmiausia pasitinka pro didžiulius langus kiek netikėtu rakursu atsiveriantys Vilniaus stogai ir, žinoma, lentynos, kuriose vos telpa knygos.

„Tai tik labai maža šiemet 75-ąjį jubiliejų mininčios „Vagos“ leidybinio kraičio dalis. Pamenate „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ seriją, kurios tomų galima rasti kone kiekvieno knygų mylėtojo namuose? Leidykloje ją saugome visą, nes ji tapusi ištisos leidybinės epochos simboliu; šalia rikiuojasi per daugybę metų išleisti fotografijų albumai, monografijos, klasikų ir visame pasaulyje garsių šiuolaikinių užsienio bei lietuvių autorių knygos, psichologiniai, edukaciniai leidiniai. Didžioji ilgus veiklos metus liudijanti leidinių dalis vis dėlto yra iškeliavusi – atidavėme saugoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui“, ‒ pasakojimą apie leidyklos istoriją ir dabartį pradeda „Vagos“ vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė.

Istorijos puslapius vartant

„Vaga“ – seniausia Lietuvos grožinės literatūros leidykla, įkurta 1945 metais, kaip Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1964-aisiais ji pavadinta „Vagos“ vardu, o jos įsimintiną emblemą sukūrė dailininkas Antanas Kučas. Ne vieną dešimtmetį „Vaga“ buvo pagrindinė grožinės literatūros leidykla šalyje, daugybė jos autorių tapo lietuvių literatūros klasikais.

Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė, Balys Sruoga, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Sigitas Geda, Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis – tai vos keletas per „Vagą“ į literatūros pasaulį įžengusių vardų, o visam rašytojų, poetų sąrašui gal net atskiros knygos prireiktų. Ryškiausi ir stipriausi užsienio literatūros balsai pirmą kartą lietuvių kalba prabilo irgi „Vagos“ vertėjų bei redaktorių dėka: nuo Homero iki Shakespeare'o, nuo Dante's iki Goethe's, nuo Miguelio de Cervanteso iki Gabrielio Garcíos Márquezo, nuo Victoro Hugo iki Thomo Manno, Oscaro Wilde'o, Friedricho Nietzsche's, Virginios Woolf – titaniškas darbas būtų išvardyti bent dalį verstinės literatūros žvaigždyno. Anuomet spausdinti šių dienų leidėjams ir skaitytojams jau net nebesuvokiamo dydžio – dešimttūkstantiniai – knygų tiražai; viena po kitos plėstos serijos: „Drąsiųjų keliai“, „Siluetai“, „Zenitas“, jau minėtoji „Pasaulinės literatūros biblioteka“; daug metų iš eilės leisti „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachai.

Nuo 1994 metų veikianti kaip uždaroji akcinė bendrovė, leidykla ir toliau tęsia geriausias ankstesnių metų tradicijas, leidžia daugiausia užsienio verstinę literatūrą, didina psichologinės, pažintinės, mokslo populiarinimo literatūros krepšelį, dirba ir su lietuvių autoriais.

„Mūsų leidžiamų knygų pobūdis ir temos – pačios įvairiausios, atliepiančios naujus laikus ir besikeičiančių skaitytojų kartų poreikius. Nekinta tik esminis „Vagos“ orientyras – leisti kokybiškas knygas, kurios lavintų, žadintų smalsumą, plėstų akiratį ir, be abejonės, tiktų solidžiam „Vagos“ veidui“, ‒ veiklos kryptį apibrėžia jau 25 metus „Vagai“ vadovaujantis leidyklos akcininkas ir generalinis direktorius Vytas V. Petrošius.

Pasak jo, per 75-erius veiklos metus Lietuvos leidybos sektoriuje, o ir leidykloje „Vaga“ būta daug dinamikos ir pokyčių.

„Praėjusių etapų pamokos išmoktos, o naujieji laikai leidybai iššūkių negaili, tačiau vienareikšmiškai yra įdomūs, skatina inovatyviai mąstyti, ieškoti kūrybiškų sprendimų, o kartu optimizuoti savo veiklą ir planus. Idėjų gausu, mūsų prioritetai aiškūs, tad jubiliejinius 75-uosius metus pasitinkame džiugiai nusiteikę“, ‒ kalba „Vagos“ vadovas.

Leidyklos „Vaga“ vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė ir generalinis direktorius Vytas V. Petrošius. Leidyklos archyvo nuotrauka

Legendinė „Vagos“ mokykla

Darbas „Vagoje“, kaip pasakoja ilgamečiai darbuotojai, niekam nebuvo atsitiktinis – prisijungti prie šio kolektyvo buvo laikoma prestižu. Čia dirbo įvairių kartų žmonės, kiekvienas turėjo savus mokytojus, ir buvo ugdomi geriausi specialistai. Užsukęs į vieną iš daugybės atskirų leidyklos skyrių anuomet galėjai sutikti besidarbuojančius ar diskutuojančius Vytautą Petrauską, Juozą Naujokaitį, Eugeniją Stravinskienę, Sigitą Papečkienę, Adomą Druktenį, Dominyką Urbą, Juozą Urbšį, Ramutę Ramunienę, Liliją Vanagienę, Romualdą Zagorskienę ir daugybę kitų aukščiausio lygio profesionalų, kurie nepriekaištingą vertėjų, redaktorių darbą suprantantiems ir vertinantiems yra žmonės legendos.

„Ne kartą teko girdėti ar skaityti apie vadinamąją legendinę „Vagos“ mokyklą, išugdžiusią ir išauginusią begalę talentų, kurių verstomis arba redaguotomis knygomis skaitytojai džiaugiasi iki šių dienų. Dabar, kai leidyklos vertėjus ar redaktorius dažniausiai samdo iš šalies, kai juntama didelė profesionalių vertėjų ir ypač su autoriais gebančių dirbti ar išskirtinį kalbos jausmą turinčių redaktorių stoka, tarp leidėjų dėl jų net vyksta savotiškos kautynės.

Itin džiugu, kai pavyksta prikalbinti ištisus dešimtmečius senojoje „Vagoje“ dirbusius aukščiausios prabos specialistus. Kaskart pabendravusi su, pavyzdžiui, ilgamete leidyklos vyriausiąja redaktore Janina Riškute, Donata Linčiuviene, Ona Gudžiūniene, Diana Bučiūte ar dabar jau šviesaus atminimo Aldona Baliuliene, jaučiausi palytėta tikrosios knygos kultūros ir erudicijos, išmokusi kažko nepamatuojamai vertingo. Vadinasi, senoji „Vagos“ mokykla vis dar gyva: dalijasi žiniomis su šių dienų leidėjais, o ir skaitytojais“, ‒ pasakoja vyriausioji leidyklos redaktorė.

Daug metų su „Vaga“ gyvenimą sieję vertėjai, redaktoriai iki šiol dažnai įvertinami apdovanojimais ar premijomis. Ne vienam yra atitekęs Lietuvių PEN centro „Metų vertėjo krėslas“, net penkias iš aštuonių Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos iniciatyva teiktų literatūros redaktoriaus premijų „Auksinė lupa“ gavo būtent „Vagos“ redaktorės.

Knygos kelias iki skaitytojo

Šiandieninė leidyklos „virtuvė“ – gerokai kitokia nei senaisiais, ypač tarybiniais, laikais. Anuomet ši leidykla buvo vienintelė šalyje leidybos įmonė, veikusi kaip grynoji monopolija, o dabar leidybos versle sukasi kartu su dešimtimis didesnių ir mažesnių leidėjų, su kuriais konkuruoja: lenktyniauja, kas pirmas nustvers garbingus, populiarius autorius, kas sugalvos naujų ir aktualių leidybinių idėjų.

Dabartinis leidyklos kolektyvas telpa viename aukšte, o sovietmečiu sukosi didžiulis mechanizmas: vienu metu čia dirbo apie tris šimtus žmonių, veikė atskiros vertimų, originaliosios literatūros, vaikų ir jaunimo knygų bei kitos redakcijos. Be to, šiandien leidybos procesai – kur kas paprastesni ir greitesni.

„Prieš keletą metų žiūrinėdama archyvines „Vagos“ nuotraukas ir dokumentus, dar kartą įsitikinau, koks ilgas ir komplikuotas būdavo knygos gimimo kelias: stirtos popieriuje taisomų rankraščių, spausdinimo mašinėlės, savaitės ir mėnesiai archyvuose bei bibliotekose, tikrinant ar ieškant informacijos rengiamiems tekstams, piešti ir rankomis klijuoti viršelių eskizai. Mums – interneto, nuolat kintančių technologijų, begalinio informacijos srauto – vartotojams toks darbo organizavimas, efektyvumas ir greitis, nors ir turi romantikos, darosi sunkiai suvokiami, kone primena antikos laikus“, ‒ juokauja A. Puzauskaitė.

Lyginant ankstesnius ir pastaruosius leidyklos veiklos dešimtmečius, akivaizdu, kad skiriasi ne tik knygų parengimo trukmė, poligrafinė leidinių kokybė, bet ir tam tikri knygų turinio formavimo, atrankos niuansai, leidybai tvirtinamų projektų tvarka.

„Seniai nebėra valstybinės cenzūros įstaigos „Glavlito“, kuris tarsi tankus sietas neleisdavo praslysti užuominoms apie tikruosius Lietuvos istorijos vingius, lietuvių savimonę, kitokią nei sovietinę pasaulėžiūrą. Nebėra pavojaus, kad išleista knyga neįtiks kokiam svarbiam politikui, kad dėl jos teks aiškintis atitinkamų institucijų posėdžiuose. Atsirado laisvė rinktis ir spręsti, žinoma, stengiantis įvertinti, kiek viena ar kita tema jautri visuomenei, kiek morali, pagrįsta knygų autorių pozicija“, ‒ sako „Vagos“ vadovas V. V. Petrošius. Jo teigimu, dabartinė leidyklos redkolegija, kurios užduotis atsijoti, įvertinti ir patvirtinti, kurios knygos atsidurs leidybiniame portfelyje, dirba lanksčiai, išklauso ir paiso nuomonių iš šalies, operatyviai priima sprendimus.

Dabartinis leidyklos moto „senos tradicijos – naujas stilius“ užtikrina senųjų, vertybėmis paremtų leidybos tradicijų tęstinumą, prisitaikant prie naujų rinkos realijų: leidžiamos ne tik popierinės, bet ir elektroninės bei audioknygos, naudojamasi naujausių technologijų teikiamomis galimybėmis, glaudžiai bendradarbiaujama su žiniasklaida, pasitelkiamas socialinių tinklų ruporas, nuomonės formuotojų, tinklaraščių ir tinklalaidžių kūrėjų įtaka.

„Per pastaruosius 25 metus rinkodaroje įvyko toks sociotechnologinis šuolis, kokio 1995-aisiais nė nesapnavome“, ‒ pokyčius leidybos ir leidinių viešinimo arenoje apibendrina V. V. Petrošius.

Leidyklos „Vaga“ archyvo nuotrauka

Kai knygos – ir kasdienybė, ir šventė

Tarp darbo leidybos srityje ir gyvenimo knygomis galima dėti lygybės ženklą. „Kai užnugaryje ne keli, o keliolika ar daugiau kasdienybės su tekstais ir knygomis metų, turbūt dorai nė nebesuvoki ribos tarp darbo ir laisvalaikio. Kolegos leidėjai veikiausiai pritartų, kad tos ribos nėra ir nelabai gali būti, nes nuolat skaitai; net sąmoningai neieškodamas vis tiek žvalgaisi, ką būtų galima išleisti; keliaudamas negali ramiai praeiti pro knygyną; reikia nereikia, akis bado beraštystė su knygomis mažai ką bendro turinčiuose tekstuose; net trukdai kitiems rinktis iš meniu, nes vis baksnoji: žiūrėk, korektūros klaida...“ – apie nuo knygų neatsiejamą kasdienybę kalba A. Puzauskaitė.

Leidyklos „Vaga“ informacija