Knygos „Žydų šventės ir tradicijos“ autorė Živilė Avital Juonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Domitės žydų kultūra ir tradicijomis, tačiau nežinote, kur rasti patikimos informacijos šia tema? ŽIVILĖS AVITAL JUONYTĖS knygoje „Žydų šventės ir tradicijos“ pristatomas šeštą tūkstantmetį skaičiuojantis žydų kalendorius, religinės ir pasaulietinės šventės, žydų gyvenimo ciklas ir jį lydintys papročiai.

Apie tai, kaip gimė ši knyga ir kokios temos joje apžvelgiamos, autorę LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Daug buveinių“ kalbino žurnalistė Jūratė Kuodytė.

Ar knygos idėja ir tikslas buvo mąstant apie Lietuvos žydų bendruomenę, ar turėjai galvoje platesnę auditoriją? 

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad ši knyga nėra vadovėlis, skirtas praktikuojantiems žydams. Tokių knygų taip pat reikia, tačiau jas paprastai rašo rabinai. Aš rašydama knygą turėjau galvoje plačiąją visuomenę – tiek skaitytojus, dar tik pradedančius domėtis žydų kultūra, tiek norinčius pagilinti turimas žinias šia tema. Tačiau tikiu, kad žydų bendruomenės nariai knygoje taip pat atras įdomių ar net netikėtų faktų.

Kaip prie knygos turinio prisidėjo pasikeitusios tavo pačios gyvenimo aplinkybės – jau bemaž metus gyveni pačioje žydų tautos širdyje, turi galimybę iš arti stebėti ir pažinti jų kasdienybę. Viena yra remtis istoriniais, mokslo šaltiniais, kita – pačiai dalyvauti žydų gyvenimo tikrovėje.

Knygą pradėjau rašyti dar Lietuvoje, kai dirbau Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o baigiau persikėlusi į Izraelį.

Žydų tautos šerdimi turbūt reikėtų vadinti Jeruzalę, o mane likimas nubloškė į Tel Avivą, kuris yra ganėtinai sekuliarus miestas. Tačiau per šabą net ir Tel Avivas pastebimai nurimsta – čia nustoja kursuoti įprastas viešasis transportas, neveikia valstybinės įstaigos, dauguma parduotuvių ir dalis pasilinksminimo vietų, žmonės atsisveikindami vieni kitiems linki šabat šalom – ramaus, taikaus šabo, o penktadienio vakarą susiburia šabo vakarienei (ši tradicija populiari net ir tarp nereligingų žydų šeimų).

Kiekviena šventė unikaliai įsilieja į Izraelio gyvenimo ritmą. Per Pesachą nuo prekystalių dingta duonos produktai, per Purimą kone savaitę tęsiasi triukšmingi karnavalai, per Jom Kipurą dvidešimt penkioms valandoms uždaroma oro erdvė, o per Sukotą prie gyvenamųjų namų, kavinių ir restoranų išdygsta laikini nameliai, kuriuose valgoma ir stengiamasi praleisti kuo daugiau laiko.

Apie tai, kokia šventė artėja, galima nuspėti iš parduotuvėse bei kepyklose atsirandančių gaminių – Chanukos laikotarpiu tai būna aliejuje keptos spurgos, per Purimą – trikampiai sausainiai su įdaru, prieš šabą – chalos ir taip toliau. Jei vis dar nesate tikri dėl švenčių datų, pakaks atsiversti bet kurį izraelietišką laikraštį: jame data bus nurodyta dviem formatais – pagal religinį žydų kalendorių bei pagal Vakaruose naudojamą Grigaliaus kalendorių.

Kaip pasirinkai knygos temas? Žvelgiant į turinį, pirma mintis kilo, jog tai galėtų būti puikus vadovėlis arba tam tikra enciklopedija, pristatanti žydų istoriją, kultūrą, religines tradicijas ir kaip jos koreliuoja su šiuolaikinio žmogaus, žydo, gyvenančio ne tik Šventojoje žemėje, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvoje, gyvenimo būdu, poreikiais ir iššūkiais.

Kai dirbau Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, lankytojai, atėję apžiūrėti parodų ar dalyvauti edukacijose, neretai klausdavo, kur galėtų daugiau pasiskaityti apie žydų šventes ir tradicijas. Nors lietuviškos literatūros žydų tematika pastaruoju metu gausėja, švenčių ir tradicijų tema iki šiol buvo tik minimaliai paliesta.

Žydų šventėse užkoduota labai daug: tai šios tautos vertybės, tapatybė, istorinė atmintis, sąsajos su Izraelio žeme ir, žinoma, ryšys su Dievu. Tikiu, kad pažintis su žydų šventėmis ir tradicijomis gali tapti puikiu įvadu į žydų kultūrą apskritai. Tačiau apie šventes nebuvo galima rašyti pirmiausia nepristačius unikalaus, šeštą tūkstantmetį skaičiuojančio žydų kalendoriaus. Galiausiai knygą papildė ir ne mažiau įdomi žydų gyvenimo ciklo tema.

Labai džiaugiuosi, kad Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, sukaupęs unikalią judaikos kolekciją, atsiliepė į kvietimą ir knygos tekstus praturtino vertingomis iliustracijomis. Taigi, knygoje ne tik perskaitysite, kas, pavyzdžiui, yra jadas arba kvapiųjų prieskonių indas, bet ir galėsite pamatyti, kaip šie judaikos objektai atrodo.

Vienas iš raktinių žodžių, geriausiai pažįstamų plačiajai visuomenei, yra šabas. Knygoje cituoji Achado Haamo posakį apie šabą: „Labiau nei žydai išsaugojo šabą, šabas išsaugojo žydus.“ Ar sutiktum su šia mintimi, pažinodama žydus Lietuvoje ir Izraelyje? Kuo šabas toks svarbus? Juk šabo reikšmė – poilsis. Kuo gi poilsis žydams toks reikšmingas?

Retrospektyviai žvelgiant į žydų tautos istoriją nekyla abejonių, kad šabo laikymasis padėjo žydams išlikti. Čia neturiu omenyje fizinio išlikimo, gal net atvirkščiai – istorijoje egzistavo daug laikotarpių, kai žydams buvo pavojinga praktikuoti judaizmą, laikytis šabo ir kitų judaizmo prievolių. Jie tai turėjo daryti slapta, rizikuodami savo gyvybėmis. Čia turimas omenyje dvasinis išlikimas, tapatybės išsaugojimas.

Poilsis per šabą išties svarbus, tačiau kalbama apie turiningą poilsį, atsitraukimą nuo savaitės darbų, kai laikas skiriamas šeimai ir Dievui. Manau, kad šabo idėja šiandien kaip niekad aktuali. Ar nėra taip, kad didžiąją savaitės dalį vergaujame technologijoms – vos atsibudę ranka siekiame telefono, net ir fiziškai nebūdami darbe esame pasiekiami elektroniniu paštu, skambučiais, žinutėmis, nuolat gauname pranešimus socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant, virtualios realybės mūsų gyvenime kartais būna daugiau nei tikro gyvenimo. O kur dar įprasti savaitiniai rūpesčiai, ir galiausiai tampa nebeaišku, ar dirbame dėl to, kad gyventume, ar gyvename dėl to, kad dirbtume. Šabas primena, kad svarbu pasakyti stop! Dabar aš ilsiuosi, aš šito nusipelniau, mano šeima to nusipelnė. Taip bent kartą per savaitę išmokstame skirti laiko sau bei savo artimiausiems žmonėms, o visa kita gali palaukti. Tai – puikus priešnuodis darboholizmui.

Per šabą valgomos chalos. Pixabay.com nuotrauka

Maistas ir žydų religija. Kone kiekviename skyriuje kalbama apie įvairių patiekalų, maisto simbolinę prasmę. Net riešutai kažką reiškia ir yra laikas, kada juos geriausia valgyti. Krikščioniškas pasninkas, kai į jį žvelgiame per galimų ir neleistinų maisto produktų vartojimą, atrodo lengviau įgyvendinamas. O kur dar košerinis maistas!

Pasninkų esama ir žydų kalendoriuje, dauguma jų skirti su Jeruzalės Šventyklos sugriovimu susijusiems įvykiams. Per du didžiuosius pasninkus – Jom Kipurą ir Tiša Beavą nieko nevalgoma ir negeriama dvidešimt penkias valandas. Kiti pasninkai švelnesni, jų laikomasi nuo ryto iki saulės laidos.

Tačiau maistas iš tiesų yra svarbus žydų švenčių elementas, neretai įgyjantis simbolinę prasmę. Per žydų Naujuosius metus patiekiama apvali chala simbolizuoja gyvenimo cikliškumą, obuoliai su medumi valgomi vieni kitiems linkint gerų ir saldžių metų, neraugintos tešlos paplotėliai macai per Pesachą primena apie išėjimą iš Egipto vergovės ir taip toliau.

Na, o kašrutas yra sudėtinga taisyklių sistema, nustatanti, koks maistas yra tinkamas pagal žydų religinę teisę, o koks – draudžiamas, kaip jį tinkamai paruošti, kokių produktų negalima vartoti kartu. Kašruto laikomasi visose Izraelio valstybinės įstaigose – tai reglamentuoja įstatymai. Daug kavinių ir parduotuvių taip pat turi košerinio maisto sertifikatus. Įdomu tai, kad nei jei kavinėje maistas bus pagamintas pagal košerio taisykles, tačiau ši kavinė dirbs per šabą, patiekalai bus laikomas nekošeriniais ir religingi žydai negalės jų valgyti.

Raštai. H. Heinė pavadino vieną iš šventų žydams knygų – Torą – nešiojama žydų tėvyne. Kaip manai, kodėl? Ar garsusis poetas ir šiandien laikytųsi tokios nuomonės?

Toros reikšmės žydų istorijoje didžiulė, ypač jiems pasklidus diasporoje. Nors žydai perėmė kai kuriuos savo gyventų šalių papročius, aprangos detales, kalbas (diasporos žydų kalbos jidiš ir ladino susiformavo vokiečių ir ispanų kalbų pagrindu), Tora ir joje nustatytų prievolių laikymasis padėjo žydams išsaugoti kertinius savo tapatybės elementus. Kai susikūrė Izraelio Valstybė ir žydai pradėjo į ją repatrijuoti iš skirtingų pasaulio kampelių, vienu iš bendrų sąlyčio taškų tapo būtent Tora – joje perteikiamos vertybės, joje užfiksuota žydų tautos istorija.

Ir šiandien svarbiausi žydų gyvenimo įvykiai – vaiko gimimas, berniuko apipjaustymas, religinė pilnametystė, vestuvės – paminimi suteikiant garbę vyrui (progresyvaus judaizmo bendruomenėse – ir moteriai) sinagogoje perskaityti ištrauką iš Toros ritinio.

Svarbi ir reikšminga knygos dalis – žydo gyvenimo tarpsniai nuo pat gimimo iki mirties. Juos atskleisdama supažindini ir su žydų religine teise bei tradicija. Kiek tradicijos – papročiai, religinė praktika svarbiausiais gyvenimo įvykiais (tokiais kaip gimimas, santuoka, laidotuvės ir pan.) – gyvos šiandien Lietuvoje ir kitose šalyse? Nuo ko tai priklauso – kitaip tariant, kiek patiems žydams yra svarbi jų žydiškoji tapatybė?

Dauguma žydų gyvenimo etapų yra universalūs, tačiau unikalūs juos lydintys papročiai ir tradicijos. Izraelyje net ir žydai pasauliečiai, kasdieną nesilaikantys visų 613 judaizmo prievolių, kertiniais gyvenimo ciklo momentais sugrįžta prie žydų tradicijos – daug tėvų vaikams suteikia Hebrajų Biblijoje aptinkamus vardus, gimus sūnui renkasi apipjaustymą, jam sulaukus trylikos metų rengia iškilmingą religinės pilnametystės šventę. Visai neseniai buvau pakviesta į tokią šventę – joje dalyvavo du šimtai žmonių ir šventė savo mastu bei pakylėta nuotaika priminė vestuvių iškilmes.

Tradicinė žydų santuokos ceremonija taip pat kupina simbolinę reikšmę turinčių ritualų. Pora sutuokiama po chupa – ant keturių polių iškeltu audiniu, simbolizuojančiu būsimus bendrus namus, kurių polius per ceremoniją laiko poros draugai ir artimieji. Žiedas nuotakai įteikiamas jaunikiui ištariant tradicinę formulę „Šiuo žiedu tu man pašventinta pagal Mozės ir Izraelio įstatymus“, o ceremonija baigiama taurės sudaužymu, simbolizuojančiu sugriautą Šventyklą, kurios netektį svarbu prisiminti net ir didžiausio asmeninio džiaugsmo akimirką.

Ar rašydama šią knygą atradai sau ką nors netikėta ir įdomaus?

Neabejotinai. Nors pradėjau rašyti knygą jau turėdama šiokį tokį žinių bagažą, netrukus supratau, kiek daug dar nežinau. Pavyzdžiui, rengdama knygą atradau įdomių faktų apie vasarą švenčiamą Tu Beavą, arba Meilės dieną. Bibliniais laikais netekėjusios merginos šią dieną apsivilkdavo baltai ir eidavo šokti į vynuogynus, o vyrai ten rinkdavosi sau žmonas. Merginos vilkėdavo pasiskolintais drabužiais, kad skurdžiau gyvenančios neturėtų dėl to gėdytis.

Sudomino ir įvairiuose šaltiniuose aptikta istorija apie Napoleoną Bonapartą. Pasakojama, kad kartą Tiša Beavo vakarą Napoleonas keliavo pro Paryžiaus žydų getą. Jo dėmesį patraukė raudos, sklidusios iš sinagogos vidaus. Sustabdęs praeivį, jis paklausė, dėl ko žydai šitaip graudžiai rauda. „Žydai gedi sugriautos Šventyklos“, – paaiškino šis. „Kada ji buvo sugriauta?“, – pasiteiravo Napoleonas. „Maždaug prieš 1700 metų“, – atsakė jo pašnekovas. Tuomet didžiai nustebęs Napoleonas tarė: „Tauta, kuri prisimena savo praeitį, neabejotinai turi ateitį.“

Paklausyti pokalbio galite čia:

Purimas Tel Avive. Živilės Avital Juonytės nuotrauka.

Purimas Tel Avive. Živilės Avital Juonytės nuotrauka.

Purimas Tel Avive. Živilės Avital Juonytės nuotrauka.

Purimas Tel Avive. Živilės Avital Juonytės nuotrauka.