Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo Kaunorasytojai.lt

Kas atsitinka, kai prozos imasi poetas? Ogi sulaukiame ne eilinio, bet būsenų romano, kurį išlukštenti – ne ką paprasčiau, nei „nulaužti“ da Vinčio kodą. Apie vienos knygos puslapiuose darniai sugyvenančius Aikštę, Berniuką ir Ceterą, arba Anapusybę, bei Edmundo Janušaičio „Vileišio aikštėje – šnabždesių ABC“ besiskleidžiančias jų paslaptis pasakoja iššūkio nepabūgęs Gediminas Jankus.

Vienas produktyviausių nūdienos rašytojų – Edmundas Janušaitis, tasai kūrybingas nenuorama ir pagarsėjęs maištininkas, išleido būsenų romaną – „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ (Kaunas: „Naujasis lankas“, 2019). Tai jau trečias jo romanas, stojęs šalia keliolikos lyriko poezijos rinkinių. Tad nevertėtų stebėtis, kad E. Janušaitis visų pirma pristatomas (o ir labiau žinomas) kaip poetas, daugelio tituluojamas Kauno Žaliakalnio dainiumi, Žaliašlaičio meisterzingeriu, Žalio kalno bruko bardu, Žaliakopio minezingeriu ir panašiais poetiškais literatūriniais vardais.

Neginčydamas šių poetizmų, ne kartą pasidžiaugęs E. Janušaičio nenusibaigusiomis, o dar gyvą tradicinę raišką – memenimą ir ašaringą lyriką – keičiančiomis žygeivio dainomis, vis tik ir jo prozoje įžvelgiu gaivalingą talentą, gebėjimą kalbėti įdomiai, surasti savo temoms netikėtus formą, stilių. Tarp šiuolaikinių lietuvių autorių prozininkų E. Janušaitis užima svarią vietą ne tik savo modernumu, bet ir temų bei personažų parinkimu, nelauktomis, įprastus stereotipus laužiančiomis siužeto linijomis.

„Vileišio aikštė“ – visais atžvilgiais neįprastas kūrinys. Jame nėra vieno herojaus ar naratoriaus, veikia ir pasakojimą mezga trys personažai: pati atgijusi Aikštė, kurios istorijas papildo Berniukas (jo vaikystė prabėgo šioje Aikštėje ar šalia jos) ir dar viena, paslaptinga mistikos, amžinybės spaudu paženklinta ezoterinė būtybė, kurios komentarai dvelkia egzistencinėmis įžvalgomis.

Beje, tos įžvalgos ir apskritai filosofiniai (anaiptol ne poetiniai) visų šiek tiek mistifikuotų personažų – jie pavadinti A, B, C – atsivėrimai tarsi pakylėja pasakojimą, nelieka vietos išdvėsusiam buitiniam realizmui, banaliam siužetui. Autorius sąmoningai vengia ir nūnai madingų postmodernistinių viražų – obsceniškumo, absurdo, šoko terapijos ir intertekstų.

Išlaviravęs tarp šių literatūrinės raiškos Scilės ir Charibdės, E. Janušaitis atsako į garsiojo sociologo Vytauto Kavolio kažkada keltą klausimą: „Kaip apsaugoti esmių patirtis „skiedalų kibirais“ neužliejant kalbos?“ Regis, viskas paprasta – nenaudoti tų skiedalų, tuščiai nevograuti, siekti esmės bei kuo dažniau stilum verte – keisti stilių. Tačiau šios kelios literatūrinės tiesos kai kurių sąmoningai ignoruojamos, o kai kuriems apskritai neįkandamos.

E. Janušaitis, be abejo, negali pakęsti tuščių skiedalų ir paplavų, o jo stilius meistriškai kaitaliojasi. Kiekvienas personažas turi savo nepakartojamus kalbėseną, charakterį, gyvenimo istoriją. Ką gi šnabžda mums ar tarpusavavy šnabždasi tie paslaptingieji romano A, B ir C?

Kaip minėta, autorius pirmosiomis abėcėlės raidėmis įvardijo Aikštę, Berniuką ir Ceterą – Anapusybę. Skirtingi potyriai bei įspūdžiai atsiskleidžia per jų prisiminimus, tokius skirtingus ir kontrastingus. Tai logiška ir paaiškinama. Sugyvinti, atgiję pasakotojai pateikia netikėtą, fantasmagorišką istoriją, pagrįstą ir inkrustuotą tikromis (tikroviškomis) ar bent panašiomis į realybę detalėmis.

Tikrovė susipina su išmone, istorinius pri(si)minimus ar paprastų žmonių gyvenimus keičia likiminiai būties paieškos intarpai, kol vienos miesto Aikštės bei šalia jos kažkada buvusiųjų ir dabar esančiųjų istorijos, įspūdžiai, būsenos bei jausenos pasiekia egzistencinių aukštumų.

E. Janušaitis netrypčioja vietoje, nesuka tradicinės pasakojamosios prozos rylos. Jo apibendrinimai ir filosofiniai pamąstymai visam kūriniui suteikia pakylėtos dvasios, kalba apie amžinumą ir išliekamumą. Tikrų vertybių nepraeinantis spindesys žybsi trumpai pamatytuose Bernardo Brazdžionio, Henriko Blazo, Mykolo Vaitkaus, Petro Rimkūno siluetuose.

Ištikimas savo Kaunui, ypač Žaliakalniui, E. Janušaitis šią meilės ir prieraišumo temą vysto ir naujajame romane. Juk garsi savo istorija Vileišio aikštė – taip pat žaliojoje miesto širdyje. Prieškario metais tai buvo viena svarbiausių masinių iškilmių erdvių. Čia vyko pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės paradai, Eucharistinių kongresų metu sklido maldos, skambėjo Dainų šventės, nelemtais 1940 metais būriavosi ir entuziazmo pagauti bolševikberniai. Netrukus savo tvarką čia ėmėsi diegti naciai, aidėjo vokiškos komandos, o vietos gyventojai, frontui nubildėjus į rytus, Aikštės pakraščiuose sodino bulves. Šie ir daugybė kitų įvykių bei nutikimų randa vietos E. Janušaičio romane. 

Ir karo metais Aikštėje, šalia esančiose gatvelėse bei visame mieste žmonės mylėjo, sielvartavo, džiaugėsi mažyčiais malonumais, susitikinėdavo, ginčydavosi, aptarinėdavo. Dalinosi ta nelengva kasdiena, nors juos ir gąsdino ateities nežinomybė. Autoriaus akiratyje atsiduria ne tik Vileišio aikštė, bet ir netoliese dunksančios husarų kareivinės, Ąžuolynas, Aukštaičių, Aušros, K. Petrausko ir kt. gatvės, tie maršrutai ir praeities viražai jo personažams puikiai pažįstamomis vietomis visam romanui suteikia autentikos, tačiau netampa svarbiausiais motyvais.

Ryškiai individualizuota kiekvieno veikėjo kalba – šnabždesiai, tuos pačius įvykius skirtingai pateikiančios istorijos, ekspresyvi, dažnai netikėtomis žaižaruojančiomis metaforomis apkaišyta raiška – visa tai būdinga šiam būsenų romanui, sudarytam iš trumpučių personažų pasakojimų.

Knygos struktūra pagavi, verčianti ne tik atidžiai sekti ekspresyvų autoriaus pasakojimą, bet ir karts nuo karto sugrįžti į pradžią, nes kūrinys specialiai yra komplikuotas ir sudėtingas. Pakaitomis vienas kitą keičia pasakotojai – Aikštė, Berniukas ir Cetera. Toji kaita, be abejo, reikalauja dėmesio bei tam tikro pasirengimo. Juk romanas – ne tik apie prieškario ir karo metų įvykius.

E. Janušaitis netrypčioja vietoje, nesuka tradicinės pasakojamosios prozos rylos. Jo apibendrinimai ir filosofiniai pamąstymai visam kūriniui suteikia pakylėtos dvasios, kalba apie amžinumą ir išliekamumą. Tikrų vertybių nepraeinantis spindesys žybsi trumpai pamatytuose Bernardo Brazdžionio, Henriko Blazo, Mykolo Vaitkaus, Petro Rimkūno siluetuose. O „Kornevilio varpai“ karo metų Valstybės teatre nuskamba itin simboliškai ir vaikio atsiminimuose įgauna ypatingą prasmę.

Pabandykime, dar kartą skaitydami E. Janušaičio „Vileišio aikštę“, pasirinkti kitokį nuoseklumą, atskirai įsigilinti į kiekvieną personažą – visų pirma, susipažinkime su pačia Aikšte, toliau – su visais Berniuko tekstais, o pabaigai palikime Ceterą – tąją apibendrinančią Anapusybę, ir pajusime ypatingą praeities, istorijos dvelksmą…