Teksto autorė Kotryna Kriaučiūnaitė. Asmeninio albumo nuotrauka.

„Saulė buvo mirusi, o „rytojus“ tapo keistu senamadišku žodžiu“, – šiomis eilėmis persų poetė Forugh Farrokzad iškalbingai kreipėsi į tautą ir pasaulį, praskleisdama paslaptingą šydą, slepiantį XX a. Irano veidą. Nors politiniai, ekonominiai ir visuomeniniai pokyčiai turėjo milžinišką potencialą išlaisvinti valstybę, netrukus pasitikėjimas virto abejone, neviltis pakeitė ryžtą, o baimė užvaldė visuomenę. Laikotarpis, kupinas kontrastų ir kardinalių permainų, paliko skausmingą žymę iraniečių, niekada nepaliovusių tikėti laisvės idėja, gyvenimuose.

Atradus naftą, 1908 metais prasidėję pokyčiai Irane kulminaciją pasiekė 1925-aisiais, į valdžią atėjus Pehlevi dinastijai. Ironiška, tačiau šalies vadovai, atsiribodami nuo Vakarų, siekė paversti Iraną modernia vakarietiška valstybe. Vis dėlto aktyvi vesternizacija, nesėkmingas naftos verslovių nacionalizavimo projektas ir islamo dvasininkų įtakos apribojimas lėmė išaugusį nepasitenkinimą sistema, nušluota 1979 metų islamo revoliucijos, kai valdžią perėmė ajatola Khomeini. Nors keturiolika metų trukusi Khomeini tremtis ir pergalingas sugrįžimas į tėvynę simbolizavo nesėkmingą šacho bandymą plėsti liberalios visuomenės dalies laisvę religingų musulmonų laisvės sąskaita, jo valdžios įvesti draudimai ir apribojimai visuomenei reiškė dar didesnę priespaudą.

Forugh Farrokzad ir Marinos Nemat gyvenimo istorijos – tai autentiška galimybė pamatyti tikrąjį Iraną šacho ir ajatolos valdymo metais ir suprasti, kiek skirtingais istorijos tarpsniais kainavo pasiryžimas išsaugoti aukščiausią vertybę – laisvę.

„Mano tauta, kritusi tauta, bejausmė, apsvaiginta, vieniša“                       

Jasmin Darznik „Įkalintos paukštės giesmė: kiek kainavo laisvė būti savimi XX a. Irane“ (Balto, 2018 m., vertė Nomeda Berkuvienė) – romanas, įkvėptas žymiausios XX a. Irano poetės modernistės Forugh Farrokhzad (1935–1967) gyvenimo ir poezijos.

Svajonė tapti poete įkvėpė Forugh bebaimei kovai už individo laisvę suvaržytoje visuomenėje. Nors Pehlevi valdymo metais buvo praplėstos socialinės ir politinės moterų teisės, Forugh poezija, kupina skausmo ir nusivylimo, atskleidžia visuomenės nepakantumą kitaip mąstančiam ir sudėtingą moters siekį kurti savo gyvenimą.

Paklusnumas ir dievobaimingumas – gerbiamų Irano šeimų vaikus skirianti ypatybė. Forugh niekada nesitaikstė su įprastomis normomis. Laisvės troškimas būsimos poetės sieloje išryškėjo dar vaikystėje. Nuolankumo stokojusi mergaitė kėlė nuolatinę kančią motinai, sunkiai besitaiksčiusiai su maištinga Forugh prigimtimi.

Labiausiai motinai nuostabą kėlęs dukters pomėgis – literatūra. Šis susidomėjimas atsirado nuo mažens klausantis nuolat tėvo deklamuojamų didžiųjų persų literatūros klasikų – Rumio, Chajamo, Saadžio ir Hafizo – eilių. Pamažu mažoji Forugh suprato galinti save išreikšti kūryboje. Jos eilėraščiai, iš pradžių su vaikišku įkvėpimu kurti Hafizo stiliumi, vėliau virto atviros meilės laiškais, skirtais mylimajam Parvizui.

Atviri jausmai – tabu iš dalies laisvoje, tačiau tradicijų varžomoje visuomenėje. Jausmingi laiškai ir vis ilgiau trukdavę nekalti pasimatymai sukėlė daug skausmo šešiolikmetei Forugh. Tėvas, sužinojęs apie slaptus pasimatymus, skaudžiai sumušė islamo taisyklių nepaisiusią dukrą ir privertė jaunuolius kuo greičiau susituokti.

Nepaisydama tėvų nepasitenkinimo, Forugh buvo laiminga, nes mylėjo Parvizą ir tikėjo šios santuokos ateitimi.

Tačiau apsigyvenusi su savo vyru Forugh pamatė tikrąjį jo veidą. Tai buvo savo nuomonės neturintis, žmonos apginti nesugebantis ir besąlygiškai savo tironiškai motinai paklūstantis vyras. Gyvenimas šeimoje nuolat jaučiant anytos neapykantą tapo kančia Forugh, užuovėjos iš naujo pradėjusiai ieškoti rašydama, o kiek vėliau – iš kitų, ją išklausyti sugebėjusių vyrų.

Beprotnamis – vieta, kurioje kitaip mąstantiesiems suteikiama galimybė pasikeisti. Sukėlusi ginčų ir aistrų Irano menininkų sluoksniuose, tačiau užsitraukusi nešlovę, Forugh šeimos prašymu buvo uždaryta į beprotnamį.

Nuolat girdoma vaistais ir kankinama, Forugh nenustojo svajoti apie kūrybą. Tėvui jos išsižadėjus, vyrui – išvarius iš namų, o sūnui – užmiršus, poetė nepaliovė tikėjusi laisvo žodžio, galinčio išvaduoti jos sielą, galia.

Kiekviena kančia ir neišsipildęs troškimas skatino rašytoją Forugh augti ir tobulėti. Pamažu ji tapo viena ryškiausių moderniųjų Irano poetų ir net kino kūrėja. Jos trumpo metro dokumentinis filmas „Šis namas juodas“ sulaukė tarptautinio pripažinimo.

Šacho laikų Iranas dažnai vaizduojamas kaip moderni valstybė, kurioje neegzistavo suvaržymai dėl aprangos, poros nebijojo susikabinti rankomis gatvėse, o studentai – protestuoti prieš universitetų reformą.

Tačiau didžioji visuomenės dalis išliko konservatyvi ir nepalankiai vertino tradicijų nepaisančius išsišokėlius, tokius kaip Forugh. Menininkai ir liberalesnių pažiūrų žmonės jautėsi svetimi, jų dažnai išsižadėdavo šeima, o kitoks požiūris buvo vertinamas kaip psichikos sutrikimas.

Irane augo nepasitenkinimas šacho politika. Nepatenkinti buvo tiek kairieji, kurie suko komunistų keliu, tiek demokratai. 1963-iaisiais, riaušių ir mitingų metu, pirmą kartą iraniečiai plačiau išgirdo apie Khomeini, tą patį, kuris po šešiolikos metų atves šalį į islamo revoliuciją.

„Buvau visko, su kuo jis kovojo, įsikūnijimas: krikščionė, antirevoliucionienė ir kalinė“                                                                          „Teherano kalinė“ („Baltų lankų“ leidyba, 2011 m., vertė Jovita Groblytė) – tai iškalbingas iranietės politinės kalinės Marinos Nemat (g. 1965) autobiografinis romanas, pasakojantis apie jos išgyvenimus Khomeini valdomoje tėvynėje. Liudijimas stebina ne tik išsamiomis politinėmis peripetijomis ir sukrečiančiais įvykiais, bet ir moters pasiryžimu bet kokia kaina siekti laisvės.

Neapykanta Vakarams, akla meilė tradicijai ir aktyvi propaganda – islamo revoliucijos vaisius, suteikęs gyvenimui Irane naują prieskonį. Marinos prisiminimuose porevoliuciniame Irane ant sienų vis dar kabo Khomeini atvaizdai ir neapykanta dvelkiantys lozungai „Mirtis Amerikai“, „Mirtis Izraeliui“, „Mirtis komunistams ir visiems islamo priešams“, „Mirtis antirevoliucionieriams“, kuriuos vaikai verčiami skanduoti mokyklose prieš pamokas.

Vyriausybė draudžia ryšėti kaklaraiščius, nagų lakas tampa šėtono įrankiu, o matematikos pamoka – galimybė revoliucijos sargams skleisti propagandą apie tobulą islamišką visuomenę.

1979-ųjų lapkričio 4-ąją neapykantos kurstymas pasiekia apogėjų, kai Khomeini pasekėjai užgrobė JAV ambasadą ir paėmė 52 įkaitus.

„Po revoliucijos, regis, viskas buvo visiška nesąmonė“, – sako Marina, prisimindama įkaitų dramą, kilusią dėl universiteto studentų noro surengti šachui, tuo metu JAV besigydžiusiam nuo vėžio, teismą.

Nepaisydama pavojaus ir antirevoliucionierių persekiojimo, Marina nebijojo protestuoti ir kritikuoti naująją islamistų valdžią. Žodžio laisvė jai tapo ne tik pagrindiniu kovos su diktatūra įrankiu, bet ir aukščiausia vertybe. Marinai tebuvo šešiolika, kai ją suėmė.

Kasdienės mirtys ir siaubingi kankinimai – Khomeini valdžios ir islamo revoliucijos nepalaikiusiųjų dalia. Apribojus žodžio laisvę ir išvykimą į užsienį, pagrindiniu revoliucionierių tikslu virto susidorojimas su nepritariančiais režimui.

Visi be išimties kritiškesni iraniečiai buvo persekiojami, kankinami ir pasmerkiami myriop. Mirties nuosprendis buvo skirtas ir Marinai, pasisakiusiai prieš mokytojų politikavimą bei rašiusiai antirevoliucinius straipsnius į mokyklinį laikraštį.

Tačiau netikėta tardytojo meilė politinei kalinei leido išvengti siaubingos bausmės. Mainais prašydamas santuokos ir Marinos atsivertimo į islamą, tardytojas manipuliavo jos jausmais šeimai ir mylimajam.

Mergina, siekdama apsaugoti jai svarbius žmones, prieš savo valią sutiko su jai pateiktais reikalavimais. Nors sugebėjo netikėtai išvengti bausmės ir už tai sumokėjo sava kaina, Marinos lig šiol neapleidžia kaltės jausmas prieš draugus ir pažįstamus, nužudytus Evino kalėjime. Ši ir panašios psichologinės traumos vis dar persekioja daugelį politinių kalinių.

Khomeini valdoma islamo respublika – tai valstybė, kurioje nebuvo vietos kitam požiūriui, trūko atjautos ir dominavo žiaurumas. Nors dauguma palaikiusių revoliuciją tikėjo, kad ajatolos dėka Irane suklestės demokratija, padėtis kasdien blogėjo, o revoliucijos priešais ilgainiui paskelbti net ir nuosaikūs musulmonai, iki tol palaikę Irano lyderį, tačiau vėliau nepritarę jo vykdomai politikai.

Islamo revoliucija, suteikusi daug nepagrįstų vilčių, galiausiai virto didžiuoju nusivylimu, kurį žymėjo Irano karas su Iraku (1980–1988).

Forough Farrokhzad. wikipedia.org nuotrauka

XX a. Iraną krėtė milžiniškų pokyčių banga: Kadžarų dinastiją pakeitė Pehlevi, konstitucinę monarchiją – islamo respublika, o liberalias idėjas – viduramžiškos tradicijos.

1989 metais mirus aukščiausiam dvasiniam lyderiui Khomeini, jo valdžią perėmė Khameini, valdantis iki šiol. Nors porevoliucinis Iranas susiskaldė į vakarietiškas vertybes puoselėjančius ir besąlygiškai konservatyviąją liniją palaikančius, teokratinė santvarka vis dar remiasi Khomeini autoritetu. Jo pasekėjų vis dar labai daug.

Nors Forugh Farrokhzad neišvydo lemtingų pokyčių valstybėje, tačiau puikiai numatė ateitį tautos, kuri, „klajojanti iš tremties į tremtį, velkanti savo pačios lavonų naštą“, yra pasmerkta nelaisvei.