Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete / Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Sunku patikėti, kad praėjo jau trisdešimt metų. Kovo 11-osios vaikai jau suaugę ir turi savo vaikų. Kovo 11-osios vaikai jau baigę mokslus ir užima vadovaujančias pozicijas politikoje, valstybės tarnyboje, švietime ir versle. Visgi, ką jiems reiškia Kovo 11-oji? Ar ši data jiems svarbi? 

Kaip ir bet kokį steigiamojo pobūdžio konstitucinį aktą, taip ir Kovo 11-osios aktą būtina vis skaityti iš naujo, nes kiekviena karta turi jį prisijaukinti ir įsisąmoninti, kad jis taptų ne tik istoriniu, bet šiuolaikišku, t. y. šiandieną keičiančiu aktu. Aišku, šį aktą visuomet būtina suaktualinti ne tik Kovo 11-osios ar vadinamiesiems Tūkstantmečio vaikams, bet ir Kovo 11-osios įvykio dalyviams bei amžininkams. Todėl, iš vienos pusės, šio akto užfiksuotos teiginių reikšmės ir prasmės yra visuomet tos pačios, kita vertus, per trisdešimt metų labiau atsivyniojęs laiko prasmių pergamentas mums leidžia šį aktą pamatyti tokioje šviesoje ir perspektyvoje, kokios dar nesimatė prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus. 

Taigi, šiandien Kovo 11-osios akte skaitydami apie Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymo atstatymą, žinome ne tik apie 1918 m. vasario 16 d. aktą, bet ir apie 1949 m. Partizanų deklaraciją, o tai paverčia signatarus pokario pasipriešinimo kovų tęsėjais ir jų kovo įprasmintojais. Šiandien skaitydami apie valstybingumo atstatymą 1990 metais, žinome, kad po nepilnų metų (1991 m. sausio 13-ąją) žmonės šio akto prasmes įprasmins gindami jį savo gyvybės kaina, o Rusija bei demokratinės šalys galutinai pripažins Lietuvą tik po Rusijoje nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo. Šiandien, skaitydami, kad Kovo 11-osios aktu Aukščiausioji Taryba pripažįsta sau įgaliojimus išreikšti Tautos valią ir jos suverenias galias, suprantame, kad tuo nėra pervertinamas Aukščiausiosios Tarybos vaidmuo, nes tai beveik po metų (1991 m. vasario 9 d.) patvirtino tautos plebiscitas, o Aukščiausioji Taryba (pagal 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo analogiją) vėliau bus pavadinta Atkuriamuoju Seimu. Šiandien, skaitydami, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybingumas, žinome, jog ateis laikas, kai Rusija nepripažins Lietuvos okupacijos fakto, o tai reiškia, kad ji kartu neigia ir Kovo 11-osios aktą. Kovo 11-osios akte skaitydami, kad Lietuvos valstybės teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, žinome, kad 1992 m. birželio 8 d. konstitucinis aktas ir, aišku, 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija konstitucionalizuos patį Kovo 11-osios aktą. Pagaliau, skaitydami apie tai, kad Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, jau žinome, kad 1991 metais Lietuva taps JTO nare, 1993 metais – Europos Tarybos nare, o 2004 metais Lietuva taps ES ir NATO nare. 

Taigi, kaip 2020 metais turėtume skaityti 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės aktą? Šiandienė patirtis leidžia jį mums perskaityti daug plačiau ir giliau, bet vienas dalykas nesikeičia – Kovo 11-osios aktas leido mums rasti valstybingumo atkūrimo teisinę formulę. Maža to, Kovo 11-osios aktas į konstitucinį lygmenį pakėlė ne tik savo pirmtaką – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą, bet ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliuciją dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, kurios šimtmetį taip pat švęsime jau po dviejų mėnesių. 

Visgi, jei paklaustumėte, kuris Kovo 11-osios akto teiginys šiandien man atrodo svarbiausias, atsakyčiau, kad tai yra šio akto pavadinime esantis žodis „at-statymas“. Taip yra todėl, kad jis išreiškia mūsų visų nuoseklų nuolatinį darbą kiekvienoje profesijoje ir visuomeninėje srityje savo valstybės bendram gėriui, apie ką dar 1993 metais kalbėjo Lietuvoje apsilankęs popiežius Jonas Paulius II, kviesdamas jaunimą „ne nuo langų, o nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį“. Be to, priešdėlis -at (žodyje „atstatyti“) reiškia, kad Lietuva nėra visiškai naujas projektas, o veikiau tradicija, kurios šaknis turime puoselėti ir tęsti tai, ką pradėjo mūsų tėvai, apie ką 2018 metais Lietuvoje taip pat priminė jau popiežius Pranciškus. Pagaliau, šis žodis „atstatymas“ kreipia į tai, kad savo darbą bendram gėriui turime atlikti laisvai ir kūrybingai. Tik taip Kovo 11-osios aktas mums taps nuolat tikrovę kuriančia dabartimi, o ne tik istoriniu dokumentu.