Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka. 

Praeitų metų pabaigoje JAV pasirodė ataskaita, įvardinta kaip „Afganistano dokumentai“ (aiški referencija į prieš penkis dešimtmečius pasirodžiusius „Pentagono dokumentus“). Deja, Lietuvoje šis tyrimas nesulaukė didesnio visuomenės dėmesio, tačiau yra vienas ryškių pavyzdžių, kaip veikia gerai organizuota politinė apgaulė. Jame atskleidžiama, kad maždaug per pusę metų nuo įsiveržimo į Afganistaną JAV vadovybė suvokė, jog konflikte nebus pasiekta „akivaizdi pergalė JAV interesams“. Kaip rodo dokumentai, per konfliktą, kuris jau tęsiasi daugiau kaip 18 metų, imta suprasti, koks turėtų būti JAV buvimo Afganistane tikslas, nuolat keičiant strategijas ir uždavinius bei vertinant duomenis, siekiant tiesiog pateisinti ir legitimuoti patį karą. Daugiau, pavyzdžiui, čia. Dėl melo ir manipuliacijų gausos prarandamas tvirtesnis tikrovės pojūtis. Paprastai kalbant, tai, ką daro JAV, Harry G. Fankfurto terminais galima įvardinti kaip šūdmalą. 

Trumpą esė Apie šūdmalą (angl. On Bullshit), kurioje Frankfurtas išdėsto, kas yra šūdmala ir kuo ji skiriasi nuo melo, pasirodžiusį 1986 m., dabar galima rasti ir lietuviškai. Teksto esmė paprasta. Pasak autoriaus, pirmiausia reikėtų šūdmalą atskirti nuo melo. Melas reiškia santykio su tiesa išsaugojimą. Melas turėtų suklaidinti arba nuslėpti. Melagiui neišvengiamai rūpi tiesos vertė; melas rodo, kad melagis tiesą laiko svarbia, ir meluodamas siekia ją nuslėpti. Paprastai galima galvoti štai taip: tam, kad sugalvotų melą, melagis turi manyti žinantis tiesą, t. y. vedamas tiesos sukurti jos priešingybę – netiesą. „Tas, kas meluoja, ir tas, kas sako tiesą, taip sakant, žaidžia tą patį žaidimą priešingose pusėse.“ Tuo tarpu šūdmala – tai kalbėjimas ir veikimas nesirūpinant dėl tiesos; tai „indiferentiškumas tam, kaip yra iš tikrųjų“ (p. 39). Tokiu atveju šūdmalio niekas neriboja. Jis neturi visiškai jokio orientyro – tiesos, kurią siekiant nuslėpti sukuriama jos priešingybė – melas. Taip pat jo abejingumas tiesai ir meluiatveria neaprėpiamų manipuliacijos galimybių kalbant bet ką, nes šūdmalio niekas neriboja. Ir tai didžiausiais šūdmalos pavojus – šūdmalys, nesirūpindamas savo žodžių santykiu su tiesa ir melu, nesirūpina savo žodžių poveikiu. Jam tiesiog nerūpi tikrovė. 

Esė pats Frankfurtas nesiteikia vertinti, ar gyvename išskirtiniame šūdmalos amžiuje. Visgi teksto pabaigoje jis suformuoja kelias prielaidas, kurios leidžia suprasti dabartinės šūdmalos priežastis. Pirmiausia tai jau minėtas demokratinis valdymas. Iš politinių lyderių reikalaujama turėti nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais ir į juos atsakydami kandidatai dažnai griebiasi visų klausimų eksperto vaidmens. Dar svarbiau tai, kad piliečių įsitraukimas į politiką renkant „geriausius“ tautos atstovus, o vėliau sprendžiant, ar jie gerai atlieka savo darbą, ar per ateinančius rinkimus juos pakeisti, lygiai taip pat ima veikti kaip ekspertinių žinių neturintys, bet tvirtą nuomonę kiekvienu klausimu pareiškiantys valstybės valdytojai. 

Įdomesnė Frankfurto antroji, mažai išplėtota, įžvalga – šūdmalos paplitimas įsišaknijęs įvairiose skepticizmo formose, kurios neigia, kad galime turėti bet kokią patikimą prieigą prie objektyvios tikrovės ir dėl to atmetame galimybę žinoti, kaip yra iš tiesų, kaip preventyvią klaidos strategiją. Pasaulio tikrovės audinį sudaryti ima tik priešingos, lygiavertės (su objektyvia tiesa ryšio stokojančios) nuomonės. Šiuo atžvilgiu šūdmala nesusijusi su kokiomis nors specifinėmis politinėmis demokratinės santvarkos negaliomis. Skepticizmas tikrovės atžvilgiu sukelia priešingą impulsą – koncentraciją į save, tikrovę matuojant savo jausmo ir vertybių matu. Taip skepticizmas mokslo, valstybės, institucijų ir pagaliau kitų arba kitokių nei „aš“ atžvilgiu įgauna ypatingą svarbą, tik taip leidžiantis pasijusti šiek tiek tvirčiau nežinomybės ir netikrumo pasaulyje. 

Atrodo, būtent tai aiškiai jaučia tie politiniai lyderiai, kurie patys smarkiai nesirūpina, ar jų veiksmai ir kalba sutinka su tiesa (ar melu). Ar kada nors esate įsiklausę, kokią strategiją naudoja JAV prezidentas kaskart, kai yra pagaunamas žurnalistų tiesiog meluojantis? Dažnai jis atsitraukia nuo savo teiginio. Tačiau, kaip dažnai ir būna, pagautas melagis išsisukinėdamas tik dar labiau įsipainioja į prieštaringų vieno kitam teiginių tinklą. Tuomet pereinama prie abstraktybių ir vertinimų: „Nemažai žmonių man pritartų, kad X (mokesčių sistema, teismų praktika) yra bloga/apgailėtina/neveikianti.“ Tai ne kokio nors faktinio melo konstatavimas, bet veikiau apeliacija į vidinį jausmą, kuris išjaustas, kai pyktis, nepasitenkinimas esama savo paties situacija įgauna tikroviškumo statusą. Šūdmala padaro tai, ko negali melas padaryti tikrovei. Melas siekia nuslėpti ar suklaidinti, o šūdmala – perkeičia faktų ir jų vertinimo hierarchijas. Vertiname ne faktus, bet faktai priklauso nuo to, kaip vertiname tam tikrus dalykus arba dar įdomiau – kaip juos išjaučiame savojo „aš“ viduje. 

Šią mažą knygelę išvertusi leidykla Hubris praeitais metais skaitytojui pasiūlė kitą, tik jau Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“. Šie du leidiniai vienas kitą puikiai papildo. Snyderis, kalbėdamas apie pamokas, kurias turėtume išmokti iš XX a. tironijos patirčių, išskiria dėmesingumą kalbai. Dėmesingai vartojama kalba leidžia mums pažinti ir įvardinti tikrovę, ir tik nespekuliuodami kalba, galime gyventi bendrame pasaulyje. Tokiame pasaulyje tam tikri dalykai turi visiems (ar bent daugeliui) bendras prasmes. Jame nuomonių skirtumas prasmingas, nes jis atskleidžia, kaip įvairiai galima žvengti į tą patį reikalą (o tai iš esmės skiriasi nuo tvirtinimo, kad neįmanoma apskritai jokia faktų materija anapus nuomonių). Ši bendra tikrovė įpareigoja kitaip nei į emocijas nusitaikančios politinės kalbos. Šūdmala nėra tik „kalbėjimas vėjams“ ar burnos aušinimas, į ką galime numoti ranka kaip į populizmą, kaip skirtumą tarp veiksmų ir kalbų demokratijoje, kurioje kiekvienas, nusitaikęs į politinį postą, turi įtikinti paprastus žmones, juos įkvėpti ir priversti patikėti jo vizija. Ten, kur žodžiais žongliruojama laisvai, ten, atrodo, bendra tikrovė neišvengiamai ima nykti. Būtent tai atveria kelią plataus politinio manipuliavimo projektams, paralyžiuojant žmonių gebėjimą patiems svarstyti ir vertinti tikrovę ir joje veikti. 

Kaip minėta, Frankfurtas aiškiai skiria melą nuo šūdmalos. Visgi, pripažinus, kad esama skirtumų tarp melo ir šūdmalos, stebint viešąjį gyvenimą, tenka konstatuoti, jog šie du dalykai veikiausiai vienas kitą skatina. Melas, kuris sakomas viešai, kuris yra akivaizdus ir kartu melagiui nesukelia nei gėdos, nei nepatogumo jausmo. Jis nurodo į tai, kaip mažai rūpinamės tiesa. Melo tikslas yra ne pakeisti faktus, bet vis stumti ribą tarp leistinos ir neleistinos kalbos, nepaisant faktų, sukuriant atskirą vertybinių teiginių ekosistemą, ir čia kaip tik pasitelkiama šūdmala. Vidutiniam rinkėjui tampa svarbiau tai, ar laimės jo vidiniam „aš“ bylojantis kandidatas, o šūdmala tampa vienu pagrindinių būdų siekti politinės galios. Pagrindiniu politinės darbotvarkės „punktu“ tampa gebėjimas apginti savą poziciją šioje uždaroje vertinimų ekosistemoje.