Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

„Gyvenimas su duona“ – tokį posakį dažnai vartojo tėvas Slavko Barbarićius OFM kalbėdamas apie pasninką. Pasninkaujant svarbiausia ne maisto atsisakymas ar alkio pojūtis, bet vidinės laisvės, kuri būtina siekiant atsiverti Dievo malonėms ir meilei, tobulinimas. Pasninkas skatina mus jausmais, protu, kūnu ir dvasia siekti tyrumo, nuolankumo, ramybės ir džiaugsmo, jo tikslas yra tobulumas ir šventumas. Pasninkauti širdimi visų pirma reiškia pasninkauti su meile. Meilė Dievui ir artimui yra vienintelė tikra maldos ir pasninko priežastis. Pasninkaudami atsikratome savanaudiškumo, pametame puikybę, vaduojamės iš prisirišimo prie asmeninių troškimų ir norų, nesveikos priklausomybės nuo materialinių dalykų, savęs ar kitų. Pasninku ir malda išsilaisviname ir pradedame gyventi žmogaus vertą gyvenimą.

Skaitykite S. Barbarićiaus knygos „Pasninkaukite širdimi“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė) ištrauką. 

PASNINKAS, MALDA IR PSICHINĖ SVEIKATA

Sena patarlė teigia: „Sveikame kūne sveika siela“, bet galima pasakyti ir kitaip: „Sveikas kūnas per sveiką protą.“ Nors kalbame apie kūną, protą ir sielą, žmogus yra unikali jų visuma, kur vieno komponento būklė atsispindi ir veikia kitus. Pasninkas turi teigiamo poveikio kūno sveikatai, palaiko pusiausvyrą, be to, tiesiogiai ar netiesiogiai veikia proto bei dvasios būseną. Kai netenkama fizinės pusiausvyros, psichinei pusiausvyrai irgi iškyla pavojus, o prarastas psichinis balansas veikia fizinį lygmenį. Aiškiausiai tai matyti esant dviem kraštutinėms proto būsenoms, veikiančioms kūną: bulimijai (perdėtas maisto vartojimas, po kurio priverstinai išsivemiama) ir anoreksijai (maisto atsisakymas). Šias psichines problemas sukelia pažeisti tarpasmeniniai santykiai ir sutrikęs ryšys su savimi ir gamta. Sveikimas prasideda, kai protas išsilaisvina iš neigiamų ir nenatūralių santykių su savimi ir kitais. Šiuo lygmeniu pasninkas ir malda iš tikrųjų yra psichinės higienos forma.

Psichinių ligų esmė vidinės laisvės praradimas: žmogus jos netenka dėl materialinių dalykų ir malonumų, tampa savęs, kitų žmonių ar žemiškų gėrybių vergu ir taip naikina save. Kiek daug žmonių sugriovė savo fizinę ir psichinę sveikatą, nes jautėsi įžeisti ir prislėgti ir ėmė ieškoti ramybės ar išeities iš problemų alkoholyje, narkotikuose ar kitose priklausomybėse! Vis daugėja priklausomybėmis sergančių ar depresiją išgyvenančių žmonių, netekusių gyvenimo prasmės, vis daugiau žmonių yra priklausomi nuo vaistų, kuriuose jie ieško ramybės ir kurie veikia fizinę kūno būklę. Neketinu čia spręsti psichopatologinių problemų, siūlyti paprasto visų psichinių ligų gydymo ar suteikti netikros vilties tiems, kurie neša psichinės ligos kryžių. Noriu tik atkreipti dėmesį, jog pasninkaujant ir meldžiantis žmogaus protui daug lengviau išsaugoti sveikatą ir ramybę. Štai kodėl svarbu suprasti, kad turime saugotis bet kokių priklausomybių ir puoselėti vidinę savo laisvę, ir pradėti tai reikia nuo ankstyvos vaikystės.

Kai klausiama, ar vaikai turėtų pasninkauti, atsakau – taip. Neturiu omenyje suaugusiųjų pasninko, bet deramą taisyklingų santykių su savimi ir kitais ugdymą. Jei vaikai nuo pat gimimo gyvena pertekliuje, jei be jokių pastangų ir nedelsiant gauna viską, ko užsinori, gali tinkamai nesusiformuoti tam tikri psichologiniai mechanizmai ir vėliau gyvenime tokie vaikai gali patirti nesėkmę. Kai šeimoje auga tik vienas ar du vaikai, jie gyvena aplinkoje, kurioje gali tapti egocentriški ir neišsiugdyti teisingų santykių su kitais. Gyvenimas nėra paprastas, jis reikalauja pastangų, jame susiduriame su problemomis ir sunkumais. Gyvendamas žmogus laimi arba pralaimi, tiksliau tariant, žmogus ne iš karto ir ne be vargo gauna tai, ko nori. O tie, kurie nuo vaikystės įpranta viską gauti nedelsiant, kurie neišmoksta rūpestingai elgtis su kitais, išskyrus tuos atvejus, kai jiems tai naudinga, stato į pavojų visą savo psichologinę sistemą, kuri gali lengvai žlugti. Štai kodėl matome vis daugiau nestabilių individų, kurie patyrę pirmą nesėkmę mokykloje, darbe ar meilėje praranda gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Graužiami savanaudiškumo jie ima naikinti save ir kitus. Tokios yra depresijos ar įvairiausių formų smurto šaknys.

Mano mintį galima išreikšti tokiu vaizdiniu: žmogus, norintis gėrėtis paveikslu ir džiaugtis jo grožiu, turi žengti žingsnį atgal, kad pamatytų visumą. Jei stebėtojas yra per arti meno kūrinio, jis mato tik detales, kurios turi prasmę tik visumoje. Vienas žmogus pamatys tik šešėlį, tamsią dėmę ar lenktą liniją, o kitas – tik gėlę ar gražias spalvas. Ir abu stebėtojai nepajėgs įvertinti paveikslo visumos. Vienas sakys, kad paveikslas tamsus, o kitas – kad jis šviesus, ir abu bus neteisūs. Šviesos svarbu, bet ir šešėlis! Taip yra ir žmogui, kuris prarado vidinę laisvę. Jis yra per arti savęs, materialinių dalykų ir kitų žmonių, todėl praranda gyvenimo pilnatvės vaizdą ir kuria nesveikus santykius.

Kiekvienas žmogus, ypač vaikas, turi turėti pakankamai pragyvenimui, bet būtina nuo mažens išmokti laisva širdimi ir siela žvelgti į gyvenimą ir viską jame. To įmanoma pasiekti, jei šeima pasninkauja dvi dienas per savaitę, kaip prašo Švč. Mergelė. Pasninko dieną vaikams būtina paaiškinti, kad šiandien nereikia valgyti nieko nebūtino ir nesvarbaus. Pavyzdžiui, jei vaikas gauna šokolado, tai trečiadieniais ir penktadieniais paraginkime jį palikti šokoladą kitai dienai. Tas šokoladas priklauso jam, bet neturi būti suvalgytas iki rytdienos. Taip laikas iki rytdienos tampa dvasinių treniruočių laikotarpiu: vaikas žvelgia į tai, ką mėgsta ir ko nori, bet palieka tai rytdienai ir mokosi nepulti prie dalykų godžiai ir savanaudiškai. Tai padeda išsiugdyti vidinę laisvę, kuri vėliau padės vaikui gyvenime oriai elgtis su savimi, kitais žmonėmis ir materialiniais dalykais.

Kroatų vienuolis, rašytojas Slavko Barbaričius OFM (1946–2000). medjugorje-info.com nuotrauka

PASNINKAS IR DVASINĖ SVEIKATA

Apmąstę pasninko poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, turime susipažinti su dvasiniais pasninko ir maldos vaisiais.

Kalbėdami apie dvasinę sveikatą, turime pabrėžti, kad pasninkas ir malda teigiamai veikia psichinę ir fizinę sveikatą, bet tai nereiškia, kad kūno ligos liudija, jog nėra psichinės ar dvasinės sveikatos. Buvo šventųjų, kurie visą gyvenimą sirgo fizinėmis ligomis, bet net būdami ligoniai pelnė tobulą dvasinę sveikatą.

Apie gerą dvasinę sveikatą liudija vidinė laisvė ir ramybė, sugebėjimas mylėti ir atleisti, kilnumas ir dėkingumas, visiškas atsidavimas Dievo valiai ir pasirengimas paaukoti savo gyvenimą už kitus. Kitaip tariant, krikščionio gyvenimo tikslas yra sugebėti tarti Dievui ir tiems, su kuriais gyvename: „Štai mano gyvenimas už tave, mano talentai tavo paslaugoms.“

Svarbiausia vieta Dievui

Dievas sukūrė žmogaus širdį sau, ir ji negali būti laiminga, jei Dievas neužima joje svarbiausios vietos. Kiekvienas privalo paklausti savęs, kas veikia jo sprendimus, taip jis sužinos, kokią vietą jo gyvenime užima Dievas. Tik kai Dievastampavisų sprendimų ir veiksmų matu, žmogus gali sakyti, kad Dievas jam yra pirmoje vietoje.

Taip buvo Jėzaus gyvenime. Jis viską darė pagal Tėvo valią ir tik tai, kas ją atitiko. Jėzus yra Tėve, o Dievas Tėvas yra Jėzuje. Žodžiai, kuriuos sakė Jėzus, nebuvo Jo paties, Jis kalbėjo tai, ką girdėjo iš Tėvo. Pasninkaudamas dykumoje, kai teko kovoti su pagundomis, Jėzus darė viską, kad Dievas Tėvas būtų pagarbintas ir pašlovintas, kad visi gyventų Dievo Tėvo Žodžiu ir kad Jam nebūtų rengiami išbandymai. Kai Jėzus kentė Getsemanės sode, Jis visiškai atsidavė Tėvo valiai; o ant kryžiaus Jėzus atidavė savo dvasią į Dievo Tėvo rankas. Kiekvieną gyvenimo akimirką svarbiausia vieta žmogaus širdyje turi priklausyti Dievui.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Jei meldžiamasi, bet deramai nesielgiama, tada savanaudiškumas ir išpuikimas lengvai įsėlina į žmogaus maldas ir ketinimus. Dažnai sakome: „Tėve, teesie Tavo valia“, bet vis tiek tikimės, kad viskas bus taip, kaip norime. Todėl lengvai gali nutikti, kad besimeldžiantis žmogus pradės matuoti Dievo meilę, gailestingumą ir gerumą pagal tai, ką iš Jo gavo ar ko negavo. Štai kaip visas žmogaus maldos gyvenimas gali sumenkti iki grumtynių tarp jo ir Dievo valios.

Neperdėsiu sakydamas, kad mūsų maldos net gali būti be Dievo, t. y. ieškome ne Dievo, Jo valios ir meilės ir net ne Jo Karalystės, bet tik to, ką Jis mums gali duoti. Štai kodėl Jėzus kviečia pirmiausia siekti Dievo Karalystės ir Jo teisingumo, o visa kita bus mums pridėta (plg. Mt 6, 26–34). Jei neklausysime, ką sako Jėzus, mūsų maldas įkvėps poreikiai, o jei Dievas nesuteiks mums to, ko meldžiame, nusigręšime nuo Jo nusivylę, nes Jis nedavė prašytų dalykų.

Tačiau kurie pradeda melstis bei „gyventi su duona“ dvi dienas per savaitę, kurie pasninko dienomis palieka nuošalyje visus kitus dalykus, tie pradės širdies išlaisvinimo iš savanaudiškumo ir išpuikimo procesą, išsivaduos nuo prisirišimo prie asmeninių troškimų ir norų, nesveikos priklausomybės nuo materialinių dalykų, savęs ar kitų. Taip žmogaus vidinė erdvė atiteks Dievui, kad Jis užimtų svarbiausią vietą širdyje. Dievas nėra mūsų širdyse tam, kad jas užgrobtų, bet kad jas išlaisvintų, taptų jų šviesa, keliu, tiesa, gyvenimu, taika ir meile – viskuo. Pasninku ir malda išsilaisviname ir pradedame gyventi žmogaus vertą gyvenimą. Turime gerai įsiminti ir niekada nepamiršti, kad tik mūsų augimas laisve rodo, ar gerai pasninkaujame ir meldžiamės. Visada privalome atkreipti į tai dėmesį ir egzaminuoti save, o ne skaičiuoti, kiek dienų pasninkavome ar kiek maldų sukalbėjome. Mūsų vienintelis ir esminis matas yra Jėzaus gyvenimas ir klausimas, ar tampame į Jį panašūs. Per širdies laisvę, kuri įgyjama pasninku ir malda ir kur pasninkas ir malda įgauna prasmę, žmogus tampa jautresnis santykiams su savimi, kitais ir materialiniais dalykais. Jei pasninką priimame kaip nemalonų malonių dalykų atsisakymą, o malda tik trumpina mūsų laisvalaikį, jei mums susidaro įspūdis, kad melstis – tai švaistyti laiką, vadinasi, mūsų pasninkas ir malda sukasi ydingame nelaisvės rate.

Todėl kiekvienas krikščionis, ypač kunigai ir vienuoliai, turi pasninkauti ir melstis. Melsdamiesi ir pasninkaudami jie įeina į Dievo Karalystės ir Jo meilės paslaptį,tampapanašūs į Kristų ir pajėgūs aukoti savo gyvenimą kitiems.