Šv. Mišių Pakutuvėnuose metu, 2011 m. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Dalijamės dvasią pakeliančiais pranciškono kun. Benedikto Jurčio pamąstymais, paskelbtais Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios feisbuke.

Kažkada teko skaityti lyginamosios etimologijos straipsnį, kur italo širdis (il cuore) buvo aprašoma kaip drąsa (il coraggio), o ispano širdis paminėta kaip gailestinga (cora – corazón). Lietuvio širdies nebuvo... Manau, nebus per daug, jei parašysiu – mūsų širdelė yra visuomet didesnė už širdį. Apskritai lietuvio širdis – tikinti, viltinga, mylinti. Ar tikrai? Kokia bus mūsų laikysena šiuo ypatingu metu? Per ateinančias savaites pamatysim...

Mes po truputį patenkame į Covid-19 baimės audrą ir kelio atgal nėra. Reikia veržtis pirmyn. Netgi užgesus visiems šviesos šaltiniams, mes liekame būti, mes patys tampame audra ir dulkėmis... Turime įveikti šią audrą, nors priemonių prieš ją, atrodytų daug ir neturime, išskyrus maldą, solidarumą ir švelnumą. Baimė yra vertybė. Maža to – labai svarbi vertybė. Nenoriu jūsų drąsinti žodžiais: nebijokite, būkite drąsūs. Tai – apgaulinga! Tik įveikę baimę, mes tampame drąsūs.

Drąsa – tai įveikta baimė. Mūsų laikysena tiesiog privalo būti tokia, kad iš audros išeitume stipresni. Žmonijoje vyksta virsmas. Mes keičiamės. Gal dar šį sykį nepakeisime savo žmogiškos formos (metamorfozė), bet esu įsitikinęs, mes keisime gyvenimo būdą ir maitinimąsi. Mūsų planetoje labai sparčiai keičiasi klimatas, gyvenimo sąlygos, prie kurių turėsime ne tik prisitaikyti, bet ir iš esmės atkurti Dievo ir žmonių santykį vardan taikos ir gėrio.