Cathopic.com nuotrauka

Jėzaus su mokiniais keliavimas iš Judėjos į Galilėją liudija, kad jie, nepaisydami priešiškumo, tuo metu buvusio tarp judėjų ir samariečių, pasirinko trumpesnį kelią – per Samariją. Mesijas nuo atėjimo į Žemę momento iki pasaulio pabaigos yra visų žmonių Taikdarys, Gelbėtojas ir Gydytojas, todėl Jis eina ten, kur žmonės vieni kitų nekenčia. Jam labiau rūpi ne sveikieji, o nuodėmių ligomis sergantieji.

Įdėmiai žiūrime į Jėzų, po kelionės pavargusį ir prisėdusį prie Jokūbo šulinio ne tik pailsėti, bet ir pasikalbėti su samariete, su kuria joks kitas žydas nebūtų drįsęs bendrauti. Anuomet judėjui užkalbinti samarietę buvo tolygu paniekinti griežtą žydų paprotį. Jėzui klystančio žmogaus gelbėjimas yra svarbiau už viską pasaulyje.

„Duok man gerti“ (Jn 4, 7), – šie paprasti Viešpaties žodžiai samarietei sukėlė priblokšiantį nusistebėjimą, nes Jis staiga nuvertė žmonių pastatytas tarpusavio susipriešinimo bei neapykantos vidines sienas ir šiuo prašymu padarė įmanomą neturintį epilogo dialogą. Kai žmogus atvira širdimi ir dalykiškai pradeda bendrauti su Dievo Sūnumi, jo protas neišvengiamai apšviečiamas dieviškos tiesos, kuri negali neišlaisvinti asmens, į savo esybę priimančio tai, ką girdi bei mato. Nors samarietė mėgino priminti Jėzui, kad ją ir Jį skiria žmonių sukurta tvirta nebendravimo tradicija, bet tolesnio dialogo tąsa įrodė, kad žmogus žmogui nėra vilkas, ypač kai pašnekovas yra pats Dievas.

Jėzus jai sakė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10). Dieviškų malonių pažinimas žmogaus protą lenkia jų Davėjo link ir jį skatina Jam dėkoti ir Jį garbinti. Kiekvienas Jėzaus žodis yra iš aukso fondo. „Duok man gerti“ – aukščiausios meilės formulė, atverianti dangaus vartus žemėje tiems, kurie jos laikosi kasdienybėje. Kas stengiasi daryti gera kiekvienam, neužmiršdamas, kad nuoširdžiai atliktas darbas artimui yra tinkamiausias Neregimojo pašlovinimo būdas, vis giliau pasineria į Gyvojo Šaltinio Širdį.

Švęsdami Tėvynės Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį ir dėkodami Aukščiausiajam už visus geruosius pokyčius visuomenėje, pripažįstame, kad tiek verti Tėvynės laisvės dovanos, kiek esame laisvi Kristuje, kuris yra laisvės, tikėjimo, vilties ir meilės Įsikūnijimas. Kai prisimename, kad Jėzus visų naujų iššūkių akivaizdoje yra mūsų širdyse, kad jis tikrai mūsų nepalieka vienų, bet esti mažmožiuose ir svarbiausiuose įvykiuose, tada glausdamiesi kaip šv. Jonas prie Jo krūtinės ir į Jį vis keldami maldingas širdis, sakome: „Jėzau, Tu esi mūsų neišsenkamo bendravimo vandens versmė, trykštanti į Gyvenimo pilnatvę!“ Tu sakai: „Ateikite pas mane tokie, kokie esate. Aš išgydysiu jūsų širdis, ir jūs, vedami Šventosios Dvasios, dar labiau norėsite gerti mano artumą, pasotinantį visus sielos gelmių troškimus. Juk jums siūlomas Gyvasis Vanduo – Aš pats!“

Pasaulyje plintant koronavirusui, daugėjant užsikrėtusiųjų ir mūsų krašte, stengiamės laikytis kompetentingų valstybės ir Bažnyčios institucijų nurodymų bei rekomendacijų, tikime, kad tai, kas neatsitiktinai vyksta Dievui leidžiant, yra skirta aukštesniam gėriui pasiekti, nes „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Be abejonės, kiekvienas tikintysis ir maldų grupelių nariai jaučia poreikį dažniau maldose prisiminti sergančiuosius ir prašyti Viešpatį, kad epidemijos mastai imtų mažėti, nes Jėzaus paliepimas „prašykite ir gausite“ neabejotinai duoda vaisių, ypač kai meldžiamasi su pasitikėjimu.

Neseniai popiežius Pranciškus, Mišias aukodamas už kenčiančiuosius nuo koronaviruso, per homiliją atvirai kalbėjo: „Į Dievo gailestingumą vedantis kelias – su gėda išpažinti, ką blogo esame padarę. Tuomet ir išpažintis nebus tik nuodėmių sąrašas, bet nuoširdus gailestis ir gėda, kad nusikaltome geram, gailestingam ir teisingam Dievui.“

Dievo akivaizdoje gailėdamiesi dėl savo nusižengimų, ryždamiesi, Jo visagalybei padedant ir patiems besistengiant, intensyviau puoselėti dvasinį gyvenimą, vis rečiau suklysime, nes proto bei širdies apvalymas padidins mūsų vidinį jautrumą Eucharistino Jėzaus kvietimui. Tikintysis atsilieps Viešpačiui: „Ateinu, Jėzau, pas Tave, nes tebeplintančio koronaviruso akivaizdoje noriu dar labiau pasitikėti Tavimi. Jei dėl infekcinės ligos turėsiu likti namuose, kai Mišias stebėsiu per televiziją ar klausysiu per radiją, priimsiu dvasinę Komuniją, nes šlovindamas Tave jungsiuosi su Tavimi taip artimai, tarsi tuo metu daugiau niekas neegzistuotų pasaulyje.“